Anarchistas Darius Pocevičius: darydamas tai, kas patinka, linksmiau sulauksi mirties

Darius_Pocevicius

Dirbote Lietuvos mokslų akademijoje, Vilniaus universitete dėstėte rinkodarą, rašėte disertaciją, užsiiminėjote reklamos verslu, tačiau būtų įdomu pasiteirauti, ar esate gyvenime paragavęs darbininkiškosios profesijos; turėjęs „bedarbio“ statusą? Sklando legenda apie C. G. Jungą: kai kas nors jam pasiguosdavo, kad prarado darbą, šis atsakydavo: „Atkimškime butelį vyno, tai nuostabi žinia, dabar įvyks kas nors gera.“ Ar pritartumėte tokiam požiūriui? Kaip pakomentuotumėte lietuvišką patarlę: „Darbas žmogų puošia“?

Nesu toks baltarankis, koks galbūt atrodau. Pirmojoje, dar sovietinėje, mano darbo knygelėje puikavosi įrašas: „Vilniaus priemiestinių autobusų konduktorius“. Įsidarbinau besimokydamas III ar IV kurse, nes reikėjo pinigų alui ir diskotekoms. Pamenu, pelningiausi reisai būdavo į Šalčininkus: autobusai visada sausakimši, bilietėlį galima duoti kas antram, tad po darbo dienos likdavo 7–8 „atliekami“ rubliai…

Esu dirbęs ir statybose – stačiau Kauno Šilainius ir kažkokią fermą prie Trakų. Pastarajame objekte teko susilieti ne tik su proletarais, bet ir su liumpenais, mat vadovavau brigadai, kurią sudarė kaliniai iš pataisos darbų kolonijos.

Formaliu bedarbiu būti neteko, bet su pinigų stoka esu susidūręs ne kartą. Žmonės ypač nuskurdo 1992–1994 metais. Tada turėjau mesti disertaciją ir nerti į drumzlinus privataus verslo vandenis.

C. G. Jungo žodžiai apie butelį vyno primena vienos karalienės žodžius: „Mano valdiniai neturi duonos? Tegul valgo pyragus!“ Įtariu, kad gydytojų ir pastorių giminės plejadą pratęsusiam psichiatrui skurdo problema buvo visiškai svetima. O lietuviška (?) patarlė apie darbą kaip puošmeną skamba lyg būtų sukurta Dimitravo stovyklos komendanto arba darbdavių konfederacijos užsakymu.

Psichologai teigia, kad niekuo neužpildytą laiką bedarbis išgyvena kaip vidinę tuštumą, jaučiasi nenaudingu, nes nėra užimtas, mano, kad gyvenimas be darbo beprasmis. Ką pasakytumėte tokios būsenos žmogui?

Iš tikrųjų čia kalbama apie du skirtingus dalykus. Darbą už pinigus, siekiant išvengti skurdo ir bado mirties, reiktų griežtai skirti nuo pasitenkinimą teikiančios veiklos, vedančios savirealizacijos link. Minėtos psichologų diagnozės tiktų tik antrajam atvejui – gyvenimas juk beprasmis ne be darbo, o be pasitenkinimą teikiančios veiklos.

Tačiau psichologai šiuos du dalykus suplaka į vieną. Kodėl? Greičiausiai šie šiuolaikiniai kunigų pakaitalai taip bando užglaistyti milžinišką prarają tarp prievartinio darbo ir savanoriškos veiklos. Antra priežastis būtų ta, kad šiandien vos vienetai gali pasigirti: „Darau tai, ką mėgstu daryti, o man už tai dar ir pinigus moka“. Būtent dėl to darbas yra dirbtinai generalizuojamas ir paverčiamas objektyvia visuotine būtinybe.

Taigi žmogui, jaučiančiam vidinę tuštumą ir nereikalingumo jausmą, darbo birža tikrai nepadės. Nemėgiamas darbas, dirbamas ne dėl patiriamo malonumo, o iš reikalo, tik dar labiau sustiprins krizinę būseną.

Žinoma, galimas ir kitas variantas: valstybė su darbdaviais per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir visokius psichologus taip išskalbs žmogui smegenis, kad šis iš tikrųjų patikės, jog gyvenimas be vergiško darbo yra beprasmis. Taip, beje, dažniausiai ir būna.

