Kelios mintys apie Aleksejaus Germano filmą „Sunku būti Dievu“

Sunku-buti-Dievu

Kadras iš filmo

Filmas vainikuoja Germano aistringą pasinėrimą į Stalinistinės epochos tyrinėjimą. Nors paskutinis filmas sukurtas tarsi fantastinės literatūros motyvais, jis taip pat kaip ir ankstesni tiria žmogaus buvimą beviltiškoje situacijoje, kurioje naikinamas asmenybės autonomiškumas.

Filme „Sunku būti Dievu“ kaip ir ankstesniuose yra laužomi įprastinės kinemotografinės konvencijos. Fenomenologiškai kalbant tai nuolatinis figūros ir fono, pirminio plano ir antrinio, paviršiaus ir gelmės sukeitimas vietomis.

Germano filmams apskritai būdingas dėmesio sutelkimas ne į herojų, bet į jo aplinką, ne į tą kuris kalba, bet į tą, kuris klauso. Garsas nebūtinai sutampa su vaizdu. Šiame filme dar akivaizdžiau parodoma, kad svarbiausia yra ne pasakojama istorija, bet pati vizualinė ir garsinė raiška. Todėl tie, kurie ieškos literatūros kūrinio atkartojimo liks nusivylę.

Filmui būdinga fenomenologinė juslinės raiškos galimybių refleksija. Paprastai juslinė raiška tarnauja tam, kad būtų geriau suformuota prasmė. Tačiau Germanas siekia parodyti pačios juslinės medžiagos prasmingumą. Prasmė neatsieta nuo jutiminės medžiagos, bet visiškai panardinta į ją. Žiūrėdamas filmą jautiesi pasinėręs į purvą, išmatas, myžalus, snarglius ir kitokias kūniškas išskyras. Pats žmogaus kūnas vaizduojamas kaip šios juslinės materialybės dalis ir pratęsimas. Veikėjai nuolatos šnypščiasi, kosi, žiaugčioja, kakoja ir myža. Jie liečia, čiupinėja, uosto ir ragauja visą šią materialią medžiagą ir taip patį žiūrovą verčia pajusti ir pasinerti į juslinę vaizdavimo plotmę. Filmas tarsi peržengia vizualinei patirčiai būdingą distanciją ir įtraukia taktiliškai. Po filmo jautiesi tarsi pats ilgą laiką klampojęs po šią gličią masę, ją uostę ir ragavęs.

Tačiau kokia tokio prasmės-formos sutapatinimo su jusline medžiaga paskirtis?

Atsakymas į šį klausimą matyt galėtų būti daugialypis. Aš galiu suformuluoti du atsakymus. Pirma, tai bandymas pačia kino vizualine-garsine raiška perduoti tą būseną, kurioje randasi žmogus totalinio nesaugumo situacijoje, kai žmogus redukuojamas į materiją. Antra, tai filosofinis meno formos ir gyvenimo materijos santykio apvertimas. Jei kino meną laikysime gyvenimo materialumo paneigimu, jo derealizacija, tai Germano filmas siekia akivaizdžiai parodyti juslinio materialumo pirmapradiškumą kine. Šis filmas savo jusline forma paneigia save kaip iliuziją. Taigi jis reflektuoja irealios realybės žaismą.

Dalius Jonkus

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code