Jaunasis filosofas Tadas Snuviškis: filosofija nėra tik graikų atradimas

Rytai-Vakarai

Domiesi ir studijuoji Rytų filosofiją. Paprašysiu plačiau prisistatyti mūsų auditorijai: kas paskatino Tave rinktis ne Vakarų, bet Rytų tyrimo kryptį?

Sakyčiau, jog menkas, o kartais net visiškai neskiriamas dėmesys Rytų kultūroms švietimo sistemoje, kas ir sužadino norą į tai labiau gilintis. Mokantis tiek mokykloje, tiek universitete, nuolat kildavo ir tebekyla klausimai apie visą pasaulį, jo reiškinius, o Tadas_Snuviskisdažniausiai, deja, tenka pripažinti, atsakymų rimtai ieškoma tik iš Vakarų mąstytojų, tarytum pasaulis būtų tik Europa, apsiribojama jos požiūriais, literatūra, visą kitą pasaulį „nurašant“ kaip mažiau svarbų. Domėjimasis „kitu pasauliu“ paliekamas antropologijos-etnologijos ar orientalistikos centrams, retai stengiantis integruoti viso pasaulio žinijos lobius. T­ad radikaliau sakant, išlieka daug kultūrinio europocentrizmo, kas greičiausiai yra kolonializmo liekana. Aišku, reikia pasakyti, kad pačios sąvokos Vakarai-Rytai yra pilnos prietarų, kadangi jomis lengva suniveliuoti daugybę labai unikalių kultūrų, tautų ir kalbų, ignoruojant jų dinamiškas tarpusavio sąveikas, tad nors pats vartoju Vakarų-Rytų sąvokas, visada norisi pabrėžti šių terminų problemiškumą ir tik sąlyginį jų vartojimą, mieliau įvardinti kuo tiksliau, be didesnių apibendrinimų. Tad grįžtant prie klausimo, studijuojant bei gilinantis pirmiausia į Europos istoriją, iškilo aibė abejonių, pirmiausia dėl įsigalėjusio ir mažai kvestionuojamo naratyvo apie Senovės Graikijos išskirtinumą, kuriuo remiantis dažnai tvirtinama, kad Senovės Graikijoje atsirado filosofija, buvo pasiektas tobulumas menuose, padėti mokslo pagrindai ir t. t. Šiuo naratyvu, manau, Graikijos kultūra tapo iškelta į padanges, dažnai visiškai ignoruojant ar nutylint jos priklausomybę su finikiečių, egiptiečių, babiloniečų,, trakų, getų-dakų ir kitomis kultūromis. Pvz., susitelkiant ties filosofija, retai akcentuojama, kad chrestomatiškai pirmasis „graikų“ filosofas Talis pagal doksografinę tradiciją iš tikrųjų net nebuvo graikas, o finikietis, kad tarp ankstyvųjų ikisokratikų mąstymo yra daugiau panašumų su vėlyvosiomis Rigvedos giesmėmis, Zaratustros gathomis ir ankstyvųjų upanišadų doktrinomis nei skirtumų,o daugelį Platono ir Aristotelio filosofijos gvildentų problemų galima aptikti darśanų tradicijoje ar budistiniuose Dīgha bei Majjhima nikāyų sūtrų rinkiniuose. Tad trumpiau tariant, esu maloniai sužavėtas atrasdamas ir susipažindamas su vis naujais Rytų minties klodais, kurie atskleidžia, kad filosofija nėra tik graikų, tačiau bendras visos žmonijos atradimas, tuo gali įsitikinti bet kas, nors trumpai pasklandęs Dignāgą, Jayarāśį, Tsongkhapą ar Zhuangzi, tai skatina domėtis toliau.

Šiame pokalbyje atstovausiu paprastą žmogų, su Rytų kultūra susidūrusiu tik viešojoje medijoje ar populiariojoje literatūroje, todėl mano klausimai bus elementarūs, galbūt pamatiniai. Taigi: kodėl budizmas vadinamas viena didžiųjų pasaulio religijų, jei budistai nepripažįsta dievų ar dievo? Ar tai nėra pamaldus sekimas Budos keliu?

