Arthouse per šiuolaikinės filosofijos prizmę: ką žiūrėti apie feminizmą, klasių konfliktus ir hobbsišką karą visų-prieš-visus?

Europietiškas arthouse – puikus būdas tyrinėti modernumą per filosofinę paradigmą. Tai kinas, kuris labai nutolęs nuo grynai regimo kinematografinio pasakojimo (net jei jame ir vyksta kokie nors įvykiai) ir remiasi konceptualia logika. Kelia etikos ir moralės, subjektyvumo ir socialinės struktūros visuomenėje, teismo galios ir racionalumo ribų, archajiškų stichijų ir gyvūno prado žmoguje klausimus. Jūs galite žiūrėti šiuos filmus tiesiog kaip įdomų kiną arba kaip mūsų laikų filosofinių idėjų iliustracijas. Šiame sąraše – 6 filmai, iš esmės giliai filosofiniai,  provokuojantys kritinį mąstymą ir nurodantys vienus ar kitokius šiuolaikinės europietiškosios ir amerikietiškosios filosofijos konceptus. Atsižvelgiant į filmų pastabas, pateiktos nuorodos į asociatyvius filosofinius ir kritinius XX-XXI a. autorius ir jų veikalus.

  1. Mergelių pavasaris (Jungfrukällan, 1960)

Režisierius: Ingmaras Bergmanas

Filmas remiasi švedų liaudies balade ir pasakoja apie tragišką merginos iš valstiečių šeimos žūtį. Mergina išprievartaujama miške brolių-plėšikų, kurie vėliau paprašo pastogės jos tėvų, siūlydami mainais jiems pirkti brangius drabužius, nurengtus nuo išprievartautos merginos kūno. Kraujo keršto skatinamas merginos tėvas apdairiai ir apskaičiuotai nužudo visus tris plėšikus, nors prievartautojų buvo tik du, o trečias – mažasis brolis – neprievartavo merginos ir net slapta pašventino jos kūną žemės sauja. Merginos žūties vietoje išsiveržia šventasis šaltinis. Tai filmas apie gamtos žiaurumą, kerštą ir aukos atpirkimą. Bergmano „mergelių pavasario“ metafora remiasi Kristaus kraujo krikščioniškąja tradicija, sujungia istoriją su nūdiena ir skatina mus permąstyti keršto logiką. Norint suprasti šį filmą yra svarbus etikos minties perėjimas nuo keršto (senovės keršto principas – akis už akį) taisyklės temos prie krikščioniškosios mielaširdystės ir atlaidumo etikos. Šis filmas gali būti žiūrimas kaip iliustracija diskusijai apie atleidimo prasmę, kuri apverčiama šiuolaikinėje Vakarų filosofijoje: kaip, kam ir pagal kokius kriterijus turėtume atleisti, ką reiškia atleidimas socialiniam subjektui ir jo moraliniam statusui visuomenėje (žr. pvz. Donald W. Shriver Jr. An Ethic For Enemies: Forgiveness in Politics)?

  1. Medėja (Medea, 1988)

Režisierius: Lars‘as von Trier‘as

Lars‘o von Trier‘o filmas „Medėja“ nufilmuotas pagal Euripido dramos scenarijų. Sėkmingai filmui parinkta estetinė medžiaga ir afektai prikels Jums giliausius jausmus iš pačios moteriškosios pasąmonės. Filmas atskleidžia archetipinę pasąmonės struktūrą (troškimus, aistrą, tuštumą, įsakymo galią) ir sąmoningai redukuoja kino kalbą į labai kūniškas, medžiagiškas estetines formas. Žiūrovas beveik fiziologiškai išgyvena kūniškumu užpildytą ekraną ir organiškai per žemės, vandens, ugnies, oro elementus įsitraukia į pasaulį. Norint „perskaityti“ šį filmą bus naudinga ir Freudo libido koncepcija, ir destruktyvi, transgresyvi Georges‘o Bataille‘o eroso koncepcija („Vidinė patirtis“), ir fenomenologinė mokykla – filmas rodomas tarsi iš pagrindinės herojės pasąmonės perspektyvos, kuri apsemta, perpildyta aistra ir kerštu kartu taip, tarsi kaip pati kamera „skęstanti“ šiauriniuose vandenyse, priverčia žiūrovą simboliškai pasinerti paskui veikėjus į negrįžtamą stichijos gylį. Troškimas užvaldyti peržengia racionalaus proto ribas, užpildo ir naikina viską aplinkui.

