Aš bijau pačios baimės

taip

Žmonės yra tokie išprotėję, kad nebuvimas išprotėjusiu prilygsta kitai beprotybės formai.

Pascalis

Wimo Wenderso filmuose „Alisa miestuose“ („Alice in den Städten“, 1973) ir „Klaidingas judesys“ („Falsche Bewegung“, 1975) tvyro nerimo, nesaugumo, susvetimėjimo  jausmas, vyksta nuolatinės tapatybės paieškos.

Ką reiškia, bijoti pačios baimės? Baimė priskiriama prie negatyvių, t. y. su minuso ženklu susijusių jausmų. Analogiją galime įžvelgti matematikoje: minuso ir minuso ženklas sukuria pliusą. Panašiai ir bijoti bijoti žymi nuolatinį žmogaus siekį atsikratyti nerimo ir nesaugumo, įtvirtinant ir steigiant save. Tačiau, klausimas, ar metabaimė yra kelias, kuris mus veda į drąsą? Egzistencinė baimė – tai pirmapradis žmogaus santykis su pasauliu. „Baimės žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, tuo, ką jis regi, todėl regėjimą jam pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima,“ – rašo filosofas Arvydas Šliogeris. [Šliogeris A. Daiktas ir menas. Vilnius. Mintis, 1988. P. 23] Kitais žodžiais tariant, žmogus nėra čia ir dabar, jo žvilgsnis yra nuolatos nukreiptas į tai, kas buvo, ar tai, kas dar bus. Pagrindinis filmo „Klaidingas judesys“ veikėjas Vilhelmas svajoja tapti rašytoju. „Aš noriu tapti rašytoju, bet ar tai įmanoma, jei žmonės erzina mane?“ – jau filmo pradžioje dvejoja jis pats.  Vilhelmas gyvena mažame provincijos miestelyje kartu su motina, kur niekas nevyksta, kur jam nyku ir nuobodu. Motina – protinga moteris, supratusi ir perpratusi jo nuolatinį vidinį blaškymąsi, linkėdama jam gero, į lagaminą įdeda dvi knygas  Flobero „Jausmų ugdymas“  – istoriją žmogaus, ieškančio savo vietos gyvenime, ir vokiečių poeto Eichendorfo knygelę „Iš vieno dykaduonio gyvenimo“ . Jau šie knygų pavadinimai mums aiškiai nupiešia herojaus psichologinį portretą, jo gyvenimo siekius ir  vingius. Taigi, motina įdeda dvi knygeles ir išsiunčia sūnų į pasaulį: nuperka jam traukinio bilietą į Boną. Jau prieš pat kelionę Vilhelmas šneka per sapnus apie laiko tėkmę  –  štai taip režisierius užkrečia žiūrovus įvykių, nuotykių laukimo intriga.

Toliau filmo istorija rutuliuojasi traukinio erdvėje. Čia Vilhelmas sutinka du keistus savo bendrakeleivius: pagyvenusį vyriškį ir paauglę –  klajoklius. Man jie asocijuojasi su Jacko Kerouaco dharmos valkatomis, keliaujančiais ieškoti tiesos. Tik šie gatvės artistai kopia ne į kalnus, o klaidžioja traukiniais, metro ir miestų gatvių labirintais. Vyriškiui iš nosies bėga kraujas. Kraujas simbolizuoja gyvybingumą, kitą vertus gali įspėti ir apie pavojų, ligą. Tačiau pats herojus, tai vadina prisiminimais. Kai praeitis jį užplūsta, jam iš nosies kliukteli kraujas. Nuo atsiminimų jis gydosi ir kitus harmonizuoja lūpinės armonikėlės garsais. Paauglė – Minjon, kurios vardą Vilhelmas sužinos tik daug vėliau, nes pažinties pradžioje net nesusiprotėja jo paklausti, viso filmo eigoje nekalba, neprataria nei vieno žodžio –  tyli. Mano supratimu, šiame filme tai mažiausiai prie išorinio pasaulio prisirišusi būtybė, ji – laisviausia, išsiskirianti iš kitų savo tikra ir autentiška laikysena. Juk tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai, o tam, kas yra svarbu, parodyti ir išreikšti nereikia žodžių. Ši herojė man priminė mįslingąją Wittgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“

