Gyvenimas su savo sudėtinga mokslo ir kultūros kolizija (kuri apima visus mokslus, visas meno rūšis, religiją ir, žinoma, filosofiją), su savo gigantiškais pasiekimais reikalauja iš mūsų, ir visų pirma iš jaunimo – tobulinimosi, energingo smalsumo, kūrybinės vaizduotės, žingeidaus proto, subtilios intuicijos, plačios pasaulėžiūros ir išminties.

Galime sakyti, kad filosofija – tai „mintimis pagauta“ vieninga prigimtis, teorinis žmonijos dvasinio gyvenimo mąstymo branduolys. Žmogus nuo pradžių pradžios buvo smalsus. Troškimo suprasti paslaptinga esmė, nežinojimo tendencija veikia žmogaus polinkį filosofinei refleksijai, pradedant nuo kasdienybės: juk net šiame lygmenyje žmonės dažnai yra linkę „pafilosofuoti“. Manoma, jog pirmasis „filosofijos“ sąvoką pavartojo Pitagoras. Filosofija – tai išminties meilė.

Žmogus išgyvena dvasinį poreikį holistiniam pasaulio suvokimui. Jis negali susitaikyti su mintimi, jog teks laukti kol mokslas suteiks jo tikslui pakankamai medžiagos; jam labai svarbu gauti atsakymus į klausimus, kurie peržengia mokslo sritį ir negali būti jo išaiškinti. Žmogus negeba savyje užgniaužti klausimus, apsimesti, kad jie neegzistuoja ir praktiškai juos ignoruoti. Žmogui, kaip racionaliai būtybei, yra be galo svarbu (svarbiau nei bet kuri specifinė mokslo teorija) nuspręsti, koks yra mūsų pasaulis kaip visuma, koks jo pagrindas, ar turi jis kokią nors prasmę ir pagrįstą tikslą, ar vertingas žmogaus gyvenimas ir veiksmai, kokia yra gėrio ir blogio kilmė ir t.t. Žodžiu, žmogus klausia, ir negali neklausti ne tik kaip, bet kodėl ir kam. Tai klausimai, į kuriuos mokslas neturi atsakymų ir negali jų išspręsti, nes sprendimas slypi filosofinio mąstymo srityje.

Filosofija kuria žinojimo sistemą apie pasaulį kaip visumą. Ji neužsiima paprastu visų mokslinių žinių resursų papildymu (tai būtų niekam nereikalingas užmojis), o integruoja šias žinias, atsižvelgdama į jų bendriausius bruožus, ir atsispirdama nuo šio pagrindo, kuria žinių sistemą apie pasaulį kaip visumą, apie žmogaus santykį su pasauliu, t.y. apie protą, pažinimą, moralę ir t.t. Filosofijos uždaviniai siekia suprasti ne vieną kurią nors Būties perspektyvą, o visą Būtį, visą kas egzistuoja, visą Visatą su visu pilnu turiniu ir prasme; ji siekia ne nubrėžti tikslias ribas ar paaiškinti išorės atskirų dalelių sąveikas su pasauliu, o siekia  supranti vidinį tų dalelių sąryšį ir vienybę.

Filosofija apima bendriausius Visatoje egzistavimo pasaulėžiūrų principus (tai ontologija, metafizika), ji kelia žmonių visuomenės prasmės ir jos vystymosi klausimus (tai socialinė filosofija ir filosofijos istorija), tai žmogaus doktrina apie jo būtį pasaulyje (filosofinė antropologija), tai pažinimo teorija (gnoseologija), ji apima kūrybiškumo, etikos, estetikos, kultūros teorijos ir galiausiai savo pačios istoriją, t.y. filosofijos istorijos, problemas. Taip istoriškai klostosi filosofijos disciplina, jos specifiniai (tiek teoriniai, tiek praktiniai) skirtumai ir problemos, jos sritys organizuotai ir pedagogiškai diferencijuojasi. Nors šios sritys yra sąlyginės, jos sudaro nuoseklią švietimo visumą, kurioje visi komponentai glaudžiai tarpusavyje susiję. Filosofijos objektas – ne viena kuri nors egzistencijos pusė, o visos jos turinio dalelės. Filosofijos funkcijos nesiekia nustatyti tikslias ribas bei išorines sąveikas tarp atskirų dalių ir pasaulio, priešingai, siekia įveikti šias ribas, suprasti vidinį ryšį.

Save suvokusios filosofinės minties pagrindinės pastangos, pradedant nuo Sokrato, nukreipiamos link aukštesnio principo ir Būties prasmės paieškos. Lakoniškai kalbant, filosofinio mokslo fundamentalios problemos (arba sritys) – tai žmogaus egzistencijos unikalumo ir prasmės pasaulyje klausimai, jo santykio su Dievu, sąmonės problemos, tai sielos idėja, jos mirties ir nemirtingumo klausimai, tai estetikos ir moralės, socialinės filosofijos ir filosofijos istorijos, o taip pat istorijos filosofijos problemos. Štai tai toks filosofijos savęs suvokimas.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė pagal http://virtet.gsu.by/mod/resource/view.php?id=44

 

Share Button
Share