Andrejus Tarkovskis ir Deleuze’o kristalai

Modernus meninis kinas, apie kurį kalba Deleuze’as, atsisako vaizdo-judesio schemos ir „filmuoja” mąstymą. Žvelgiant į Andrėjaus Tarkovskio kino juostą „Soliaris“ (1972) galima pagalvoti, jog prieš mane ne atskiro subjekto mintis atvaizduojantis kino montažas, bet kolektyvinės sąmonės, o gal net sakyčiau kažkokio psy ar telepatinio lauko pavyzdys.

Soliaris (1972 )

Krisas Kelvinas į Soliario orbitą besiruošiantis psichologas, Henris Bertonas iš ten jau grįžęs pilotas, Sartorijus, Snautas, Gibariantas – tai savarankiški veikėjai, pasakotojai, savo mintimis, sapnais ir atsiminimais susipinatys į intersubjektyvų polilogą, vientiso, visiems bendro laiko kontekste, steigiasi kolektyvinis laiko kristalas.

Pagrindinis pasakojimo laikas, kuriantis unifikuojančią erdvę yra tarsi Borgeso labirintas sudarytas „iš vienos tiesios linijos ir kuri yra nedaloma, nenutrūkstama“. Filmo pradžioje tą tarsi paryškina upės tėkmė iš dešinės į kairę, o pasakojimo pabaigoje, atilikusi visas savo kilpas, laiko tėkmė, upės pavidalu pasakojima užbaiga vandens tekėlimu iš kairės į dešinę.

Tame gal būt net galėtume įžvelgti transformuojančią laiką gydančią pasakojimo galią. Konfliktiškas laiko mazgas išrišmas ir pasikeitusi laiko kryptis įgauna natūralią tėkmę.

Kinas, tai meno rūšis kuriai pavyksta atvaizduoti laiką. Tuo jis nepaprastai patrauklus. Ir jei jo raidos pradžioje galime kalbėti tik apie mažesnio ar didesnio intesyvumo laiko įspaudus, moderniajame kine atsiranda pasakojimas kuriamas atvaizduojant skirtingas dabartis tame pačiame naratyve, kas yra puiki analogija žmogaus sąmonėje vykstančios ateities, praeities ar dabarties objektyvacijos arba tiesiog visiškai atitinka Deleuze’o laiko kristalo konceptą.

Kaip žinia, laiko kristalo struktūrą sudaro aktualus ir virtualus laikas, matomas, patiriamas daiktas ir jo atspindys, grynasis atsiminimas, vaizdas kuris vėliau aktualizuojamas dabartyje virsta viena iš milžiniško kristalo briaunų. Tokios briaunos, skirtingo laiko kryžkelės kino juostoje „Soliaris“ yra Gibarinas iš praeities vaizdo ekrane kalbantis Krisui Kelvinui, tai Henrio Bertono atsakaita jo paties stebima draugų apsuptyje po daugelio metų, tai kitoje planetoje vykstančios atsiminimų materializacijos, buvusi Kriso Kelvino žmona Hari bei kitos kosminės stoties gyventojų vaikščiojančios atsiminimų kopijos.

Iš esmės filmas giliai didaktinis. Jo moto galėtų būti Viktoro Franklio mintis: „… gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“ (Franklis, 2008, 124p.) Herojams suteikiama galimybė susitikti savo praeitį. „Tai kažkas apie sąžinę“ – reziumuoja Gibarianas, bandydamas paaiškinti mįslingą atsiminimų materializacijos fenomeną. Žiūrovams patekusiems į kolektyvinio pasakojimo lauką atsiranda galimybė permąstyti savo pačių gyvenimą, apie kivirčuose ir būties rutinoje paskendusius brangius ir mylimus žmones, prie kurių tiesiog priprantame, apie kuriuos tiesiog pamirštame, reaguojame automatiškai. O juk meilė, „Tai teorema, kurią reikia įrodinėti kiekvieną dieną“, protina mus Marko Zacharovo personažas iš filmo „Tas pats Miunchauzenas“ (1979).

