Apie mitologiją su Dainiumi Razausku

cimg4605

Kas yra mitologija? Ar ji šiandien neprarado savo aktualumo? Dar svarbi žmogui? Kodėl?

Antroji Jūsų klausimo dalis tiesiogiai priklauso nuo pirmosios – kas yra mitologija. Jei mitologija laikysime visokias pasenusias „pasakas“, prietaruose paskendusių senovės žmonių nevykusius bandymus paaiškinti bauginančią tikrovę pasitelkiant visokius prasimanymus apie galingesnius už žmogų dievus ir t.t., tai mitologija aktualumą tikrai bus praradusi ir šiuolaikiniam žmogui nebesvarbi, nebent specialistui, tyrinėjančiam praėjusių laikų „paklydimus“. Bet mitologiją galima suprasti ir kitaip. Aš tarčiau, jog mitologija – tai kalbėjimas apie vidinį pasaulį per išorinio pasaulio vaizdinius. O kitaip nei per išorinio pasaulio vaizdinius, suprantamus perkeltine prasme, kaip metaforas, apie vidinį pasaulį, tiesą sakant, kalbėti ir neįmanoma. Griežčiau: metafora yra vienintelis būdas kalbėti apie vidinį pasaulį, kuriame nėra į ką parodyti pirštu. Ir esmiškai visi terminai, menantys vieną ar kitą vidinio pasaulio reiškinį, yra metaforos, tik kai kurie gali būti labai seni ir jų pirminė reikšmė užmiršta, arba jie gali būti perimti iš kitos kalbos ir todėl neskaidrūs. Na, pavyzdžiui, įspūdis yra įspaudimo metafora, kaip ir lotynų impressio. Lotynų kilmės koncepcija, conceptio, remiasi veiksmažodžiu concipere „pagauti, pagriebti, pačiupti, paimti ranka“, taigi koncepcija yra tokia pati metafora kaip ir pagava. Panašiai galva turi reikšmę „protas, išmanymas, mintis“, ir kai mes sakome, kad ką nors turime galvoje, tai turime tai būtent šioje perkeltinėje, metaforiškoje galvoje. Kas netiki ir mano, kad fizinėje, tegu pragręžia sau kaukolę ir įsitikina. Lygiai taip pat mes turime perkeltinę, metaforišką širdį, kurioje gyvena mūsų jausmai ir kurios atžvilgiu galime būti nuo-širdūs arba ne. Ir t.t. Lygiai taip pat perkeltine prasme, metaforiškai gali būti ir yra suprantami daugybė išorinio pasaulio reiškinių bei vaizdinių. Pavyzdžiui, dangus perkeltine prasme yra ne fizinė erdvė virš galvos, o visai kas kita. Norint tai suvokti, pirmiausia reikia pastebėti, kad mes būdingai metaforizuojame išorinio pasaulio vertikalią ašį, pavyzdžiui, kalbėdami apie dvasinį pakilimą bei nuosmukį, apie aukštesnę arba žemesnę sąmonę, apie aukščiausias vertybes ir t.t. Kad tai metaforos, nesunku įsitikinti pamėginus tą „aukštį“ išmatuoti centimetrais ar metrais. Panašiai metaforizuojame šviesą: kalbame apie šviesų protą, sąmonės nušvitimą, dvasios šviesą ir pan. Taigi perkeltinis dangus – tai aukščiausio perkeltinio aukščio ir aukščiausios perkeltinės šviesos įvaizdis. O perkeltinis požemis, arba pragaras, – tai žemiausio nuopuolio ir tamsiausio aptemimo įvaizdis. Mes, žmonės, tad gyvename „margame“ pasaulyje, maišytame iš šviesos ir tamsos, per vidurį tarp dangaus ir pragaro. O tai jau kaip tik mitinio pasaulėvaizdžio ašis. Įsivaizduodami šią ašį medžio pavidalu, turėsime vadinamąjį Pasaulio medį su šaknimis po žeme, kurias graužia pragaro slibinas, kamienu vidury ir viršūne danguje, ant kurios tupi erelis ar kitas taurus paukštis, kaip, pavyzdžiui, senovės skandinavų Edose ir lietuvių liaudies dainose. Bet kol nepamirštame, kad kalbame apie metaforiškąjį pasaulį, esmiškai vidinį pasaulį, nusakytą per išorinio pasaulio įvaizdžius, tol suprantame, kad jis yra ne praeityje, o čia ir dabar. Ir bus visuomet, kol tik žmogus turės vidinį pasaulį. Beje, „vidinis pasaulis“ – irgi metafora. Šia prasme, žmogus, kuriam neįdomi mitologija, yra tiesiog tamsuolis, nepažįstantis pats savęs.