  1. Ceremonija (La Cérémonie, 1995)

Režisierius: Claude Chabrol

Claude Chabrol „Ceremonija“ – vienas klasikinių prancūziškosios naujosios kinematografinės bangos filmų. Veiksmas vyksta turtingoje, išsilavinusioje, inteligentiškoje, gana draugiškoje prancūziškoje buržua šeimoje, kurioje susiklosto nepatogūs santykiai su tarnaite ir jos drauge iš skurdžios klasės. Pagrindinė veikėja nemoka nei skaityti, nei rašyti, nesugeba naudotis šiuolaikine, turtingai klasei prieinama technika. Pagrindinis konfliktas vystosi klasinėje herojų įtampoje dėl skurdaus luomo veikėjų kompleksų ir ressentiment‘ų, kurie galiausiai pasibaigia nemotyvuotu turtingos šeimos išžudymu. Šis filmas gali būti apibūdintas kaip marksistinės idėjos klasinių prieštaravimų iliustracija, taip pat ir kaip Axel Honneth postmarksizmo socialinės bei politinės  idėjos pripažinimas. Honneth („Kova dėl pripažinimo“), plėtodamas Markso idėjas, tvirtino, kad socialinės grupės kovoja ne tiek dėl turtų ir socialinių išteklių, kiek dėl savęs pripažinimo kaip politiškai reikšmingų subjektų. Filmui taip pat svarbi ir ressentiment‘ų išvargintų, užsikompleksavusių žmonių nyčiška idėja – herojės iš prastos klasės – uždaros komunikacijai, geba kalbėti tik šantažo, pavydo, agresijos, Kitą žeidžiančia kalba.

  1. Pianistė (La Pianiste, 2001)

Režisierius: Michael Haneke

„Pianistė“ – vienas sunkiausių šiuolaikinio kino filmų, nors gali būti vertinamas ir kaip visiškai „aiški“ vieno jauno vyruko, aistringai ir bergždžiai įsimylėjusio į psichiškai nesveiką moterį-kalę, istorija. Jo sudėtingumas slypi konceptualiuose momentuose, kuriuos Haneke vienaip ar kitaip sužaidžia per savo veikėjus ir kamerą. Pavyzdžiui, šiuolaikinės kultūros idėja pateikiama kaip vartotojų  kultūros vojerizmas (Guy Debord „The Society of the Spectacle“), pasirodo ir batailliška erotiškumo prievartos transgresijos idėja. Filmas gali būti suvokiamas per materialaus kūno švaros ir pasibjaurėjimo konceptus (Julia Kristeva, „Siaubo jėgos“). Herojė – Vienos konservatorijos profesorė, kuri viso filmo metu kankina savo pavaldinius ir  ją įsimylėjusį jaunuolį, žaloja save, atimdama pati iš savęs talentą – muzikinius gabumus ir iškeliauja į tylos ir tylėjimo nežinią. Šia prasme, filmas gali būti „perskaitytas“ ir per naujausią sound studies, garso ir tylos filosofiją, kurioje garsas ir tyla suvokiami kaip subjektyvumo apraiškos.

