Filosofas Ervinas Koršunovas: universitetas praranda savo vardą

ErvinasErvinas Koršunovas apie save: Baiginėju disertaciją apie Peterį Sloterdijką ir jo modernybės projektų kritiką, prodiusuoju Apeirono teatrą, statau Becketto vienaveiksmę pjesę ,,Ne aš“, verčiu Morkaus evangeliją į senąją lietuvių kalbą, rašau naujausią nacionalinį epą, rekonstruoju lietuviškąjį mirties ir prisikėlimo mitą, kaip kunigas priimu išpažintį, neapkenčiu moralistų, steigiu slaptą filosofininį institutą, auginu sūnų-genijų, plaunu indus, gaudau Piromonto varnas…

Rašytojas Markas Twainas sakė, kad balandžio pirmoji yra ta diena, kai prisimename, kuo esame visas likusias 364-ias metų dienas. Ar sutinkate su mintimi tų, kurie sako, kad melas yra mūsų kasdienis pasaulis?

Markas smarkiai hiperbolizuoja, na, kaip ir pridera talentingam rašytojui. Man įdomesnė hiperbolizavimo prigimtis. Hiperbolizuoti tiek dienų gali arba beribę fantaziją turintys žmonės arba žmonės su kitokiom diagnozėm.

Opozicijoje melui yra tiesa. Tiesa yra vienas iš tų dalykų, kuris labiausiai rūpi filosofui, tai patvirtina Aristotelio garsus teiginys: „Platonas mano draugas, bet tiesa – dar didesnis draugas“. Kas yra tiesa? Ar įmanoma objektyvi tiesa, ar visgi tiesa dažniausiai yra subjektyvi?

cMan artimas Heideggerio tiesos suvokimas. Jo alėtėjiška meditacija nutrina objektyvumo ir subjektyvumo ribą. Manyčiau, kad po Heideggerio nebegalima kalbėti apie tiesos binarines opozicijas. Gaila, bet daugelis filosofijos profesiją iki šiol įsivaizduoja kaip tiesos hegemoniją. Mane tai labai liūdina. Akademiją aš įsivaizduoju daugiau kaip draugų ratą, nei tiesų lentyną. Aristoteliui kaip ir kitiems senovės išminčiams tiesa buvo mielesnė už draugą ne todėl, kad ji atskiria Platoną, o todėl kad ji buvo integratyvi sfera. Ir aš po truputį grįžtu į bendrystę su klasikais, suvokdamas, kad esmė – ne stulbinamose jų interpretacijose, o sielų bendrystėje. Keista, kad ją patirti kur kas lengviau su praeities, nei su dabarties mąstytojais…

Visgi melo problema aktuali nuo seniausių laikų. Kaip filosofiškai apibrėžtumėte melo fenomeną? Ar visi žmonės meluoja? Kodėl?