Kaip apibrėžtumėte mitinės sąmonės/pasąmonės sampratą? Kokia jos galia?

Na, sąmonė, sąmoningumas šiaip jau nėra nei mitinis, nei nemitinis, nebent mitinis ta prasme, kad sąmonėdamas žmogus anksčiau ar vėliau neišvengiamai atpažįsta, suvokia ir įsisąmonina gyvenąs vidiniame, vadinasi, mitiniame pasaulyje. Kita vertus, mitinės pasąmonės – ar veikiau užsąmonės, nes pa-sąmonė ir už-sąmonė ne tas pat, – terminas primena Jungo kolektyvinę užsąmonę, kuri iš ėsmės ir yra visokios mitologijos šaltinis. Kaip ir sapnų. Nesąmoningo žmogaus būseną išties galima prilyginti sapnui: kuo labiau žmogus užsisapnavęs, tuo mažiau jis tai suvokia; ir atvirkščiai – kuo jis arčiau nubudimo, to labiau jam darosi aišku, kad sapnuoja. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksas, bet iš tikrųjų tai juk savaime suprantama: žmogus atpažįsta sapną ne tada, kai yra užsisapnavęs, o kaip tik tada, kai iš jo bunda. Panašiai yra su mitine sąmone ir užsąmone: kuo žmogus nesąmoningesnis, tuo labiau jis skendi mitologijoje to nesuprasdamas, jos neatpažindamas; o kuo žmogus darosi sąmoningesnis, tuo aiškesnė jam darosi mitinė tikrovės prigimtis.

Ar gali būti taip, kad mitai tėra tik šiaip prasimanymai?

Jau Senovės Graikijoje mitai buvo vertinami dviprasmiškai: viena vertus, kaip tušti prasimanymai, o kita vertus, kaip simboliški pasakojimai apie esminius žmogaus būties dalykus. Bet prasimanymų aš nevadinčiau mitais – prasimanymai yra prasimanymai, paistalai arba klastotės, melas, apgaulė. O tikri mitai – tai labai ypatingi „prasimanymai“. Tokie patys, kaip sakant, kad mintys esti galvoje, o jausmai širdyje. O ką, jei pragręžus ir patikrinus? Ir pasirodys, kad tai tebuvo prasimanymas, „mitas“… Kalbant apie tikrus mitus, tai juos prasimanymais gali laikyti tik tie, kurie išvis nesuvokia metaforos ir perkeltinės prasmės. Tie, kurie išvis nežino, kad yra toks vidinis pasaulis, neskiria jo nuo išorinio. O tokia būsena kaip tik labai primena sapną.

Kokia mito funkcija? Koks mito santykis su faktu?

Kaip jau sakyta, mitologija yra metaforiškas, simbolinis kalbėjimas apie vidinį pasaulį. Kokia yra tiesioginių, pažodinių reikšmių funkcija kalbant apie išorinį pasaulį, maždaug tokia metaforų ir simbolių – taigi ir mitologijos – funkcija kalbant apie vidinį. Šia prasme be mitologijos – kaip be kalbos. Žmogus be mitologijos yra tarsi beždžionė: būtų žmogus, tik kalbėti nemoka. Atitinkamas ir santykis su faktu: jei tai vidinio pasaulio faktas – santykis tiesioginis, o jei išorinnio – arba joks, arba perkeltinis, metaforiškas, simboliškas. Mitologija gali pasitelkti kai kuriuos išorinio pasaulio faktus kaip priemonę jų pagrindu kalbėti apie vidinio pasaulio įvykius, bet patys savaime jie jai nėra svarbūs. Jei svarbūs pasidaro išorinio pasaulio faktai, tai jau ne mitologija.

Mitai siūlo mums gyvenimo modelius. Sakoma, kad juose susikaupusi žmonijos gyvenimiška patirtis. Kokios prielaidos tokiai išvadai daryti? Juk, kita vertus, mitas yra tai, kas absoliučiai transcendentiška ir nepažinu.