Ne mažiau keisti ir kiti šio filmo personažai. Vilhelmas pro langą išvysta moterį, vykstančia traukiniu į kitą pusę. Visas vagonas tarsi nušvinta ir šypsosi, išskyrus Minjon.  Traukinio konduktorius parūpina Vilhelmui  šios moters telefono numerį. Vėliau jis paprašys vyriškio įgarsinti armonikėle jo, kaip būsimojo rašytojo, šiuos žodžius: „Jau dvi naktis, man nesisapnuoja sapnai; jau savaitė, kai nesikirpau nagų; jau mėnesį, aš dėviu vienus ir tuos pačius batus; ir praėjo daug metų, kai lioviausi galvojęs apie mirtį; ir jau nuo seno, manęs nepalieka jausmas, kad viskas galėjo būti taip pat ir be manęs, bet pamačius tave, aš staiga supratau, kas su manimi vyko.“

Šios pirmosios jo eilės, netyčia nugirstos viešbučio kavinėje, į jų kompaniją įtraukia ir keistuolį poetą iš Austrijos, jiems  deklamuojantį:  „Kodėl tarp manęs ir pasaulio toks neišmatuojamas skirtumas?“

Moteris, kuria susižavėjo Vilhelmas, Tereza – profesionali aktorė, įžvelgusi panašumus tarp savęs ir jo: „Tau daug kas nepatinka, todėl tu man patinki. Tik man nepatinka, jog manai, kad nemalonius atradimus, atlieki tik tai tu. Visi praeina pro tai.“ Tereza, besimokydama vaidybai tekstus atmintinai, žaidžia – priima juos lyg prisiminimus, lyg tai kažkada būtų nutikę jai pačiai. O kartais, pati prisipažįsta, vaidina, kaip robotas, nes jaučiasi pažeminta atkartodama kitus. „Nėra degtukų parašytame tekste,“ – sako ji pati. Nėra ugnies arba gyvybės tuose tekstuose, nėra jos pačios. Juk gyvenimą reikia gyventi, o ne repetuoti, vaidinti, imituoti.

Kertinis herojus, mano supratimu, inicijavęs šio filmo pavadinimą „Klaidingas judesys“, po kurio susidūrimo su juo, visa ši kompanija palaipsniui iširsta  – pramoninkas. Penketukas per poeto iš Austrijos apsirikimą, neapdairumą (mat šis supainiojo savo dėdės namą su šio vienišiaus namu), apsistojo nakvynei pas šį žmogų. Jis pasitinka svečius ant laiptų su šautuvu. Ketinęs nusižudyti, prieš kelias savaites jo žmona pasikorė, tačiau netikėta viešnagė, anot jo paties žodžių, išgelbėja jį nuo šio veiksmo. Atrodytų, kad netikėti svečiai, tai likimo pirštas. Tačiau, ar išties, taip? Pasirodo, liguista būsena gali būti užkrečiama, o artimųjų netektis ne tik sukelia neviltį, bet ir norą keliauti paskui. Klausimas, ar tikrai galima išgelbėti žmogų, kuriam šis pasaulis jau nebemielas, kuriame jis ne gyvena, o tik išgyvena, dvasiškai serga? Ar patys jo svečiai pasižymi dvasine sveikata ir gyvenimo stiprybe? Vidinę šeimininko būseną atspindi ir pats namo vidus – apgriuvęs, apleistas ir remontuojamas. Svečiams prie židinio jis pasakoja apie vienatvę. Realiai vienatvė neegzistuoja, sako jis. Tai dirbtinis jausmas, sukeltas išorinių aplinkybių: „Kartą, apimtas stingulio, aš sėdėjau kambaryje. Vakar sėdėjau ten, o šiandien sėdžiu aš čia. Aš įsivaizduoju, kaip vakar sėdėjau ten ir mane apėmė jausmas, lyg kas mane paglostytų, tai buvo vienatvė. Aš buvau perpildytas vienatvės. Kitą kartą, kai sėdėjau naktį terasoje, laikas bėgo nepastebimai, miško pakraščiu praėjo žmonės. Kokiu vienišu turėjau atrodyti aš jiems. Tai pagalvojus, mane vėl pagavo iš išorės atėjusi vienatvė – dirbtina, teatralinė būsena, kuri apima tave, kai pasijunti aktoriumi atliekančiu savęs vaidmenį. Būtent šios netikros vienatvės akimirkos suteikia jausmą lyg naujai gimusiam. Tai vienatvės paradoksas, ji turi savyje jaukaus saugumo“ .