Pats religijos terminas yra problemiškas, ­­kadangi jis maždaug nuo III a. paplito apibūdinti krikščionybei, o gerokai vėlesniais laikais juo buvo jau primestinai bandoma įvardinta islamą, budizmą ir t.t., nors jie tokio žodžio nevartojo. Pvz., budizme religijos termino atitikmuo galėtų būti vadinama dharma, tačiau dharma bene pats neaiškiausias žodis, kuris įvairiuose kontekstuose gali įgyti pačias skirtingiausias prasmes. Tad grįžtant prie klausimo, viskas gana neapibrėžta, kadangi budizmas yra toks įvairus, jog skirtingų šakų budistai dažnai sudievina Budą, pvz., Rytų Azijoje ypatingai gerbiamas Amitābha Buda, net tikima į savotišką jo rojų – palaimos šalį (sukhāvatī), o Tibete plačiai meldžiamasi įvairioms dievybėms, (pvz., Mañjuśrī), siekiama jas imituoti, nes jos gali padėti greičiau pasiekti Nirvaną. Tačiau apskritai, daugelis budistų gali būti labiau pamaldesni netikėdami į Dievą, nei abraomiškų religijų atstovai, mat klausimas, apie kokį Dievą kalbama, dažnai tikėta, kad patys Dievai norėtų pasiekti nirvaną, bet kadangi jie nemirtingi, jie pasmerkti kankintis.

Kas yra Nirvana? Ar įmanoma suvokti ją topologine prasme? Gal tai kažkokia psichologinė būsena be minčių? Nusišalinimas kaip užgesimas, vidinės ramybės pasiekimas, sustabdyta Būtis, išsilaisvinimas iš jausmingumo ir visiškas nejautrumas? Ar atvirkščiai, gal tai pakylėta būsena – ekstazė, transas, atbudimas palaimoje?

Pažodžiui nirvana yra užgesimas-nupūtimas, nors yra skirtingų šio žodžio etimologijos aškinimų, manyčiau, kad šis tikėtiniausias, kitaip tariant, užgesimas reiškia visa ko liovimąsi, liovą. Apibūdinti tokius dalykus žodžiais neįmanoma, pačioje budizmo tradicijoje nepasitikima apibrėžimais ir dažniau kalbama apibendrintais simboliniais pavyzdžiais, tą darė pats Buda, tokie dalykai neišsakomi. Vieną kartą Budos paklausė, ką jis mano apie gyvenimą po mirties, Buda atsakė – kad tokie klausimai kelią tik kančią ir nerimą. Panašiai darė ir Kristus, jis kalbėdavo parabolėmis, o kai vieną kartą, jo konkrečiai paklausė Poncijus Pilotas – „kas yra tiesa?“ – Jėzus tiesiog tylėjo, toliau Evangelijoje apie tai nerašoma.

Amerikiečių roko grupė „Nirvana“ devintajame dešimtmetyje buvo kultinė. Jos muzikoje jungiasi po-industrinis triukšmas ir sunkiojo metalo kalimas. Tai galbūt Nirvaną galima interpretuoti ir kaip didžiausią laimę, pasiekiamą bohemišku gyvenimo būdu (su muzika, poezija, gyvenimu be pareigų)?

Be abejo, nirvana yra individualus dalykas, nėra jokių būdų nusakyti, kaip ją tikriau pasiekti, ir nors yra Budos nurodymai išdėstyti aštuonialypiame kelyje, jie yra bendro pobūdžio, t.y. teisingai (samyag) arba harmoningai suderinti elgesį, mintis, žodžius ir gyvenimą. Pabrėžčiau taip pat māhayānos budizme labai akcentuojamą karuṇos reikšmę, t.y giliausią pagarbą visai aplinkai ir tikrovei.

Kas yra Samsara? Ar tai neišmanymo sinonimas? Kodėl budizmas skatina žmogų įveikti Samsarą ir siekti Nirvanos? O gal įmanoma Samsaros ir Nirvanos vienovė, harmonija tarp jų?

Samsara yra srovenimas, gyvenimas, kuriame viskas ateina ir išeina, nuolat kinta. Taip, samsara dar apibūdinama ir neapykantos (dveṣa) bei geismo (rāga) atributais. Iš tikrųjų, budizmas teoriniame savo lygmenyje yra viena sudėtingiausių ir aukščiausias mąstymo viršūnes pasiekusių filosofijų, ir nors tai retai pabrėžiama, bet budistų filosofai kalba apie keliapakopių tikrovių buvimą, kur vienu metu galima įsivaizduoti esant samsaroje, bet pakeitus mąstymo kampą suvokti, kad nėra jokio skirtumo tarp samsaros ir nirvanos, tą pabrėžė garsus budistų mąstytojas Nāgārjuna. Jei priimama dviejų tikrovių schema, tuomet sakoma, kad santykinės tikrovės atžvilgiu yra samsara ir nirvana, bet absoliučios tikrovės atžvilgiu nėra nei samsaros, nei nirvanos. Yra ir dar sudėtingesnių sistemų, istoriškai populiarus buvo yogačaros budizmas, tvirtinantis tris tikrovės lygius (trisvabhāva) arba net dar daugiau, pvz., tientai kinų budizmo mokykloje buvo išskiriama net 10 lygių.