Na, mitai nesiūlo mums gyvenimo modelių. Netgi priešingai: mitai bando atkreipti dėmesį į tuos nesąmoningus gyvenimo mechanizmus, kurie mus valdo, kuriems mes visiškai aklai paklūstame, ir iškelti juos į sąmonės šviesą. O tai kaip tik yra vienintelis būdas išsilaisvinti iš visokių „modelių“. Savo ruožtu, „absoliučiai transcendentiška ir nepažinu“ yra tai, kam žmogus yra nesąmoningas, o kai tik jo sąmonė bent kiek pakirsta iš savo įprastų „modelių“, tai, kas ką tik buvo „transcendentiška ir nepažinu“, atsiveria prieš akis visu savo grožiu. Taip, mitologija telkia žmonijos patirtį – vidinio pasaulio patirtį, vidinius atradimus ir bandymus juos kažkaip nusakyti, perteikti. Todėl jos derėtų truputį pasimokyti, išmokti kaip savitą kalbą, kad suprastum, kas ja sakoma.

Nuo seno mitas siejamas su religija. O koks jo santykis su filosofija? Metafizika? Galbūt mitologija turi daugiau sąsajų su pasaulėžiūra nei filosofija (akademine prasme)?

Man metafizika turi dvi prasmes, du prasmės atspalvius. Pirmas – tai toks kalbėjimas, kai vartojami labai stiprų įspūdį darantys, bet nelabai suprantami žodžiai, ir bandoma pasakyti kažką „super“ esminga, didinga, amžina. Toks pakylėtas nusišnekėjimas. Tokiu atveju žmogui svarbesnis yra pats jo kalbėjimas, jis pats, o ne sakoma prasmė. Taip kalbėdamas žmogus bando pasijusti pats ir kitiems pasirodyti svarbus. Tai linksmoji metafizika, nors ja kaip tik užsiima kuo rimčiausi veidai. Filosofijos istorijoje tokios metafizikos nėra mažai, jai iš dalies priskirčiau net Hėgelį. Antroji metafizikos samprata, rimtoji – todėl apie ją būtų galima kalbėti ir juokais, – iš esmės nesiskiria nuo metaforos. Jeigu viskas, ką mes patiriame jutimais, sudaro fiziką, tai vienintelė įmanoma tikra meta-fizika yra tai, apie ką kalbame fizinių reiškinių perkeltinėmis prasmėmis, meta-foromis. Tikroji metafizika yra ne kažkur nepasiekiamai toli, o visai priešingai – taip arti, kad to net nepastebime. Arčiau akių, žiūrinčių į pasaulį. Todėl ją galima aptikti tik „apvertus akis“ – beje, tradicinis archajiškas įvaizdis. Kas netiki, tegu pamėgina: yra tokie jogų pratimai. Patartina pradėti nuo jų, prieš imantis minčių ieškoti smegenyse ir gręžti sau kaukolę.

Šveicarų psichiatras, analitinės psichologijos kūrėjas K. G. Jungas veikale „Psichoanalizė ir filosofija“ rašė: „Kai aš stengiuosi pasakyti ką nors mitologiškai, turiu omeny, kad „mana“, „demonas“ ir „Dievas“ yra „užsąmonės“ sinonimai ir kad apie juos žinome vienodai daug ir vienodai mažai. Tik žmonės tiki, kad apie pirmuosius žino kur kas daugiau. Šis tikėjimas tam tikru atžvilgiu gali būti naudingesnis ir veiksmingesnis negu mokslinis supratimas.“ Klausimas Jums: ar išties tikėjimas gali būti veiksmingesnis nei mokslinis pažinimas? Kodėl?

