Vaizduotė: tapatybės naikinimo ir terapijos funkcija

„Filosofija ir kino menas kažką sako apie pasaulį: tik skirtingomis ištarų formomis. Tokiu būdu kino menas ir filosofija susitinka gyvajame minties tapsme“, pastebi filosofė Jūratė Rubavičienė savo straipsnyje „Kinas ir filosofinė edukacija: contra ir pro“. Neseniai pasirodė tokius tarp kino ir filosofijos santykius analizuojanti bei sykiu kažką ir apie mūsų gyvenimą pasakanti kolektyvinė monografija „Kinas ir filosofija“ (2013). Joje publikuojami autorių tyrimai nagrinėja montažo, atminties, kasdienybės, individuacijos, tapatybės ir kitas įdomias temas. Kiekvienas straipsnis vertas atskiro aptarimo bei jame iškeliamų klausimų permąstymo.

Mano dėmesį patraukė ir sykiu suintrigavo Kristupo Saboliaus straipsnyje „Tapatybė ir Kitybė kaip virtualumo kova“ išsikeltas klausimas: „… koks ryšys sieja tapatybę, erdvę ir kūną?“. Pamėginau rasti savo atsakymą pasitelkdamas tyrime minimą kino medžiagą.

vaizduotes-funkcijaVengdamas tradicinės psichoanalizės, dėl jos ribotumo, bei postfroidistų, dėl jų teorinio perviršio, taupumo sumetimais pasirinkau Žilio Deliozo (Gilles Deleuze) 1965 metais paskelbtą Frydrichui Nyčei (Friedrich Nietzsche) skirtą tyrimą pavadinimu „Nietzsche“.

Pats Nyčė dažnai save vadindavo psichologu, bet iki jį atrado Deliozas tikėtina, jog nedaug kas tai gerai suprato. Pasirodęs 1965 metais veikalas atveria išties įdomias analitines perspektyvas tiriant ne tik kino ir filosofijos santykį, bet ir apskritai kultūros bei asmenybinio tapsmo fenomenus.

Daugelis Romano Polanskio filmų vadinami psichologiniais, priskiriami psichologinio siaubo ar trilerio žanrams. Pats režisierius yra neeilinio likimo ir kontraversiška figūra, bet toks netipiškumas, buvimas kitokiu, tai ir sykiu galimybė matyti dalykus per tam tikrą distanciją, pamatyti juos naujai.

Polanskio kino juosta „Nuomininkas“ gali pasitarnauti kaip puiki medžiaga vaizdžiai perteikianti Nyčės atrastus nihilizmo raidos etapus, aprašomus jau minėtoje Deliozo knygoje, bent jau kelis pirmuosius.

Žilio Deliozo veikale pastebima, kad šiandienos žmogus yra pamiršęs minties ir gyvenimo vienybę, t. y. pamiršo, jog mintis tarnauja gyvenimui, o gyvenimas minčiai, jie vienas kita papildo. Dabar mintis iškeliama aukščiau gyvenimo ir taip jį nususina. Manau, jog Nyčės galios analitika galėtų tapti puikia terapine priemone, šiai apgailėtinai padėčiai gydyti.

Valia galiai pasireiškia žmonėse dvejopai. Išskiriamos dvi raiškos kryptys: aktyvi ir reaktyvi. Aktyvi valia galiai tai yra kūryba, gyvenimo steigimas, atveriantis daugialypę galimybių aibę. Reaktyvi valia galiai – tai neigimas, nihilizmo pradžia, pasižymi galimybių apribojimu, susiaurinimu.

Nihilistų visuomenėje yra visada absoliuti dauguma, deja, tad ginti stipriuosius nuo silpnųjų reikia, įspėja Nyčė.

Penki nihilizmo etapai:
(sykiu jie perteikia ir penkis psichologinius nihilisto tipus)

1. Apmaudas (Ressentiment). Reaktyvumas pasireiškia apmaudu, žmogus atsisako save steigti ir ieško kaltininkų išorėje: tu kaltas, kad aš silpnas ir nelaimingas. Apmaudas išliejamas ant visa ko kas aktyvu. Tai vergo mąstymas, jis atsisako galios ir daro priekaištą tą galią teigiančiam, turinčiam.
2. Nešvari sąžinė. Tai Ressentiment introjekcijos momentas. Reaktyvios jėgos atsisuka į savo vidų ir ima kaltinti save. Tokia savigrauža, savęs tramdymas tarnauja kaip moralumo pavyzdys.
3. Asketizmo idealas. Valia niekiui pakenčia tik silpną reaktyvų gyvenimą, tai gyvybė artėjanti nulinės padalos link. Gyvenimas teisiamas remiantis vertybėmis tariamai jį pranokstančiomis. Tokie numarinti niekio paliegėliai manosi esą stiprūs.
4. Dievo mirtis. Šis etapas, tai buvusių aukščiausių vertybių atsisakymas. Moralė pakeičia religiją, nauda – progresą, autentišką ryšį – ritualai, etiketas, įstatymai ir t.t.
5. Paskutinis žmogus. Ateina suvokimas apie susikurtų vertybių gniuždantį poveikį ir nusprendžiama atsisakyti pačios valios galiai. Viskas tuštybių tuštybė, sako paskutinis žmogus. Taip ratas užsidaro, nihilizmas sunaikina pats save, nuo jo pasveikstama.

