Diskurso tvarka

fu

Štai tokios yra užduotys arba, tikriau, keletas temų, kreipsiančių mano tyrinėjimus, kurių norėčiau imtis. Galima iš karto paminėti kai kuriuos metodui keliamus reikalavimus.

Pirmiausia, apvertimo principas: ten, kur tradiciškai manoma esant diskursų šaltinį, jų dauginimosi ir tolydumo principą, visose tose figūrose – pavyzdžiui, autorius, disciplina, valia tiesai, – kurios, atrodytų, vaidina pozityvų vaidmenį, reikėtų įžvelgti, veikiau, negatyvų diskurso skaidymo ir praretinimo žaismą. Tačiau atpažinę šiuos praretinimo principus, nustoję į juos žiūrėti kaip į pamatinę ir kūrybinę instanciją – ką gi aptinkame po jais? Ar turime daryti prielaidą, kad egzistuoja kažkoks pilnatvės sklidinas nepertraukiamo diskurso pasaulis? Būtent čia reikia pasitelkti kitus metodo principus.

Netolydumo principas: praretinimo sistemos nereiškia, kad kažkur po jomis ar anapus jų viešpatauja didžiulis beribis diskursas, tolydus ir nebylus, kurį jos neva užgniaužia ar išstumia ir kurį mes esą turime prikelti galų gale grąžindami jam žodį. Nereikia įsivaizduoti, kad pasaulį aprėpia ir su visais jo pavidalais bei įvykiais susipina kažkas ne-pasakyta arba ne-pagalvota, ką mums neva tenka galiausiai artikuliuoti arba mąstyti. Diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą.

Savitumo principas: neištirpinti diskurso išankstinių reikšmių žaismėje; neįsivaizduoti, kad pasaulis atsuka į mus savo lengvai perskaitomą veidą, kurį mums telieka dešifruoti – jis nėra mūsų bendrininkas pažinimo kelyje, ir nėra jokios ikidiskursyvinės apvaizdos, palenkiančios jį mūsų pusėn. Diskursą reikia suvokti kaip mūsų prievartą daiktams, šiaip ar taip, kaip praktiką, kurią jiems

primetame; ir būtent šioje praktikoje diskurso įvykiai atranda savo reguliarumo principą.

Ir ketvirta, išorybės, taisyklė: nesileisti ieškoti diskurso branduolio, nebandyti sučiuopti jame neva pasireiškiančios minties ar reikšmės, o, atsispiriant nuo paties diskurso, nuo jo atsiradimo ir reguliarumo, eiti prie išorinių jo galimumo sąlygų, prie to, iš kur atsiranda nenuspėjama šių įvykių serija ir kur nustatomos jų ežios.

Taigi analizėje reguliatoriaus vaidmenį turi atlikti šios keturios sąvokos: įvykis, seka, reguliarumas, galimumo sąlyga. Kaip matome, jos priešinamos taip: įvykis – kūrybai,

serija – vienumui, reguliarumas – originalumui, galimumo sąlyga – reikšmei. Keturios pastarosios sąvokos (reikšmė, originalumas, vienumas, kūryba) beveik nekliudomos viešpatavo tradicinėje idėjų istorijoje, kurioje sutartinai buvo ieškoma vietos kūrybai, kūrinio, epochos arba temos vienumo, individualaus originalumo žymės ir bekraščio užslėptų reikšmių lobyno.

Pridursiu tik dvi pastabas. Viena – dėl istorijos. Dažnai dabartinės istorijos nuopelnu laikoma tai, kad buvo panaikintos privilegijos, kadaise teiktos atskiram įvykiui, ir išryškintos „ilgalaikės“ struktūros. Be abejo, visa tai tiesa. Bet nesu tikras, kad istorikai dirbdami tiksliai laikėsi

šios krypties. Arba, tikriau tariant, nemanau, kad tarp įvykio nustatymo ir ilgų periodų analizės esama atvirkštinio santykio. Priešingai, atrodo, kad būtent, kiek įmanoma

susiaurinus įvykio ribas, istorinės analizės skiriamajai gebai užčiuopus kas metai, kas savaitė sudaromų kainų rodyklių, notarinių aktų, parapinių knygų ir uostų archyvų lygmenį, pavyko anapus mūšių, dekretų, dinastijų ar asamblėjų išryškinti masyvius, šimtmetį ar daugelį šimtmečių aprėpiančius reiškinius. Istorija – tokia, kokia ji yra šiandien – nenusigręžia nuo įvykių; priešingai, ji be perstojo plečia įvykių lauką, be atvangos atveria vis naujus jų klodus, paviršesnius ar gilesnius; nenuilsdama išskiria vis naujus įvykių ansamblius – vienuose jų gausu, jie lipa kits kitam ant kulnų ir vienas kitą pakeičia, kituose – jų nedaug ir jie turi lemiamą balsą: nuo beveikkasdien kintančių kainų iki šimtmečius trunkančių infliacijų. Bet svarbu tai, kad istorija neima įvykio domėn neapibrėžusi sekos, kuriai tas įvykis priklauso, neparinkusi analizės būdo, tinkamo būtent tai sekai, nepabandžiusi ištirti reiškinių reguliarumo ir jų galimo atsiradimo ribų,neatkreipusi dėmesio į variacijas, nukrypimus ir ėjimą kreive, nepanorusi nustatyti juos saistančių sąlygų. Žinoma, jau seniai istorija nebebando įvykių aiškinti priežasčių ir padarinių pyne, susimezgančia beformėje didžiojo tapsmo lavinoje, kad ir kokia ji būtų – neapibrėžtai vienalytė ar griežtai hierarchizuota. Bet ne todėl, kad ieškotų už įvykį ankstesnių, priešiškų ir svetimų jam struktūrų. Ji nustatinėja įvairiopas, susikertančias, dažnai išsiskiriančias, bet neautonomiškas sekas, leidžiančias