Tarkime, žmogus pasiekia visaapimantį sąmoningumą – nušvitimą. Kas seka po to, koks kitas jo raidos etapas – „po Nirvanos?“ Ar tiesa, kad budizmas neteigia jokios gyvenimo prasmės?

Kaip jau minėjau, apie tai kalbėti neįmanoma, kadangi iš budistinės perspektyvos šis klausimas yra labai spekuliatyvus, susilaikymas nuo tokių klausimų-atsakymų net turi specialų pavadinimą – avyākṛta. Manyčiau, kad pagrindiniai gyvenimo prasmę išreiškiantys budizmo principai būtų: teisingai pažinti tikrovę ir būti vienumoje su visu pasaulį.

Kas yra Dharma? Ar ji gali būti suprantama tiesiog kaip dorybė? Kokios jos sąsajos su asketizmu (neturto, skaistybės įžadais), vienatve?

Dharma yra labai komplikuotas terminas, nes gali reikšti daugybę dalykų. Bendrąja prasme dharma yra tvarka-dėsnis, šiuo atveju, Budos mokymas yra dėsnis – dharma. Įdomiai dharmą buvo bandoma versti kitose kalbose, pvz., kinų kalboje dharmą buvo bandoma versti dviem garsiais kinų filosofijos terminais – dao (道) ir fa (法 taisyklė, įstatymas), kiek žinau prigijo žodis fa. Dorybės, pagal budizmą, būtų veiksmai-praktikos, tokios kaip: dosnumas, kantrybė, mandagumas, kurios padeda siekti nirvanos ir laikytis dharmos. Taip, budistų vienuoliai įsipareigoja laikytis papildomų įžadų, jie laikosi dharmos, bet dharma yra ne tik visuotinė, bet ir kiekvienam atskira. Ne kiekvienas yra pajėgus laikytis papildomų įžadų ir tai nėra nieko blogo. Kaip pats Buda ne kartą yra akcentavęs, dharma turi būti suprantama situatyviai ir remiantis gebėjimais, asmenine patirtimi.

Karma, tai kažkoks metafizinis terminas, kuris reiškia likimą? Kokios jo sąsajos su laisva valia? Ar budizmas išmoko žmogų kontroliuoti pasekmių ir priežasčių grandinę? Ar įmanoma Karmą moksliškai įrodyti?

Karma yra tikrovės kūrimasis, tai – kaip susiklosto tikrovė, atskiri reiškiniai. Kažkuria prasme – tai likimas, bet ir ne pilnai, nes konkrečiame gyvenime galima spręsti iš naujo, koreguoti tikrovę. Tarp budistų yra populiarus karmos kaip sėklų įvaizdis, mat įsivaizduojama, kad žmogaus atliekami veiksmai, mintys, žodžiai yra kaip sėklos, iš kurių vėliau gali išaugti, išsivystyti įvairūs dalykai. Jei viskas daroma teisingai, siekiama nirvanos, galbūt iš sėklų nieko ir nebeišaugs, o jeigu atvirkščiai, galimai išsivystys labai komplikuota ir nemaloni tikrovė ar naujas gyvenimas. Manau, kad būtų galima įrodyti moksliškai, jeigu būtų priimamos tam tikros prielaidos, pvz., pažįstu vieną budistą iš Nepalo, kuris man pasakojo, kaip kurie jo giminės persikūnijo, ir juos iš naujo gimusios netolimoje vietovėje iškart atpažino, truputi paaugę jie net atsiminė atskirus epizodus iš savo praeities gyvenimo. Kodėl gi ne, galbūt ir taip, įrodymas yra komplikuota procedūra, ji lygiai taip pat remiasi mokslinių empirinių prielaidų ar modeliavimų pagrįstumo tikėjimu, kaip ir į persikūnijimą tikinčio budisto.

Kokia budizme yra mokytojo-meistro reikšmė? Ar toks mokymasis išties vertingesnis už savarankišką?