Tikėjimas nėra mokslinio pažinimo alternatyva. Pats mokslinis pažinimas remiasi tikėjimu – tikėjimu, kad įmanoma pažinti, kad tikrovė yra pažini, ir drauge – kad žmogus gali pažinti, kad žmogus nėra atskirtas nuo tikrovės neperžengiama „transcendencijos“ siena. Prisiminkime, kad tikrasis Niutono troškimas buvo pažinti Dievą, pasaulio Kūrėją, per Jo kūrinį. Niutono fizika – tik šito troškimo „šalutinis padarinys“. Nesvarbu, kaip pavadinsime Tikrovę, kas mums yra visų tikriausia – tai visuomet tikėjimo reikalas. Tai rodo ir bendrašakniai lietuvių kalbos žodžiai tikėjimas, tikėti ir tikras, tikrovė. Tikra yra tai, kuo tikima, ir tikima tuo, kas laikoma tikra. Tai tas pat santykis iš priešingų pusių. Šia prasme tikrovė yra religinės prigimties (tai, beje, patvirtina ir religijų fenomenologija, t.y. pasaulyje aptinkamų religijų tyrimai). Kadangi anaiptol ne viskas, ką aplink save matome, pagalvojus, yra tikra – tik pagalvokite apie visokias molekules, atomus ir kvarkus, iš kurių sudaryti mus supantys daiktai, ką jau kalbėti apie juos atstoti imančius vaizdus kompiuterio ekrane! Mes gyvename regimybės pasaulyje! Vadinasi, ir tikrasis filosofijos uždavinys yra aptikti tai, kas iš tikrųjų tikra. Šia prasme filosofija yra labai panaši į religiją, yra tiesiog vienas iš jos dėmenų. Arba atvirkščiai. Ir mitologija, kaip sakė Greimas, – tai „figūratyvinė filosofija“, t.y. vaizduotinė, vaizdiniais mąstoma filosofija. O nuo mąstymo vaizdiniais nebetoli ir prie mąstymo veiksmais – ritualo.

Sakoma, kad lietuviai tarytum ir neturi mitų? Ką Jūs pasakytumėte šiuo klausimu?

Dėl to vėl turime grįžti prie mito sampratos. Jeigu mitus suprasime kaip tautosakos pagrindu poetų sukurtus pasakojimus – o būtent tokie yra mums žinomi senovės graikų, senovės skandinavų, senovės indų ir kiti mitai, – tai bus nebe turinio, o veikiau žanro klausimas. Taip, mes nieko ar beveik nieko nežinome apie jokius senųjų Lietuvos dainių kūrinius, mūsų iš senųjų laikų nepasiekė joks „aukštosios“, autorinės lietuvių žynių tradicijos tekstas, tačiau pasiekė itin gausi tautosaka, kurioje mitologija gyvena savo grynuoju pavidalu. Galima palyginti su grybais ir grybiena: dėl ypatingų istorinių aplinkybių mūsų mitologijos giraitė buvo negailestingai nugrybauta, tačiau po samanomis tebėra gyva grybiena. Žinoma, dideliu gražiu baravyku grybų mugėje pasigirti nebeišeina, bet, turint noro ir kantrybės, pasižiūrėti ir pamatyti, iš kur grybai dygsta, galime net geriau nei daug kur kitur. Ir kitiems parodyti, jei kam būtų ūpas.

Indijos kultūra turi Vedas ar mes turime kažką analogiško?

Žanro požiūriu – ne. Vedos yra senųjų arijų žynių-poetų kūriniai. Antai seniausioji iš jų, „Rigveda“ (pažodžiui „giesmių veda“, o verčiant ir antrąjį dėmenį – „giesmių žinojimas“ arba veikiau „žinojimas giesmėmis“, „per giesmes“), sudaryta iš ypatinga poetine kalba sudėtų ritualinės paskirties himnų, kuriuose nerasime ištisai papasakoto jokio mito, tačiau daugybė mitų juose įvairiais atžvilgiais nuolat užsimenama, vartoma, kombinuojama. Nieko panašaus ne tik Lietuvoje, bet išvis Vakaruose lyg ir nėra išlikę. Tačiau ir turinio, ir netgi kalbos požiūriu aptinkama daugybė panašumų su senovės graikų epais, senovės airių poetikos traktatais, kai kuriais senovės germanų mitologijos vaizdiniais. Ne išimtis ir lietuvių tradicija: pasakojamoji ir smulkioji tautosaka, dainos, pati lietuvių kalba. Na, tarkim, „Rigvedoje“ (III.25.1) į šventąją ugnį, arba ugnies dievą Agnį, kreipiamasi: ágne diváḥ sūnúr asi, lietuviškai net versti beveik nereikia: Ugnie, Dievo sūnus esi. Jonas Lasickis (XVI a.) cituoja žemaičių maldelę į ugnį, prasidedančią kreipiniu Gabie deuaite, t.y. Gabija dievaite, kuriame apibūdinimas dievaitė, žymaus šiuolaikinio anglų mokslininko Martino Ličfyldo Vesto (Martin Litchfield West) nuomone, reiškia būtent „Dievo dukrą“ (kaip mergautinėse pavardėse: Petrausk-aitė „Petrausko dukra“ ir pan.). O Vilius Kalvaitis XIX a. Mažojoje Lietuvoje yra užrašęs štai tokį kreipimąsi (maldelės fragmentą) į Gabiją: Perkūno duktele, skaisčioji Gabele, kuriame Gabija tiesiai šviesiai pavadinta Perkūno dukterimi. O dar pridurkime, kad žodis ugnis pietryčių Lietuvoje yra užrašytas, o anksčiau ir plačiau galėjo būti vartojamas vyriškąja gimine (kaip debesis, žvėris ir kt., nes šios linksniuotės daiktavardžiai gali keisti giminę; beje, žvėris senojoje lietuvių raštijoje vartotas moteriškąja gimine). Tokiu atveju jis būtų Dievo ar Perkūno sūnus, visai kaip vedose. Taigi, gana prakrapštyti užmaršties apnašas, ir paaiškėja, kad niekas neprarasta, kad kalbame apie tą patį ir kone tais pat žodžiais.