  1. Vilko laikais (Time of the Wolf, 2002)

Režisierius: Michael Haneke

Filmo veiksmas pralenkia bet kokį tam tikrą istorinį laiką. Pilietinio karo metu (kitose interpretacijose – ekologinės katastrofos metu) šeima sugrįžta į savo namus, kurie yra okupuoti pabėgėlių. Šeimos tėvą iš baimės, įtampos ir nesugebėjimo dalyvauti dialoge nužudo įsikūrusios šeimos tėvas. Šeima kartu su kitais besigelbėjančiais atsiduria tarpinėje stotyje, iš kurios ištrūkti galima tik labai retai pravažiuojančiais traukiniais. „Vilko laikais“ – tai traukinio laukimo metas, kuris radikaliai keičia žmones. Haneke apnuogina žmonių pragmatinius ir gyvūnų instinktus. Žmonių, iš kurių atimtos elementariausios socialinės ir gyvenimiškosios garantijos. Ši istorija gali būti išsamiau „perskaitoma“, pasitelkus į pagalbą Jürgeno Habermaso komunikacijos etikos koncepciją. Habermasas šiuolaikinės visuomenės problemų ištakas matė žmonių nesugebėjime pamatyti pasaulį Kito akimis ir, įveikiant savanaudiškus interesus, prisijungti į tarpusavyje orientuotą komunikaciją. Šio filmo suvokimui taip pat aktualios Martino Buberio ir Emmanuel‘io Levino koncepcijos, kurios suproblemino santykius su Kitu kaip su objektu („Tai“) ir iškėlė prasmingą patirtį („Tu“). Herojai matė vienas kitame tik priešą, apimtą hobbsiškos karo būsenos – visų prieš visus, nors kartais tarp jų gimdavo žmogiškojo rūpesčio, pasitikėjimo, nuoširdžių interesų ir atvirumo užuomazgos, kai Svetimą išgyvendavo kaip reikšmingą Kitą.

  1. Trylika (13 Tzameti, 2005)

Režisierius: Géla Babluani

Géla Babluani filmas „Trylika“ atliekamas juodo-balto neono stiliuje, pratęsia (post)krikščioniškąją refleksiją ir šiuolaikinės subjektyvumo logikos pagalba perkonceptualizuoja krikščioniškąją idėją. Pagrindinį veikėją traukia galimybė užsidirbti pinigų, rizikuojant prisiimti kito asmens vaidmenį. Tačiau, nenuspėjamu būdu jis patenka į azartinės mafijos rankas, kuri moka tiems, kurie sužaidę rusišką ruletę, lieka gyvi. Herojus privalo pasirinkti: nužudyti arba būti nužudytam. Ignoravęs savo žmogiškąją intuiciją, jis nusprendžia žudyti. Tačiau, gavęs pinigus, suspėja tik nusiųsti juos savo skurstančiai šeimai, kai jį patį nužudo tie patys praturtėjimo vaikymosi varžybų azartiniai lošėjai. Filmas kelia žiūrovui sunkų makiaveliškos pasaulėžiūros-logikos klausimą: ar tikslas pateisina priemones? Ar krikščioniškasis rūpestis artimu pateisinamas Kito nužudymu? Kartu galima pamatyti ir Hannah Arendt klausimą, gimusį jos apmąstymuose apie nacizmą („Asmeninė atsakomybė diktatūroje“ ir „Organizuota kaltė“) – apie priverstinio artimo nužudymo situacijas eilinio vokiečio paliepimu nacių režimo kontekste, tikslu išgyventi pačiam. Kalbėdama apie Sokratą, ji primena principą: „geriau būti nužudytam, nei būti žudiku“, „geriau kentėti, nei elgtis neteisingai“. Filmas pagamintas naudojant minimalias kinematografines priemones su žodžių ir įvykių minimumu, todėl, organizuojanti semantinio turinio koncepcija tampa dar akivaizdesnė.

Taigi, Jūs galite žiūrėti šiuos filmus kaip įtraukiančias siužetinės linijos ir idėjines istorijas, ir mėgautis vaizdiniais bei emociniais įspūdžiais, o galite vienu metu juose pamatyti ir daugybę paradigminių šiuolaikinių klausimų aktualizaciją, kuri jaudina XX-XXI a. filosofus. Filosofinių tekstų skaitymas paverčia Jūsų kinematografinio pasakojimo suvokimą turtingesniu, daugiau apimančiu ir refleksyviu.

Filosofė Tatiana Vaizer

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/68124

 

Share Button
Share