Pasakojime gausu visokio laiko svečių [kristalų]. Tai ir įvairūs klasikinio meno pavyzdžiai, paveikslai, knygos, kaip savotiški laiko krešuliai, autonominiai naratyvai, semantiniai kondensatai, pavyzdžiui, Sokrato, Kanto bei kitų iškilių mąstytojų biustai [kitų neatpažinau], šmėžuojantys fone, tai ir Levino, Dostojevskio ar tiesiog skirtingų minties diskursų, subtekstų, kitų laiko kristalų susipynimas perfrazuotų citatų, inversijų pavidalu dabartinio pasakojimo laike.

Galima numanyti, kad vyksta polemika tarp racionalaus-mokslinio, kurį atstovauja daktaras Sartorijus, humanistinio (Krisas Kelvinas) ir reziumuojančio, o gal tiesiog pragmatinio (Snautas) mąstymo.

Įdomi psichoanalitinė filmo potekstė. Kaip jau minėjau, kino pasakojimo kuriamas laukas kažkuo primena kolektyvinį sapną, vieningą telepatinį lauką kuriame susitinka niekuo nepridengtos veikėjų psichės. Į vienus veikėjus galima pažvelgti kaip į centrines, autonomiškas figūras, pvz.: Henris Bertonas, Sartorijus, Snautas, Gibariantas ar Krisas Kelvinas. Jie tarsi planetos aplink kurias sukasi mažesni personažai, jų subasmenybės, sudedamosios psichės dalys.

Henris Bertonas žvelgiantis į savo senų laikų vaizdo ataskaitą, tai vienas iš laiko kristalo briaunų susikirtimo taškų arba tiesiog dabartis žmogaus „Aš“ žvelgiantis į savo praities vaizdinį, kuris jam sukelia vis dar kankinančius afektus. Pilotas žvelgia į savo prisiminimą ne vienas, bet su keliais draugais, šiltais žmonėmis, kurie jį palaiko. Aplink Bertoną besisukiojantis berniūkštis, tai jo vidinis vaikas, kurį jis nori saugiai „palikti” draugų namuose, kol suaugęs „Aš“ kažką „rimtai“ dirbs. Kriso Kelvino mirusi, prisikėlusi ir vėl žudoma žmona, tai tarsi nebrandaus vyro ignoruojama ir kankinama anima, šiltas, ramus ir orus tėvas – alter ego. Tokių paralelių ir iš visos tos komunikacijos plaukiančių įžvalgų atidus žiūrovas ras gerokai daugiau.

Analizuojant Kriso tėvų porą, galima pasakyti, kad vyras, tai tarsi žmonos proto priedėlis [attachment], o žmona – vyro jausmų išplėtimas, pagerinimas [upgrade], kas beje, gali būti ir  yra tas universalus, sveikas ryšys apskritai gyvenime tarp moters ir vyro ar bent viena iš versijų. Pažiūrėk į vyro žmoną ir tu suprasi jo širdį, pažiūrėk į žmonos vyrą – ir tu suprasi jos intelektinį potencialą.

Toliau einant kino pasakojimo pėdsakais, po visų perturbacijų, galiausiai pamatome gerokai brandesnį ir pasikeitusį Krisą Kelviną [nebe tokį išsigandūsį mūsų šviesaus atminimo Donatą Banionį] kuris nusiunčia savo psichės kopiją kunkuliuiojančiai planetai. Šis informacinis impulsas iš, rodos, pirmykščio chaoso sukuria naują pasaulį, dievų rojaus oazę beribio chaoso vandenyne, senovės egiptiečių pasaulio sukūrimo mito prasme. Tokiu būdu režisierius pasiūlo vieną iš mūsų dabarties pasaulio atsiradimo versijų.

Taip filmas tęsiasi anapus ekrano rėmų ir leidžia žiūrovui įjungti savo paties patirtį į tai ką jis mato prieš save ekrane, atveria galimybę perprasminti savo aktualią šiandienos būtį. Taip žiūrovas tampa Tarkovskio kristalo dalimi, kaip, beje, dabar – ir šio teksto skaitytojas…

Parengė Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Cinéma II: L’image-temps (1985). Trans. Cinema 2: The Time-Image (1989), skyrius 4
Jūratė Baranova (2014) „Laiko-viseto-atverties santykis kine ir modernaus kino filosofijoje”
Franklis, Viktoras Emilis (2008). Sielogyda. Vilnius: Vaga. 124p.