Filosofija, magija ir juokas

M. K. Čiurlionis. Piramidžių sonata

Žvilgsnis į šią, į mitą panašią, apreikštą tikrovę (kheperu Egipto prasme) žymi filosofijos pradžią. Filosofiją čia suprantame kaip pažinimo siekimą ir dialektinį perėjimą nuo vaizdinių prie jų noetinių archetipų, prie dieviško intelekto, kuris yra visų daiktų (ta pragmata) ribos ir matas. Filosofija (visomis prasmėmis, kuriomis ji gali būti suprasta) yra saulėto Ra Horo pusėje, ji siekia palaikyti kosminę tvarką ir atstatyti pirminį „auksinį“ tyrumą. Damaskijus tvirtina, kad „filosofija nepastebimai supina ir suvienija sielą, tuo tarpu nežinojimas priešingai, suardo, suplėšo ją į dalis šiame tapsmo pasaulyje (In Phaed. I.358.1-3).

Todėl Apolono filosofija įveikia tamsumą, pasitelkdama ir gnozę, ir magiją. Filosofinis diskursas (rašytinis tekstas) šiuo atžvilgiu yra analogiškas magiškam pharmakon, Ephesia grammata, išgraviruotiems ant religinės skulptūros arba lentelės „nuo blogio apsaugantiems užkeikimams“ (alexipharmaka). Pažymėtina, kad gydantys kerai ir užkalbėjimai (epodai), kaip ir voces magicae (mantrų garsų sekos) laikomos magiškais logoi. Šie logoi padeda apsisaugoti žemėje ir pasiekti amžiną išsigelbėjimą.

Manoma, kad šią talismanišką funkciją įgauna filosofinis tekstas, kuriame taip pat yra logoi, ir kuris nepašvęstam galintis atrodyti „beprasmišku“. Žinoma pavyzdys Ephesia grammata, mistinės raidės, išraižytos ant Efezo Artemidės statulos. Kaip pastebi fitzas Grafas, logos yra įprastinis terminas šnekamajai magiškų veiksmų daliai. Filosofas tarsi panašus į patyrusį kerėtoją, kuris lyg pirmykštis medžiotojas klajoja idėjų srityje ir valgo dar gyvą dialektiniuose ginčuose sumedžioto grobio mėsą. Galiausiai transcendencija pareikalauja pasiaukojimo ir mirties.

P. Kingsley tvirtina, kad „pažįstantys logiką mėgsta juoktis dėl protui neįmanomų dalykų, nes logika turi dėsnius, bet neturi fiksuotų taisyklių, „taisyklės yra tam, kad mus pagautų, o logika – kad išlaisvintų.“

Galime pridurti, kad tie, kurie išmano filosofiją – mėgsta juoktis. Kodėl? Todėl, kad tikrasis pažinimas reiškia, kad nežinome nieko, o šis niekas (oudeneia) yra kartu ir pirmapradė tyla, ir telos – tyla, kaip galutinis filosofijos tikslas. ši šventa tyla gali būti nutraukta tik švento dievų juoko. Tiems iš mūsų, kurie nėra nei tobuli, nei išmintingi, pomėgis be galo diskutuoti ir ginčytis dėl to, kas yra filosofija, nėra tik laiko švaistymas, nepaisant paradoksalios tiesos, kad „kuo daugiau išsilavinamas, tuo blogesni dalykai dedasi“.

Pamaldūs žmonės, pasak platonikų, gyvena viršutinėse dvasinės žemės aukštumose, aprūpinti šios vietovės vaisiais, kurie yra tarpiniai tarp žemiškųjų ir dangiškųjų. Hesperidės teikia šiuos vaisius tiems, kurie pasiekia kelionės galą (Damaskijus, In Phaed. 4.530.2-4)

Kelionė į saulės noetinę sritį atliekama filosofuojant pagal orfikų bei Dionizo sekėjų iniciacijos modelį bei senovės Egipto kultines apeigas. Todėl filosofijos tikslas – noetinė apotheosis bei apokatastasis. Tie, kuriuos apvalo filosofija, gyvena dvasinėje akhu srityje, Plotino kosmos noetos neturintys nei kūnų, nei žemiškųjų prisiminimų apie buvusias titaniškas tapatybes. Tie, kurie pasiruošę numirti religinėje tyloje (en euphemia teleutan), kaip sakydavo Pitagoras yra visiškai apvalyti ir grįžta į hiperkosminę sritį (eis tuo huperkosmion topon) be kūnų (Damaskijus, In Phaed. 1.551.4-5). Tiems, kurie suvokia žmoniškosios tragedijos tikrąjį mastą, šis sugrįžimas apibūdina vienintelę filosofijos prasmę.

Ištrauka: Algis Uždavinys. [Iš anglų k. vertė Žilvinas Svigaris]