cimg4714

Tomas Venclova yra rašęs apie XVI a. pradžios lietuvių mitą, kuomet Lietuvos didikų genealogija buvo siejama su antikine Roma. Jame keliama hipotezė, kuri racionaliai aiškina lietuvių kalbos panašumą į lotynų kalbą ir lietuvių ritualinių struktūrų artimumą romėniškosioms. Tai buvęs lyg priešnuodis Renesanso epochos sarmatizmo ideologijai. Kaip Jūs pakomentuotumėte šį reiškinį?

Viena vertus, taip: vadinamoji Palemono legenda, kildinanti lietuvių didikus iš romėnų, buvo aktualizuota kaip priešprieša tarp lenkų didikų tuomet plitusiai sarmatiškos kilmės ideologijai. Tačiau vargu ar ji tuomet buvo sukurta, veikiau tik prisiminta ir aktualizuota. Apie ją daug prirašyta, o Gintaras Beresnevičius net ištisą knygą jai paskyrė. Kai ką patvirtina archeologija. Bendrais bruožais, manoma, kad apie V a. pirmiausia į Prūsiją atsikraustė kažkokie karių būriai, tikėtina, kad tai buvę anksčiau, tautų kraustymosi pradžioje, iš čia iškeliavusieji ar jų palikuonys, po Romos imperiją kartu su germanais pasitrankiusios ir sugrįžusios baltų kariaunos. Beresnevičius iškėlė dar kitų hipotezių. Šiaip ar taip, nors legendomis nereikia tikėti pažodžiui, bet kažkas, matyt, yra buvę ir išlikę atmintyje legendos pavidalu. O lietuvių kalba buvo lyginta ir su lotynų (ypač Myloko Lietuvio), ir kildinta iš graikų (bene Ruigio Mažojoje Lietuvoje?), tad visa tai, žinoma, irgi galėjo prisidėti prie kilmės iš romėnų legendos aktualizavimo. Tuomet juk dar nebuvo lyginamosios kalbotyros, kuri tik XIX a. įrodė šias ir daugybė kitų kalbų esant giminiškas, kilusias ne viena iš kitos, o iš vienos bendros prokalbės. O tai lietuvių kalbai suteikė dar daugiau garbės, nes ji pasirodė nutolusi nuo prokalbės mažiau už kitas, artimesnė prokalbei net už graikų ir lotynų kalbas. Vadinasi, teisingiau būtų kalbėti ne apie lietuvių kilmę iš romėnų, o atvirkščiai (–:

Tarp skirtingų kultūrų galime atrasti panašumų, taip pat ir skirtumų, susijusių su skirtingais jose vyraujančiais mitais. Yra nuomonių, kad, tarkime, graikų mitologiniai siužetai Indijoje neveikia, kaip pavyzdžiui Edipo kompleksas (Sofoklio drama „Karalius Edipas“). Ar baltų mitologija išsiskirtų kažkokiu ypatingu aspektu pasauliniame fone, kuris pasireikštų tik mūsų geografinėje plotmėje, nebūtų aptiktas niekur kitur?