Darbo biržos duomenimis, šių metų sausio 1 d. Lietuvoje registruota 145 600 bedarbių , t. y. 9 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Rinkos tyrimai teigia, kad pusė mūsų šalies gyventojų galvoja apie galimybę emigruoti. 57 proc. tautiečių pasirengę išvykti svetur tam, kad galėtų dirbti bet kokį darbą. Koks Jūsų, kaip anarchisto, požiūris į šį socialinį reiškinį?

Man kaip anarchistui vienodos visos valstybės, nepriklausomai nuo jų elito tautybės, religijos ar seksualinės orientacijos. Todėl galiu tik pasveikinti visus, sprunkančius į tas šalis, kuriose valstybinės represijos ne tokios pastebimos, o išnaudojimas iš darbdavių pusės ne toks akivaizdus. Jei būčiau patriotas, bėgčiau iš čia dar skubiau – juk man būtų dvigubai skaudžiau, kad mane išnaudoja ne koks atėjūnas, o vietinis tautietis gražia lietuviška pavarde.

Sakoma, kad kuo mažiau turi laisvo laiko, tuo daugiau nuveiki. Ar tai tiesa? Kokį darbą pavadintumėte Sizifo darbu – kaip su akmeniu prieš kalną?

Neužstrigti beprasmių abstrakcijų liūne visada padeda L. Wittgensteino motto: „Apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia tylėti“.

Vertinant griežtai egzistenciškai, bet koks darbas ir bet kokia veikla, net pati prasmingiausia ir maloniausia, yra tik Sizifo triūsas – juk vis tiek visi mirsime. Tačiau pasinėrus į veiklą, kuri teikia malonumą ir tuo metu atrodo prasminga, laukti mirties ne taip nuobodu. Taigi egzistencinis šūkis, vienodai tinkantis ir užkietėjusiems darboholikams, ir nepataisomiems bastūnams, galėtų būti toks: „Darydamas tai, kas patinka, linksmiau sulauksi mirties“.

Viešumoje dažnai kartojamas teiginys, kaip puiku, kai žmogus savo darbo nelaiko darbu ir jis yra jam didžiausias hobis. Ar Jūsų atveju taip ir yra?

„Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąja mašinėle, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles… Vienus marškinius pasiūti kartais malonu, na, atspausdinus keletą puslapių irgi ima jaudulys, žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina… Bet kad taip visą gyvenimą?!“ – savo laiku rašė vienas rusų rašytojas, Lietuvoje nemėgiamas dėl kitokių politinių pažiūrų.

Taip jau susiklostė, kad per savo neilgą gyvenimą spėjau pakeisti gana daug misijų bei džiunglių. Dariau mokslininko karjerą Mokslų akademijoje, Vilniaus ir Frankfurto universitetuose, kopiau į vadinamąsias verslo aukštumas reklamos agentūrose ir rinkodaros skyriuose, rašiau poeziją ir literatūros kritiką susidėjęs su menine Vilniaus bohema, vėliau ėmiau angažuotis politiškai įvairiose kontrkultūros ir anarchizmo akcijose, po to tapau švietėju Laisvajame universitete (LUNI), o dabar pasinėriau į istorinių Vilniaus reliktų tyrinėjimus.

Žvelgdamas atgal pastebiu, kad mesdavau tam tikrą užsiėmimą, kai tik jis atsibosdavo. Turbūt vien dėl to galiu save vadinti laimingu žmogumi. Nors dabartinėje siauros specializacijos profesionalų epochoje toks elgesys laikomas nebrandžiu ir vėjavaikišku, tačiau manau, kad tai būtina laimės sąlyga.

„Duonos ir žaidimų!“ (lot. Panem et circences) buvo Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, po kurio išpildymo pastarieji tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Koks Jūsų požiūris į gyvenimo siekį kaip visuotinės puotos?

Visuotinė puota neįmanoma dėl socialinių klasių ir sluoksnių antagonizmo: jei visi puotaus, kas ruoš baltą mišrainę ir plaus indus? Todėl esu už etinį hedonizmą – puotauk, bet ne kitų sąskaita!

Algis Mickūnas sako: „Gyvenimas nėra užmokamas, jis neturi kainos.“ Gyvenimo džiaugsmas ir darbo džiaugsmas, ar tai tas pat?