Ar galima vienatvę prisijaukinti ir koks būtų vaistas nuo vienišumo? – šiuos klausimus sukėlė man šis epizodas. „Vienatvė yra tam tikra žmogaus, neturinčio pagalbos, būklė. Juk būdamas vienas žmogus netampa iš karto vienišas, lygiai kaip ir būdamas minioje nebūtinai yra ne vienišas,“ – tvirtina stoikas Epiktetas. Filmo herojus taikliai pastebėjo, kad vienatvė labai dažnai atkeliauja iš išorės  –  būtent būnant ne su kitais, o šalia kitų, kai kiekvienas pernelyg užsiėmęs tik pats savimi. Vienatvėje gali be galo daug būti pačiu savimi, o būti pačiu savimi sudėtinga – pažinti ir priimti save koks išties esi, nebėgant nuo savęs. Vienišumo jausmas skirtingas nuo vienatvės jausmo. Kiek daug galimybių glūdi vienatvėje: gali be galo rašyti, skaityti, piešti, keliauti. Tačiau tikra problema ištinka tuomet, kai vienatvė atkeliauja iš tavo vidaus, kaip dvasios stygius, silpnybė, baimė.

Visi filmo personažai susirūpinę tik savimi, sava gyvenimo istorija. Vilhelmas nepatenkintas savimi, nes nieko neparašė, jis vis akcentuoja norą rašyti. Noras rašyti – jam svarbiausia. Tik klausimas, ar galima šį norą iššaukti, jei jis neatkeliauja natūraliai? Vilhelmas apsėstas, jo paties žodžiais, poezija ir politika. Galbūt tai įtakojo knygų temos, kurias įdėjo jam motina į kelionę? Klajoklis vyriškis, jam pataria:  asmeniniai poreikiai žmonėms nėra įdomūs. Poetas iš Austrijos, atvirkščiai,  ištaiso Vilhelmo eilėraštį, suteikdamas jo veikėjams vardus, jį konkretizuodamas. Aktorė skundžiasi jam, jog šis jos neieškojęs naktį ir nepastebėjęs detalių. Diagnozuoja jo baimę likti vienam su kitu žmogumi, tai žmonių baimė. O juk rašytojas, pasak jos – gyvenimo stebėtojas, pasiduodantis erotiniam pasaulio patyrimui. Tik Minjon, lyg Nietzsches vaikas –  akrobatas, keliaujantis lynu virš bedugnės. Ji žaidžia su raudonu skėčiu: lyg nekaltybė, lyg užmarštis, lyg pradžia nauja, lyg žaismas. Man cirko artistai ar gatvės muzikantai visuomet atrodė patys tikriausi ir liūdniausi žmonės, savo pokštais, burtais, iliuzijomis mokantys užburti, išblaškyti, pralinksminti minią. F. Nietzsche „Anapus gėrio ir blogio“ rašė: „Mintis apie savižudybę didelė paguoda! Su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis.“ Tačiau tikriausiai ne visuomet.

Ore tarsi kybo nepakeliama nuojauta.  „Įvykis turi įvykti. Vis atidedame tai, ką norime atlikti. Ar tu norėjai kada, nors užmušti žmogų?“ Vilhelmas paklausia Terezos ir visi jie tekinom pasileidžia bėgti iš pasivaikščiojimo kalnuose pas namo šeimininką, tačiau, jau per vėlu.

„Kaip perneša visi žmonės gyvenimą? Atjauta ir negailestingumas neatskiriami,“ – taukši rašomąja mašinėle Vilhelmas. Tiesa, gyvenime dažnai susipina džiaugsmas ir pagieža; atjauta ir abejingumas; nuoširdumas ir nepakantumas. Tai tarsi du poliai, neegzistuojantys vienas be kito.

„Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema: tai savižudybė. Nuspręsti, ar verta gyventi, ar ne, reiškia atsakyti į svarbiausią filosofijos klausimą,“ – taukšėjo rašomąja mašinėle rašytojas A. Camus.