Pirma, tai Edipo kompleksas priklauso ne senovės graikams, o Zigmundui Froidui. Nuo Sofoklio dramos „Karalius Edipas“ (arba veikiau Oidipas, nes Edipas – sulotyninta vardo forma) iki „Edipo komplekso“ labai toli! Pati drama, žinoma, graikiška, bet tai irgi dar ne mitas, o tik mitu paremtas autorinis kūrinys (maždaug kaip šiuolaikinė romano ekranizacija, kurioje pats romanas gali būti sunkai beatpažįstamas). Imti visas tokias interpretacijas ir jas atbuline data primesti senovės graikams, kaip tautai, – nesusipratimas. Lyginti galima tik iš visų antrinių interpretacijų išlukštentus tekstus. Ir tai, beje, daug įdomiau nei „ant viršaus“ savaip interpretuoti. Taip pat, kaip apskritai įdomiau ir svarbiau, ir padoriau, yra pažinti, o ne primesti tikrovei savo išankstines nuostatas. O tikroji senovės graikų kultūra jau ne vieną šimtą metų lyginama su kitomis, tarp jų – su senovės indų, ir gana sėkmingai. Žinoma, kai kas skiriasi – kitaip ir būti negali, nes priešingu atveju tai būtų tiesiog ta pati kultūra! Tada savaime kyla klausima, kodėl. O priežasčių gali būti daug ir įvairių, tiek bendrai, tiek kiekvienu atskiru atveju. Kultūra yra labai sudėtingas reiškinys, apimantis kuo įvairiausias priešybes, įvairių savybių abi puses, kaip dialogas, ar veikiau polilogas, kurio skirtingi balsai nevienodai garsūs, priklauso nuo daugybės papildomų sąlygų. Paimti kokią vieną ypatybę ir ją apibendrinti visai kultūrai labai lengvabūdiška. Tai ne kultūrologija, o veikiau kultūrosofija. „Graikai tokie, indai anokie, o lietuviai štai kokie.“ Aš manau, kad klaida yra išvis siekti tokio pobūdžio atsakymų. Daug svarbiau pažinti, ypač save, nors tai, žinoma, tėra įmanoma tik pažįstant kitus ir lyginant. Aš nesu šių kultūrų specialistas, bet kiek man teko susidurti, tikri jų ementai tarpusavyje kartais daug artimesni nei susidarę jų apibendrinti įvaizdžiai. Pavyzdžiui, Platono piešiamas Sokratas ir kai kurie jo pasisakymai labai artimi Budai ir budizmo vaizdiniams, kitąsyk jie net ištarti atitinkamais giminiškais žodžiais. Tyrinėti ir pažinti daug įdomiau, nei antspauduoti tikrovę visokiais lengvabūdiškais teiginiais. Kita vertus, psichoanalizės sąsaja su krikščionybe, ypač protestantizmu, ar juolab jų pagimdytu ateizmu – gal ir ne tuščias klausimas. Galima būtų tarti, kad psichoanalizė, ypač analitinė psichologija, savaip kompensuoja mitologijos stoką, mitologijos badą. O tose tradicijose, kuriose žmogaus sielai sąmoningai prieinama turtinga mitologija, jai tiesiog nereikia jos ieškoti užsąmonėje.

Ritualai – tai mito įgyvendinimas. Galima sakyti – atgijęs mitas. Ar išlikusios baltų apeigos iki šių dienų? Jei taip, kaip plačiai jos atliekamos? Ar Jūs pats tikite, kad tarkime apsivalymo apeigomis galima išgydyti ligonį, aukomis ir giesmėmis padidinti derlių?