Grįžtant prie Polanskio ir jo filmo „Nuomininkas“ siužeto pastebėsime, kad pagrindinis herojus Trelkovskis nuolat susiduria su įvairaus plauko nihilistais. Jis patiria savotišką Mišelio Fuko (Michel Foucault) veikale „Beprotybės istorija klasikinėje epochoje“ (Histoire de la folie а I’аgе classique) aprašytą socialinę izoliaciją, kai Kitoks atstumiamas kaip raupsuotasis, nesąmoningai, raktyviai, kas, kaip vėliau matome, susiję su tam tikra priešistore, su bendruomenės trauma.

Namo kaimynai, tai pagrinde seni žmonės, įvairiais būdais slopinantys jauną vyriškį ir galiausiai atstumiantys jį it kokį mirtino užkrato nešiotoją. Savo pretenzijomis, apmaudu, kaltinimais ir grasinimais jie reaktyviai steigia save bei engia naująjį nuomininką.

Filmo siužetas, tai nuosekli reaktyvių draudimų virtinė nuolat slopinanti Trelkovskio potencialą, galią gyvenimui. Tai pirmas etapas. Pradžioje pagrindinis personažas dar mėgina kažkiek priešintis, bet galiausiai įvyksta visų tų draudimų introjekcija ir galutinė nihilizmo pergalė. Deja, bet Trelkovskis nėra merdėjantis senis, tad jis netampa tyliu zombiu kaip tikimasi. Gyvybinė jo galia nerasdama natūralios išeigos ima maištauti ir pasitelkia generatyviąją vaizduotės funkciją, ji desperatiškai štampuoja neadekvačius realybei afektus, taip mėginama užgintą aktyvumą kompensuoti, išsivaduoti nuo susikaupusios įtampos, kas galiausiai panardina Trielkovskį į psichozę, o vėliau į asmeybės skilimą, t. y. į šizofrenišką būseną.

Lemtingo lūžio momentas prasideda žaviai merginai pakvietus mylėtis. Jis jau bijo ją vestis į savo butą, o atsidūręs jos namuose, vietoj to, kad atsiduotų seksualinei šventei ima samprotauti kur bus jo „Aš“, jei būtų nukirsta jo galva. Taip, čia jau vyksta tapatybių kova. Bėda ta, kad palaipsniui internalizuojami ne tik pikti kaimynų priekaištai, bet ir tame name nusižudžiusios merginos vaizdas. Taip užtaisyta generatyvi vaizduotės funkcija netrunka išsprogdinti Trelkovskio asmenybę, apreikšdama savo naikinančiąją galią, paverčia jį nulinio sąmoningumo marionete, skubančia atlikti nubrėžtą jai fatališką vaidmenį.

Siekiant įtikti aplinkinių reikalavimams, pasiduodant aplinkos spaudimui atsisakoma savo valios ir taip pasiekiamas penktas nihilizmo etapas, tačiau deja, bet negatyvia to žodžio prasme. Pasveiksta nebent žiūrovas. Susitapatinęs su prieš tai ten gyvenusia auka Trielkovskis šoka pro langą. Lieka gyvas, tad kartoja tai ir antrą kartą…

Atsakant į Kristupo Saboliaus straipsnyje „Tapatybė ir Kitybė kaip virtualumo kova“ išsikeltą klausimą „… koks ryšys sieja tapatybę, erdvę ir kūną?“ manau galima atsakyti ir taip, kad aplinka, tai interiorizuota Kitybė ir jei ji perdėm kontrastuoja su senąja tapatybe neišvengiamai įvyksta dramatiška kova, ir čia įmanomi keli variantai: laimi kitybė, laimi senoji tapatybė, abi jėgos kovoje susinaikina, kaip Trelkovskio atveju, arba dalys viena į kitą integruojamos, o tame matyčiau pozityvią, terapinę vaizduotės funkciją.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Autorių kolektyvas (2013). Kinas ir filosofija.
Gilles Deleuze (1965). Nietzshe.
Michel Foucault (1972). Histoire de la folie а I’аgе classique.
Jūratė Rubavičienė (2012). Kinas ir filosofinė edukacija: contra ir pro. Žmogus ir žodis.IV.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code