Priklausomai nuo mokyklos, pvz., Tibeto budizme ir dzene mokytojo reikšmė labai didelė. Tibeto ir dzeno budizme didelę reikšmę turi įvairios praktikos, kurių be mokytojo pagalbos teisingai nei suprasti, nei atlikti neįmanoma. Be to, Tibeto budistų mokytojai dažnai pabrėžia, kad pačiam be mokytojo neįmanoma suprasti ir svarbių budistinių tekstų, kadangi pilna prasmė tradiciškai aiškinta žodinės perdavos būdu iš kartos į kartą to neužrašinėjant, tad skaitant tibetietiškus budistinius tekstus vienam, dažnai iš tikrųjų galima suprasti labai paviršutiniškai. Dzene raštų studijavimas nėra toks svarbus, tačiau ten juokaujama, kad mokymas perduodamas tiesiog klausantis ir būnant su mokytoju. Šiek tiek mažesnė mokytojo reikšmė yra tose budizmo atšakose, kur garbinama Amitābha, sakoma, kad ten nušvitimą galima pasiekti be mokytojo entuziastingai tikint ir intensyviai kartojant mantrą namu amida butsu, t.y., „lenkiuosi-pagerbiu-sveikinu Amitābhą“. Sakyčiau, kad mokymasis su mokytoju labai svarbi ir vienodai vertinga veikla kaip ir savarankiškas studijavimas, kadangi Vakaruose mokytojo reikšmė prarado savo svorį, nes mokytojai liko tik pasaulietinė-institucinė profesija (tam irgi reikia pašaukimo), turintys nei užtektinai laiko, nei galintys suteikti to, ką geba indų guru ar budistų lamos. Manyčiau, kad anksčiau Europoje to spragą užpildydavo aktyvesnis vienuolijų vaidmuo.

Kokį vaidmenį budizme atlieka meditacijos praktika? Ar galima būtų pasakyti, kad tai priemonė padedanti tapatintis su pačia sąmone, o ne su empiriniu turiniu? Kokia jos nauda paprastam žmogui, neišpažįstančiam budizmo? Ar meditacija jau a priori – vertinga patirtis žmogui?

Meditacijos reikšmė yra milžiniška, ko gero esminė budizmo praktika. Nuo pat pradžių budistų mąstytojai, tokie kaip pvz., Asaṅga, Vasubandhu, išsiskyrė įvairiausių žmogaus būsenų kruopščiu aprašymu, kai kurie tyrinėtojai net dabar dažniau budizmą vadina ne religija, bet psichologija. Dalinai sutikčiau, tačiau visokios perskyros tarp empirinio turinio ir sąmonės galėtų būti priimamos tik santykinėje tikrovėje, absoliučioje tikrovėje neturėtų būti sąmonės, ar minties apie ją. Meditacija padeda susikaupti ir atrasti naujus dalykus savyje ir aplinkoje, visiškai nebūtina išpažinti budizmo, netgi pats žodis meditacija yra lotyniškas (budizme sakoma dhyāna), tai parodo, kad krikščioniškoje tradicijoje meditacija buvo labai svarbus dalykas, tačiau dabar beveik užmirštas. Pvz., jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Loyola patyrė aibę vizijų, praleisdamas daug laiko medituojant gamtoje netoli nuo Manresos miestelio Katalonijoje esančioje oloje ir klausantis Cardoneros upelio čiurlenimo. Sunku pasakyti, savaime ir a priori vargiai, kiekvienas pats turėtų pajusti kada ir dėl ko medituoti, tačiau akivaizdu, kad meditacija yra neatskiriama galimybė, kuri Vakaruose pastaruoju metu buvo nepelnytai nuvertinta.

Ir visgi, ar egzistuoja skirtumas tarp Vakarų šalių budistų ir Rytų budistų vienuolių?

