Epikūras (341-270 m. pr. Kr.)

Epikūras (341-270 m. pr. Kr.) – antikos filosofas. Labai anksti (nuo 13-14 metų) pradėjo domėtis filosofija. Sulaukęs 32 metų pats ėmė ją dėstyti, įkūrė Atėnuose mokyklą („Epikūro sodą“), ant kurios vartų buvo parašyta „Svety, čia tau bus gerai. Čia – aukščiausias gėris – malonumas“. Apsilankiusio svečio laukė ąsotis su vandeniu, duonos paplotėlis ir filosofinis pokalbis apie aukščiausią gėrį – malonumą. Mirė Epikūras sulaukęs 72 metų. Nors jį kamavo skausmai, pasakojama, kad iki pat mirties Epikūras išlaikė giedrą nuotaiką. Epikūro mokiniai tęsė jo mokymą dar daug šimtmečių po jo mirties.

Epikūro etika vadinama hedonistine, tačiau ji skyrėsi nuo Aristipo hedonizmo. Aristidas mokė, kad vienintelis elgesio kriterijus – subjektyvaus malonumo išgyvenimas. Todėl kūniškieji malonumai pranašesni už dvasinius, dabarties malonumai – už buvusius ar būsimus malonumus ar nemalonumus. Epikūro etikoje malonumas – tai kančios nebuvimas. Maloni yra ataraksijos būsena, kai siela rami, o kūno nekankina skausmai. Pasiekti šią būseną filosofui padeda jo protas. Jis išsklaido mirties baimę (žmogus su mirtimi nesusitinka), dievų įsikišimo (dievai užsiėmę savo reikalais), pomirtinio gyvenimo (sielos atomai išsisklaido) baimę. Negalima gyventi maloniai, negyvenant protingai, dorai ir teisingai, sakė Epikūras. Rašė daug. Svarbiausias jo veikalas – 37 knygos „Apie gamtą“. Tačiau iki mūsų laikų išliko tik trys laiškai (Herodotui, Putokliui, Menoikėjui), „Svarbiausios mintys“ ir pavieniai įvairių raštų fragmentai.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code