Man neatrodo, kad melo problema būtų itin aktuali nuo seniausių laikų. Senovėje mąstytojai sprendė daugelį kitų pažinimo klausimų, iš kurių svarbiausias buvo tinkamo gyvenimo nustatymas, kur figūruoja daugybė sferų su savo reikalavimais bei malonėmis. Diskursyvinė melo problema yra gan vėlyva vakarietiškos semisferos drama. Ji pasirodo skaidantis lotyniškosios krikščionijos sakralumui į atskirus sandus. Shakespearas puikiai parodo jaunojo Hamleto atotrūkį nuo savo tėvo, kurio žinią jis nebegali priimti už gryną pinigą. Jis konstruoja savo instrumentą, kad išprovokuotų karališkos poros prisipažinimą. Jo instrumentas yra teatras, kuris veikia c1veidrodiniu principu ir parodo melo krustelėjimą. Kiek kitokį instrumentą bando susiveikti Shakespearo amžininkas ar tikrasis dramų autorius Baconas. Abiem atvejais tiesa pasireiškia kaip dramatinis veiksmas, kur nieko neįvyksta be egzekucijos. Šis egzekucinis tiesos elementas praktiškai eina nuo viduramžiškos inkvizicijos iki šiuolaikinių univeristetinių biurokratinių reikalavimų studentams, doktorantams ir docentams. Visi iki šiol gėdingai laikomi potencialiais melagiais, kuriuos reikia nuolatos tikrinti, o šiems gintis per egzaminus ir per publikacijas. Tai žeminantis vakarietiškos edukacijos aspektas, kurį savaip bandė įveikti postmodernios teorijos kūrėjai, kurie dekonstravo tiesos monopolijas. Kaip reakcija į tai pajudėjo Bolonijos procesas, kuris išvis formalizuoja univeristetinius santykius, tiesos ieškotojus išmesdamas laukan arba prie prezidentūros. Mes esame nebylūs nuuniversitetinimo liudytojai, kuomet aukštas mokslas visuotinai paverčiamas naudos generavimo medija. Čia pirmučiausiai vyksta Europos saulėlydis, bet mes to nė nematom, nes galvojam, kad problema yra politinė arba administracinė. Ne, problema yra daugiau nei sisteminė – universitetas praranda savo vardą kaip vien-tiesos vietą. Ji patampa komercinių industrijų vieta, kuri funkcionuoja anapus tiesos kriterijų. Šia prasme Jūsų klausimas apie visuotinį melą įgauna neregėtą aktualumą, kurį vienaip ar kitaip bando spręsti tie patys filosofai. Vieni nori gražinti viduramžišką universiteto modelį, kiti domisi revoliucinėmis marksizmo idėjomis, treti ironizuoja. Man teko paragauti visų šių strategijų ir kiekviena jų man pasirodė efemeriška. Dabar labiau tikiu teatro galimybėmis komunikuoti tiesą, atminti tai, kas užmiršta… Žiūrėsiu, kiek tai pasiteisins praktikoj, bet bent jau dramos teorijoj atrandu atitinkamų bendraminčių.

Nietzsche savo veikale „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ rašė, kad kas negeba meluoti, nežino, kas yra tiesa iš viso. Kaip interpretuotumėte šią filosofo mintį?

Nietzsche buvo susižavėjęs Dostojevskio Didžiojo Inkvizitoriaus figūra. Manau, kad iš tos naivokos adoracijos ir kyla šis prieštaringas teiginys. Visgi didinga ir uoli Nietzsches kritika visų krikščioniškų inversijų atperka šią banalią sentenciją. Bet vėlgi, jis išlieka toje pačioje tiesos išbandymo paradigmoje, tik būdamas nuoširdesnis, parodo, kad ši prievarta tėra valia galiai.

Ar filosofas sutiktų su teiginiu, kad kitas žmogus visuomet turi teisę žinoti tiesą? Kodėl, Jūsų nuomone, kartais kalbėti ir/ar išgirsti tiesą yra skausminga?

c2Vėlgi tas pats Nietzsche atskleidė visus šiuos mechanizmus, tik save išstatydamas anapus jautruolių. Žinome, kad jis smarkiai blefavo, buvo ypatingai pažeidžiamas ir liguistas. Tiesos imperatyvas jį smarkiai kankino ir jis pagrįstai siejo jį su krikščioniška morale. Kaip geras Antikos žinovas jis suprato, kad ši krikščioniška tiesos hegemonija turi savo bjaurią genezę, kurią jis kongenealiai išdėsto savo vėlyvąjame opuse ,,Galia valiai“ (išlikęs atskiruose veikaluose ir kaip rekonstrukcija). Bet tai jau buvo nusilpusio žmogaus kova su vėjo malūnais, neveltui jis pasirašinėjo ,,Nukryžiuotuju arba Nukryžiuotu Dionisu“. Jis pralaimėjo savo egzistencinę kovą, bet liko ryškiu heroldu kovoje už laisvę nuo dogmatizmo, tiesos pervertyvumo. Jo dvasios nušvitimai atskiruose aforizmuose verti žymiai daugiau nei tūkstančiai mokslinių publikacijų indeksuotoje makulatūroje…

Kaip manote, ar galima kartais sumeluoti, jei turi aukštesnį, tai yra kilnų tikslą? Ar egzistuoja „šventas“ melas?