Standartinis darbo laikas, t. y. 8 valandos per dieną, 40 valandų per savaitę, 176 valandos per mėnesį, 2112 valandų per metus, dažniausiai yra išbrauktas iš gyvenimo laikas. Turbūt dėl to biurų planktonas taip stengiasi atsigriebti, savaitgaliais aptūpęs viešąsias girdyklas ir kitas pasilinksminimo įstaigas. Gerai pasitūsinę, salonų liūtai pirmadienį iš rytoj vėl tampa smulkiu verslo ir valstybės mailiumi. Toks gyvenimas iš tikrųjų neturi kainos, nes yra bevertis.

Prancūzų filosofas Mišelis de Montenis savo „Esė“ rašė: „Žmonės mėgsta būti nuomojami. Jų sugebėjimai tampa naudingi ne jiems patiems, o tiems, kuriems jie parsidavė į vergiją: juose apsigyvena ne jie patys, o jų nuomininkai.“ Kaip interpretuotumėte šią filosofo mintį?

Apie parduotas vasaras ir žiemas, išnuomotus ir parduotus gyvenimus rašė daugybė realizmo krypties literatūros klasikų. M. Montaigne’is įžvelgė, kad žmonės išnuomoja (parduoda) savo gyvenimus savanoriškai, t. y. jie mėgsta būti nuomojami. Iš tikrųjų taip nėra. Tai daro ne žmonės, o jų viduje tupintys nuomininkai, t. y. valstybinio švietimo ir propagandos sukurti zombiai, paversti darbo jėgos vienetais.

Filosofas Andrius Bielskis, remiantis Aristoteliu, teigia, kad geram, klestinčiam, eudaimoniškam gyvenimui reikalingos tam tikros sąlygos ir kelia klausimą, kokia veikla padaro žmogų laimingu. Kaip Jums atrodo, ar kiekvienas darbas yra prasmingas?

Darbas turi sukelti orgazmą. Geriausia permanentinį. Taškas.

Nūdienos populiarus reiškinys yra siekti ir laukti finansinės paramos. Tomas Venclova yra pastebėjęs, kad A. Čechovas buvo darbštus gydytojas, laisvalaikiu rašęs knygas. Jūsų manymu, ar įmanoma žmogui suderinti kultūrinę savo veiklą su darbu?

Sovietmetis baigėsi, kartu baigėsi ir kultūrinio elito aukso laikai. Tačiau atėjo sidabro amžius. Šiandieninis Lietuvos kultūros elitas, ir toliau dosniai penimas valstybės, propaguoja kultūros vertybes, atitinkančias nūdienius maitintojos interesus. Nuo 1990-ųjų mūsų valstybės kuriamo tautinio kapitalizmo vertybės yra iš esmės tik dvi. Tai tauta ir laisvoji rinka.

Filosofija nuo Antikos laikų dažniausiai buvo laisvųjų piliečių ir aristokratų užsiėmimas. Juk tam, kad mąstytum, skaitytum knygas, reikia turėti laiko. Ar „filosofas“ gali būti profesija? Esate Laisvojo universiteto (LUNI), alternatyvos valstybiniam švietimui, kviečiančios mąstyti, įkūrėjas, todėl norėčiau paklausti, kaip komentuotumėte užimtumo ir savišvietos santykį?

Laikas šiais laikais yra tokia pati laisvosios rinkos kategorija kaip savikaina ir pelnas. Atrodo, viskas turėtų vykti pagal formulę: turi pinigų – turi laiko – gali filosofuoti. Tačiau tarp didžiausių turčių filosofų kažkodėl nematome – greičiausiai dėl to, kad filosofavimas nėra pati pelningiausia veikla. Tad ji paliekama profesionalams, kurie filosofuoja už tų pačių turčių ar valstybės pinigus. Profesionalus filosofas šiandien priklauso tam pačiam kultūros elitui, kurį jau minėjau.

Visiškai priešinga yra „pasidaryk pats“ kultūros filosofija, kurią propaguoja LUNI. Ją galima vadinti neprofesionalia, mėgėjiška, infantilia, tačiau ji yra natūrali ir nepriklausoma. Tokia ir turėtų būti visa kultūra.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.05.01
Nuotrauka: iš asmeninio Dariaus Pocevičiaus archyvo

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code