apibrėžti įvykio „vietą“, jo nenuspėjamumo ribas, jo atsiradimo sąlygas. Mums reikalingos pamatinės sąvokos – nebe sąmonė ir tolydumas (ir su jomis koreliuojančios laisvės bei priežastingumo problemos), taip pat nebe ženklas ir struktūra. Dabar neapsieisime be įvykio ir sekos sąvokų, kurias lydi pynė kitų, su jomis susijusių – reguliarumas, nenuspėjamumas, netolydumas, priklausomybė, transformacija. Būtent dėl tokio arsenalo diskurso analizė, kokią ją įsivaizduoju, turi bendrų sąsajų, žinoma, ne su tradicine tematika, kurią vakardienos filosofai tebelaiko „gyvąja“ istorija, o su veiksmingu istoriko darbu. Būtent todėl šitokia analizė kelia tikrai rimtų filosofinių arba teorinių problemų. Jeigu diskursus dera nagrinėti visų pirma kaip diskursyvinių įvykių visetus, tai kokį statusą reikėtų suteikti įvykio sąvokai, kuriai taip retai skirdavo dėmesio filosofai? Aišku, įvykis nėra nei substancija, nei akcidencija, nei kokybė, nei procesas; įvykis nepriklauso kūnų tvarkai. Vis dėlto jis anaiptol nėra nematerialus; būtent materialumo lygmenyje jis tampa efektyvus, jis tampa efektyvumu; jis atsitinka ir jį aptinkame materialių elementų santykyje, sambūvyje, dispersijoje, palyginime, kaupime, atrinkime; tai jokiu

būdu nėra vieno ar kito kūno veiksmas nei savybė; tai įvyksta materialinės dispersijos metu ir yra jos pasekmė.

Sakyčiau, kad įvykio filosofija turėtų eiti iš pirmo žvilgsnio paradoksalia kryptimi – nekūniško materializmo link.

Kita vertus, jeigu diskursyvinius įvykius tinka nagrinėti įspraudžiant juos į vienalytes, bet viena kitos atžvilgiu netolydžias sekas, kokią vietą reikėtų suteikti tam netolydumui? Žinoma, kalbu ne apie nuoseklią akimirkų tėkmę ir ne apie skirtingų mąstančių subjektų daugybę, o apie cezūras, kurios suskaldo akimirkas ir išsklaido subjektą į daugybę galimų pozicijų bei funkcijų. Toks netolydumas sudrebina ir paskelbia negaliojančiais mažiausius, tradiciškai pripažįstamus arba sunkiausiai kvestionuojamus vienetus – akimirką ir subjektą. O po jais ir nepriklausomai nuo jų reikia įsivaizduoti tokius šių netolydžių sekų santykius, kurie nėra nuoseklūs (vienoje) arba vienalaikiški (keletoje) sąmonių; turime plėtoti – anapus subjekto ir laiko filosofijų – netolydžių sistematikų teoriją. Galiausiai, paaiškėjus, kad kiekviena šių diskursyvinių ir netolydžių sekų iš tikrųjų tam tikrose ribose yra reguliarios, jas sudarančių elementų, be jokios abejonės, jau nebegalima sieti mechaninio priežastingumo ar idealios būtinybės ryšiais. Į įvykio produkavimo

procesą tenka įvesti nenuspėjamumo kategoriją. Ir vėl pajuntame, kaip trūksta teorijos, leidžiančios mąstyti atsitiktinumo ir mąstymo ryšius. Taigi, užsimojus žengti kiek į šalį nuo idėjų istorijos

senvagės, t.y. ėmus nagrinėti ne anapus diskursų galbūt slypinčias reprezentacijas, o pačius diskursus – kaip reguliarias ir atskiras įvykių sekas, nori nenori reikia pripažinti, jog toks atsyjimas – tarytum nedidelė (o gal ir nepakenčiama) mašinerija, įgalinanti į patį minties pamatą įvesti atsitiktinumą, netolydumą ir materialumą. Tai trigubas pavojus, kuriam viena istorijos forma bando užkirsti kelią, pasakodama apie tolydžią idealios būtinybės raidą. Tai trys sąvokos, kurios turėtų leisti susieti istorikų praktiką ir mąstymo sistemų istoriją. Tai trys kryptys, kuriomis reikės pasukti teorinius ieškojimus.

[Foucault M. Diskuso tvarka. Vilnius: Baltos lankos.1998. P. 34-40]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code