Be abejo, bet turi turėti tą aukštesnį tikslą, šventą nuovoką. Pačią aukščiausią ir švenčiausią, kuria bevelyji pats tikėti. Antraip gaunasi propaganda. Todėl ir sakoma, kad blogiausi yra pusiau išsimokslinę veikėjai. Pastariesiems geriausiai sekasi mulkinti minias. Jie yra verti nešlovingo politiko vardo. Arba dar negražesnio – polittechnologo vardo. Visi kažkodėl noriai grįžta į šią sofistų fiestą…

Ar žmogus gali išvengti savęs paties apgaudinėjimo? Kaip suprantate teiginį: „svarbiausia nemeluoti sau“?

c3Gali, bet reikia būti doru. Dorumas neįmanomas be kuklumo. Simptomatiška, kad šios dorybės mes niekaip neintegruojam į pasipūtusį lietuviškos filosofijos žodyną. Nietzsches pernelyg prastai išverstame antrame knygos ,,Žmogiška, pernelyg žmogiška“ skyrelyje žodis ,kuklumas‘ iškeičiamas į miglotą sąvoka ,atsižadėjims‘. Teisybė, mūsų filosofai mieliau renkasi marginalumą, nei elementarų kuklumą…

Aš, matyt, irgi nesu išimtis, tik manau, kad filosofui nedera rūpintis savimi. Filosofas nuo pat pradžių yra apsėstasis, jo pagrindinis rūpestis yra prisijaukinti savo daimoną. Baisu jį apgaut, o save, bent jau man, apgaut negaila…

O tylėjimas, nutylėjimas, Jūsų supratimu, reiškia pritarimą melui? Ir, ar tiesmuka kalba, kalbėjimas taip, kaip išties atrodo tau, reiškia tiesą?

Ir vėl grįžtam prie to paties. Mūsų akademinis pasaulis nuo pat pradžių moko pirmakursius tylėti ir, ginkdie, citata01nereikšti savo karštų tiesų. Tokioj atmosferoje ugdomas jaunimas greitai išmoksta pristaikyti, tinkamai įstoti į pokalbį, tinkamai iš jo pasitraukti, galiausiai išvis kuo mažiau kalbėti, kol nesulauksi leidimo iš profesūros. Anekdotiškai atrodo kone visos filosofinės konferencijos, kur jau aišku, kas po pranešimo užduos pirmą klausimą, o kam eilė ateina paskutiniąjam, kuomet pirmutinysis jau žiovauja… Neatsitiktinai viešos filosofinės diskusijos susilaukia itin mažai interesantų, seminarai ir konferencijos tiesiog dykros. Atrodo, kad tebesame gūdi provincija, nepriaugusi iki normalios akademinės kultūros. Mūsų filosofavimas vis dar yra embrioninėje-rezistencinėje būklėje. Komunikatyvaus veiksmo doktrina niekur nėra privaloma, netgi aukščiausioje studijų pakopoje. Tuo tarpu Vakarų šalys ją diegia visoje edukacinėje sistemoje ir anapus jos, darbo santykių srityje…

Tradiciškai balandžio 1-ąją juokaujama ir kvailiojama. Ar Jūs krečiate pokštus šią dieną?