Iš dalies tikrai taip, ritualas – tai simbolinis elgesys, menantis tam tikrą mitą ar mitus. Įgyvendinimas – gal kiek per stipriai pasakyta. Apeigos – toks dalykas, kai jas atlieki, jos būna išlikusios, o kai ne, jų tarsi ir nėra. Man atrodo, kad pirmapradis santykis su ritualu yra ne tarpiškas – esą aš tą ritualą atlieku dėl to, kad tai mano protėvių ritualas, – o tiesioginis: aš jį atlieku, nes man to reikia. Žinoma, bendri ritualai labai sustiprina kolektyvinę tapatybę. Kai skirtingų tradicijų žmonės gyvena pramaišiui, tada pasidaro svarbu laikytis „savų“ ritualų. O tokiu atveju pirminė ritualo paskirtis gali pasidaryti visai nebesvarbi, net užsimiršti, ir lieka vien kolektyvinės tapatybės funkcija. Kaip žydams nevalgyti kiaulienos. Beje, apsižvalgyti po aplinkines tautas ir tradicijas labai verta! Daug kuo pamokanti ir krikščionybė. Šia prasme aš „baltų apeigų“ šalininkas. Tačiau pirminė ritualinio elgesio paskirtis kita, ir jis veikiau randasi savaime, o ne kažką dirbtinai mėgdžiojant. Pasekite save kasdienybėje, ir aptiksite, kad didelė jūsų veiksmų ir poelgių dalis yra ne praktiški, bet simboliški, taigi – ritualai. Tarkime, rankos paspaudimas. Beje, iš istorinių šaltinių žinoma, kad senovės lietuviams rankos paspaudimas buvo labai svarbus, maždaug kaip dabar parašas ant dokumento. Taigi galime sakyti, kad tai išlikęs senovės baltų ritualas, ir aš jo nuoširdžiai laikausi! O kai kurių kitų nesilaikau – pavyzdžiui, neaukoju ožio rudenį. Bet aš juk nesu žemdirbys, neturiu tvarto, ganyklų ir nelaikau naminių gyvulių! Jei laikyčiau, ką gali žinoti. Jei šiaip ar taip tektų skersti gyvulį mėsai, tai aš jį skersčiau aukodamas – ne taip mechaniškai, kaip tai dabar konvėjeriu daroma mūsų skerdyklose. Aukojamas gyvulys pagerbiamas – jo siela pavedama Dievui ar dievams. Be to, aš savo kasdienybėje išvis apsieinu be mėsos, todėl man ši senovės lietuvių tradicijos dalis rūpi nebent teoriškai. O ar galima giesmėmis padidinti derlių? Iš tikrųjų taip, tik nereikia tam primesti bukų šiuolaikinių prietarų! Ar esate kada patyrę, tarkim, kai žygyje, pėsčiomis nupėdinus daugybę kilometrų ir jau beveik nebepavelkant kojų, staiga kas nors užtraukia dainą, o būrys pritaria? Taigi, ar galima giesmėmis palengvinti žygį? Dar ir kaip! O dabar įsivaizduokite, kad nutyla visa pasaulio muzika, nebėra nei MP3, nei radijo, nei gyvų koncertų, net užstalės dainų – nieko. Valandą, dieną, savaitę, metus… Taigi, ar galima giesmėmis palengvinti gyvenimą? Pasakysiu griežčiau: be giesmių išvis neįmanoma gyventi! Kaip ir be ritualų.

2015-06-xx-bardu-stovykloje-po-paskaitos

Aukojimas dažnai susijęs su žudymu. Budistai, džainistai būtent dėl to kritikavo vedinius aukojimus. Koks Jūsų požiūris į aukojimo apeigas?

Kiek man žinoma, visose senosiose, pirmapradėse (t.y. ne kaip nors ypatingai reformuotose) tradicijose, kuriose praktikuojamas gyvulių aukojimas, paaukotų gyvulių mėsą suvalgo ritualo dalyviai. Tokiu atveju į gyvulio aukojimą galima žiūrėti kaip į pagarbų skerdimą. Jeigu vis tiek mėsa bus valgoma, ir belieka pasirinkti, ar šiaip skersti, ar aukoti, tuomet aš palaikau gyvulių aukojimą. Ir mūsų išpaikę sentimentai čia ne tik nekorektiški, bet tiesiog šlykščiai nepadorūs – nueikite į šiuolaikines skerdyklas! Jūs ryjate tai ir dar smerkiate senovės gyvulių augintoją, kuris, imdamasis žudyti gyvulį, jį bent jau pagerbdavo! Buda nebuvo visai atsisakęs mėsos, jis tik atsisakė, kad dėl jo būtų žudoma. Man toks santykis labai priimtinas. Aš galiu gyventi be mėsos, man jos nereikia. Bet esant reikalui, galiu ją valgyti. Bet jeigu jau tektų gyvą padarą žudyti, aš būčiau linkęs jį paaukoti – pavesti jo sielą Dievui. O ne šiaip nusispjauti į kraujo balą ir nueiti.

Ar dar yra kažkas, ko nepaklausiau ir svarbu paminėti apie mitologiją?

Viskas gali būti svarbu, bet visko niekada nepaklausite (–:

Galbūt pabaigai papasakotumėte filosofija.info skaitytojams kokį nors trumpą mitą?

Kad nuoširdžiai neateina į galvą…

Klausimus uždavė: Živilė Filmanavičiūtė, 2016.09.30

Nuotraukos: pirmos dvi iš asmeninio Dainiaus Razausko archyvo, trečioji daryta Gedimino Storpirščio

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code