Pasakėčia apie svetimumą

Vienas argumentų, prieštaraujančių kontakto su ateiviais ir pagrobimų tikrumui, yra šis: jei ateiviai tikrai egzistuotų, tai jie ir rodytųsi – atvirai, visiems prieinamai, nedviprasmiškai, kad visi galėtų įsitikinti. Kodėl ateiviai į Žemę turėtų atvykti slapta? Kodėl jie turėtų įsliūkinti ir išsliūkinti kaip vyrai, smukdami pro besisukančias pornografinėmis vaizdajuostėmis prekiaujančios parduotuvės duris? Šis teiginys leidžia nuspėti, kad ateiviai neturi jokio slapto motyvo, skatinančio juos keliauti į Žemę. O jeigu turi? Nejaugi nebūna, kad lankytojas norėtų savo vizitą nuslėpti? Merkuris de Sadas privertė Ninfą XI šlapintis į plastikinės kompiuterinės pelės kiautą, kad gurkšnodamas galėtų papasakoti nedidelę pasakėčią: ateivis egzofilas norėjo išbandyti seksą su žmogumi ir atvyko į Žemę, ieškodamas tikro žemietiško lytinio akto patirties. Panašiai kaip keliautojas po egzotiškas užsienio vietas trokšta patirti tenykštę kultūrą, ateivis norėjo patirti potraukį, kokį vienas kitam jaučia žmonės – jis nenorėjo, kad žmogus manytų, jog santykiauja su nežiemiečiu. Taigi kaip keliautojas apsirengia vietinių drabužiais ar prisitaiko prie vietinių papročių, taip ateivis apsimetė žmogumi – moterimi. Įėjęs į barą jis leidosi sugundomas vyriškio. Vėliau lovoje vyras ateiviui (kurį palaikė moterimi) tarė:

–         Noriu tave išdulkinti kaip žvėris.

Ateivis sutriko.

–         Kaip? – pasitikslino jis.

–         Na, žinai, – nekantravo vyras, – šuniuku.

Ateivis to norėjo mažiausiai. Jis juk ieškojo autentikos, jei būtų norėjęs pasimylėti kaip šuo, būtų paprasčiausiai pasigavęs šunį.

–         Bet aš mieliau pasidulkinčiau kaip žmogus, – atsakė ateivis.

–         Kaip? – nesuprato vyras.

–         Na, žinai, – nekantravo ateivis, – žmogiuku.

[SUPERVERT. NEŽEMIŠKO SEKSO FETIŠAS. Vertė Mykolė Lukošienė. Endendu. 2008. P. 105]