Čia skaudi tema. Vaikystėje mokėjau krėst pokštus ir juoktis pilnais plaučiais. Na, o po to mane represavo blokiniai devynaukščiai ir sovietinė švietimo sistema, kuri išpažindavo tik labai stačiokišą humorą. Žinoma, aš ir jo pramokau, bet mano jautri siela kenčia nuo to, ką šis grubus pasaulis vadina humoru. Kai kažkas smaginasi, mano krikščionišką sielą neretai apimą paralyžius. Su laiku išmokau mėgautis aukštesnėmis juoko formomis, kurias randu folklore, pasakose, gamtoje. Galima tiesiog smagintis žiūrint kaip plaukia debėsėliai, pliuškenasi aukšlės, lakioja kregždutės. Juokingiausi yra žvirbliai, kuriuos pats Dievas sukūrė, kad mus linksmintų: neveltui apie juos Pasolini pastatė visą filmą… Iš tikrųjų apie pranciškonus… Man atrodo, kad šv. Pranciškus esmingai pakeitė krikščionybės turinį iš niūros augustiniškos į kupiną gyvenimo džiaugsmo evangeliškąją. Šia prasme šv.Pranciškus buvo geresnis protestantas už Liuterį, nors aš juos abu labai gerbiu. Grįžtant prie Nietzsche‘s, labai svarbu paminėti, kad jo giedroji mintis labiau verta dėmėsio nei niūrioji, kur jis pasidaro nepakenčiamu mizantropu. Bene didžiausias jo indėlis į filosofinę mintį yra tas, kad jis sunkio dvasiai, kuri nuolat uzurpuoja Vakarų mokslą, priešpriešino džiugų, linksmą mokslą, šokį, erotiką. Na, meluoju, pastarąją labiau pabrėžia jo anūkas Mickūnas…

Visiems filosofija besidomintiems yra gerai žinomi trys Kanto klausimai, kuriuos apjungia ketvirtasis – esminis klausimas. Kaip Jūs atsakytumėte į šiuos klausimus: Ką aš galiu žinoti? Ką aš turiu daryti? Ko aš galiu tikėtis? Kas yra žmogus?

Galbūt mano atsakymas bus perdėm nihilistinis, bet jis yra maždaug toks: žmogau, nemanyk, kad gali kažką sužinoti, kad gali kažką padaryti, kad gali kažko tikėtis, bet visomis išgalėmis priešinkis tai negaliai, nes ji yra piktojo demiurgo išmįslas. Kiekvienas didesnis žinojimas ar padarymas yra kančia arba dievų dovana, kurios būtinai reikia tikėtis. Žmogus yra tragiška figūra, kuriai duota suprasti dievų ar likimo išdaigas. Iš tiesų atsakymą į klausimą, kas yra žmogus, težino dievai. Žmonės tegali sulaukti apreiškimo ar susimokėti už savo įžūlumą, jeigu patys panūsta atsakyti į šį delfišką klausimą. Kitoj tradicijoj kalbama apie pažinimo vaisiaus paragavimo dramą. Šimtametės biblinės tradicijos pabaigoje girdime trumpą evangelinį kreipinį – ,štai žmogus‘ (,ecce homo‘), kaip ir ilgos metafizinės tradicijos pabaigoje tegirdim lakonišką Heideggerio žmogaus apibrėžimą – ,štai-būtis‘ (,Dasein‘). Būtų tikras balandžio 1-os pokštas, jei aš bandyčiau kažką prie to pridėti…

P.S. Juoko dėlei įmesiu filologinį trigrašį: heidegerišką ,Dasein‘, kurį Šliogeris su Kačerausku verčia kaip ,čiabūtis‘, koreguočiau į tranzityvinį ,čionbūtis‘, arba išvis siūlyčiau prieveiksmio ,da‘ neverst, paliekant kone aukštaitišką ,da‘. Taip bent į filosofinę vartoseną gražintume neteiktiną, bet melodingąjį prielinksnį ir dar pasimėgautume ,dabūtimi‘: ,da-būti‘, ,da-boti‘, ,ne-boti‘… Galbūt dabūtyje apsireikš bočius…

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.04.01

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code