„Kaip mes išsiskirsime?“ – paklausė Tereza Vilhelmo.  „Minioje,“ – atsako jis.  Tačiau minioje palieka jį Minjon. O aš pagalvojau: „Taip jam ir reikia.“

pal

Wimo Wenderso filme „Alisa miestuose“ galime aptikti kitą pirmapradį žmogaus sąlytį su pasauliu  – t. y. nuostabą, kurią išreiškia mažos mergaitės Alisos žvilgsnis į pasaulį ir pagrindinio veikėjo pomėgis fotografuoti. Nuotraukos, tai tarsi dalis to, kas su tavimi nutinka. Pagrindinis veikėjas sako:  fotografuoti  – tai tarsi nušauti; pribaigti viską, ko nepakeli. Taigi priešnuodis baimei galėtų būti regėjimas, kurį iš visų juslių iškėlė jau graikai. Pasak Aristotelio, regėjimas atskleidžia daugiausia skirtingybių. Viename epizode Alisa atima iš bendrakeleivio polaroidą ir sako: „Kad žinotum, kaip atrodai, noriu tave nufotografuoti.“ Nuotraukos tikriausiai yra arčiausiai tos realybės, kurioje esame ir kuria esame mes patys. Kita vertus, kai mes turime nuotrauką, matome joje ne tik objektą, kuris yra atvaizduotas, tačiau mes matome ir patį matymo būdą, kuris ir atlieka svarbiausią fotografijos funkciją. Visi mes egzistuojame intersubjektyviai. Taigi, gydytis nuo baimės galima ne tik lūpine armonikėle, bet ir fotoaparatu. Deleuze‘as žavėjosi Bergsono idėjomis, rašiusiu, jog fotografija yra jau padaryta ir  išryškinta pačiame daiktų viduje. (Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius: baltos lankos, 2012.P. 73) Man tai primena dar ir M. Heideggerio konceptą In–sein, lietuviškai būtų į–būtis, tai „būtis tame“, kaip vanduo šioje stiklinėje ar drabužis šioje spintoje. Žodelytis „šiame“ atliekantis ypatingą reikšmę, jis individualizuoja, jei jis išnyktų, įvyktų deindividualizacija. Kažkas panašaus mano supratimu, vyksta fotografijos ar kino menuose. Fotografijos menui režisierius taip pat priešpriešina barbarišką televiziją, nuolatos transliuojančią reklamas. Šį Wenderso filmą – išdrįsčiau įvardinti labai fenomenologiniu, nukreiptu į personažo patiriamą pasaulio išgyvenimą. Filmas pripildytas automobilių, namų, degalinių, pakelės kavinių su jose stovinčiais muzikiniais grotuvais, gatvių ir gatvelių vaizdų, kas sukelia nepaliaujamo judėjimo pojūtį. O juk gyvenimas ir yra paprasčiausias judėjimas, energetinis procesas, kaip rašė C. G. Jungas. Ir tikriausiai yra labai svarbu, žmogui nesustingti nerimo apimtam, ilgam nesustoti, o judėti. „Kuo mažiau sėdėti; nepasitikėti nė viena mintim, gimusia ne atviram ore, ore ir ne laisvai judant, – kuriai gimstant nesismagino ir raumenys. Visi prietarai kyla iš vidurių. – Užsisėdėjimas – kartą esu jau sakęs – tai tikroji nuodėmė… “ – protino mus jau F. Nietzsche. (Nyčė, Frydrichas. Ecce homo. Vilnius: Apostrofa. 2007, 36p.) Mažoji Alisa, šiame filme tikrasis drąsumo simbolis. Juk, kas gali būti mažam vaikui siaubingiau už tai, kai lieki dešimties metų vienas, kitoje šalyje ir su svetimu žmogumi. Tačiau, savo baimę ir nesaugumą, ji sugeba numalšinti paprastais ir kasdieniškais gyvenimo poreikiais, bei smulkmenomis. Ji alkana, tačiau nevalgo, kas papuola; jei negali užmigti  – išsireikalauja pasakos prieš miegą. Ji ištvermingai keliasi ryte ir optimistiškai ragina bendrakeleivį ieškoti močiutės namo, kuris neaišku, kuriame mieste net randasi. Visa tai, tikriausiai normaliam kabutėse, suaugusiam žmogui atrodytų taip nerealu, nepasiekiama ir neįgyvendinama, jog šis iškilusią problemą, veikiausiai spręstų įprastu visiems būdu, iškart kreiptųsi į policiją dėl palikto vaiko. Tačiau, Alisai pasisekė, ji sutiko ne tokį žmogų.

Šie filmai paliko stiprų  įspūdį man, po kurių peržiūros, drįsčiau tarti, jog drąsa –  tai ne baimės neturėjimas, o įsiklausimas į savo ir kito širdies balsą. Ačiū už dėmesį.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

 

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code