Montenis apie mokslą ir filosofus

Senovės filosofai, mano nuomone, buvo didūs išmintimi, bet dar didingesni buvo savo poelgiais … Taliui, kuris visad pliekė šykštumą ir turtų troškimą, priekaištaudavo, kad elgiasi jis panašiai kaip ta pasakų lapė: juokiasi iš to, ko negali pasiekti. Kartą, pramogos dėlei, jis pasišovė tokį bandymą padaryti: išmintį savo priversti tarnauti, kad gautų naudos ir pelno, todėl jis pradėjo prekiauti ir per metus sukaupė tokius turtus, kokius vargu ar būtų galėję įsigyti net labiausiai įgudę lupikautojai per visą savo gyvenimą … Juk kitų išmintį galėtų kartoti net papūga …

Mes kemšamės svetimą išmintį į galvą tarsi į saugyklą, tik tiek. O juk reikia ją sava padaryti. Mes esame panašūs į žmogų, kuris, neturėdamas ugnies, eina jos pasiskolinti iš savo kaimyno, bet, radęs čia didelę ir puikią ugnį, pasilieka šildytis, visai užmiršęs, jog ketino jos parsinešti į savo namus … galima puikuotis svetimu mokslingumu, bet išmintingam galima pasidaryti tik savo protu …

Mano krašto žmonės iš Perigoro tokius mokslavyrius šelmiškai tituluoja lettreferitis [kuoktelėjusiais nuo mokslo], o tai panašu į prancūzišką lettre-ferus; taip vadinami žmonės, kuriems mokslas, kaip liaudis sako, trenkė per galvą tarsi kuoka. Ir iš tikrųjų jie dažniausiai atrodo lyg kvaištelėję, neturintys nė lašelio sveiko proto.  Pažvelkite į valstietį ar batsiuvį: matote, kaip paprastai ir natūraliai jie gyvena, kalba tik apie tai, ką išmano. O mūsų mokslinčiai, trokšdami vien pasipuikuoti prieš kitus ar sublizgėti savo žiniomis, beje, labai paviršutiniškomis, eina per gyvenimą tarsi užrištomis akimis ir nuolat patenka į bėdą …

Jie gali teoriškai pasakyti viską apie viską, bet pamėginkite surasti tokį, kuris visa tai mokėtų pritaikyti praktikoje … Kas sugeba mąstyti, išsivers ir be mokslo žinių, bet ir jų turintis nieko nelaimės, jei nemokės mąstyti, nes, kaip sakoma graikų eilėrašty, „Kas iš mokslo, jei nėra proto” (Stobėjas. Antologija, III, 25) …

Tam, kuris neišmoko gėrio, kiekvienas kitas mokslas bus pragaištingas … tokių žmonių, kuriuos pati gamta sukūrė kilniai, o ne pajamingai veiklai, visa širdimi atsidedančių mokslams, labai nedaug … Trumpai sakant, visomis keturiomis į mokslą įklimpsta tik likimo nuskriausti žmonės, kurie ieško jame pragyvenimo šaltinio. Tačiau tokių žmonių sielose, ar dėl jų prigimties bei auklėjimo šeimoje, ar dėl kokio nors netikusio pavyzdžio, mokslas subrandina netikrus vaisius. Juk negali apšviesti sielos, jeigu ji tos šviesos neturi pati, kaip kad negali priversti neregį matyti; mokslo paskirtis – ne suteikti sielai regėjimą, o lavinti ją, nukreipti jos žingsnius teisinga linkme, jeigu tik ji pati turi sveikas ir pajėgias žengti kojas.

Ištrauka:
Mišelis de Montenis (1983). Esė.Vilnius: Mintis. 29-38 p.