Budizmas turi bent keliais šimtais metų senesnę vienuolystės tradiciją nei krikščionybė, tačiau visgi matyčiau tarp Vakarų ir Rytų šalių vienuolių ir vienuolystės daugiau panašumų negu skirtumų. Vakarietiška vienuolystės tradicija labai įvairi, yra nuo pasaulio atsiskyrusios kontempliatyvios vienuolijos ir aktyviai pamokslaujančios bei gyvenančios gyvenimą tarp pasauliečių. Budizme taip pat, theravados tradicijoje paprastai vienuoliai labiau susitelkę į savąsias bendruomenes, yra didesnė perskyra tarp jų ir pasauliečių, jie nėra ir tokie aktyvūs pamokslininkai, o štai mahāyāniškoje tradicijoje vienuoliai duoda vadinamus bodhisattvos įžadus, kuriais įsipareigojama rūpintis ir padėti visoms gyvoms būtybėms apskritai, tad jie visada labai aktyviai pamokslauja ir uoliai veikia tarp pasauliečių, dėl to dažniausiai Vakaruose praktinės žinios apie budizmą ateina iš mahayanos pusės, nors teoriniame lygmenyje, iš knygų, vyrauja theravādos budizmo mokymas, kuriame labiau pabrėžiamos keturios tauriosios tiesos ir perskyra tarp samsaros ir nirvanos. Apskritai tiek Vakarų, tiek ir Rytų vienuolijos vaidino milžinišką kultūrinį vaidmenį civilizacijoms, vienuoliai ilgai laiką buvo labiausiai išsilavinę ir kūrybingi žmonės, kūrę švietimo sistemą ir saugoję civilizacijų kultūrinę atmintį, visgi tai Europoje pradėjo irti nuo reformacijos laikų, o budistinėse šalyse vienuolių svarba išliko beveik iki pat šių laikų, ypatingai akivaizdžiai tai matosi theravādos budizmo šalyse Mianmare ir Tailande, o su XIX a. pab. ir XX a. pr. modernizacija budistų vienuolių įtaka nunyko Korėjoje, Japonijoje, o dėl karų ir komunistų religinių persekiojimų XX a. vid. stipriai nukentėjo Kinijos, Tibeto, Kambodžos bei Vietnamo budistų vienuolių bendruomenės. Visgi budistų vienuolijos labai aktyviai reaguoja ir į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, pvz., dzen vienuoliai yra vieni iš aktyviausių pasaulyje, dėl savo švietėjiškos ir visuomeninės veiklos daugelis jų yra be galo nusipelnę žmonijai, pvz., vietnamiečių dzen vienuolis Thích Nhất Hạnh, atrodo, ne kartą buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

Jei paprašyčiau trumpai apibūdinti Rytų filosofiją, koks būtų jos apibrėžimas? Kuo skirtųsi ir kuo būtų panašus į Vakarų filosofijos apibrėžimą?

Rytų filosofija iš esmės nesiskiria nuo Vakarų, tvirtinčiau, kad tai yra pastanga suprasti ir paaiškinti pasaulį drauge su jame pasirodančiais reiškiniais. Skirtingose kultūrose tie aiškinimai tik įgyja skirtingus atspalvius, nes „prisirišama“ prie aiškinamojo žodyno-terminijos ir to aiškinimo tradicijos (diskurso), pvz., Vakaruose ilgą laiką, bent iki XVII a. sekta Aristotelio ir Platono terminija bei jų svarstytų problemų lauku, Indijoje buvo svarbus brahmano-ātmano, tuštumos, padārthų klausimas. Kinijos filosofijai kertiniai tampa ankstyvieji tekstai, „Permainų knyga“, Konfucijaus bei Laozi kūryba, vėlesni mąstytojai kuria remdamiesi ir interpretuodami senąja terminija, tačiau plėsdami probleminį lauką. Tad apskritai, manyčiau, kad vienodai vertingos ir svarbios yra viso pasaulio filosofijos tradicijos, jos suteikia galimybę pažvelgti į problemas skirtingu kampu, ir nesuabsoliutinti pavienių sąvokų labiau išryškinamų tik paskirose mąstymo tradicijose, juk vienodai galima kalbėti apie būtį, tuštumą ir kelią. Tad jeigu Heideggeris sakė, kad buvo pamiršta būtis, galima jam paantrinti, kad galbūt pamirštas ir kelias.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.08.06


Fono nuotrauka – Benjamin Balázs, teksto autoriaus foto iš asmeninio jo paties archyvo. Besidomintiems orientalistika – Tadas įkūręs pokalbių grupę Rytų Filosofija (Oriental Philosophy).


Taittirijos upanišados pirmo skyriaus, trys pirmosios anuvakos (dalys)
(įrašo fragmentas iš apskritojo stalo diskusijos „Ex oriente lux“)

Atlikėjai: Tadas Snuviškis, muzikas dr. Eirimas Velička bei indologas Šarūnas Šimkus

Įžanga Ganapačio himnas, kuriuo dažnai pradedamas giedojimas (tai vėlyva upanišada), o pabaigiama „saha nav avatu“ – trumpa invokacija, kuria taip pat gana dažnai pradedami arba baigiami kūriniai. Taittirijos upanišados vertimas yra Audriaus Beinoriaus rinkinyje: Upanišados (2006 ir 2013 m. leidimai).

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code