Laisvė (II dalis)

Požiūris, kad kaip tik mūsų charakteris determinuoja mūsų sprendimus, jokiu būdu nėra fatalistinis. Žmogus, nors jis, kaip ir visos kitos būtybės, pavaldus jį determinuojančioms jėgoms, yra vienintelė būtybė, apdovanota protu, vienintelė būtybė, kuri sugeba suprasti pačias jėgas, kurių yra valdoma, ir kuri, tai suprasdama, gali aktyviai veikti savo likimą ir stiprinti tuos elementus, kurie siekia gėrio. Žmogus yra vienintelė būtybė, apdovanota sąžine. Sąžinė yra tas balsas, kuris šaukia jį grįžti prie savęs, ji leidžia žinoti, ką jis turi daryti, kad taptų savimi, ji padeda išsaugoti gyvenimo tikslų ir normų, būtinų šiems tikslams pasiekti, supratimą. Todėl mes nesame bejėgės aplinkybių aukos; mes iš tikrųjų galime keisti ir paveikti vidines bei išorines jėgas ir kontroliuoti, bent jau tam tikru mastu, mus veikiančias sąlygas, kurios ugdo gėrio siekimą ir skatina jį realizuoti. Bet, nors mes turime protą ir sąžinę, ir tai leidžia mums būti aktyviais savo gyvenimo dalyviais, protas ir sąžinė yra neatskiriamai susiję su mūsų charakteriu. Jei destruktyviosios jėgos ir iracionalios aistros užvaldo charakterį, mūsų protas ir sąžinė yra paveikiami ir negali gerai funkcionuoti. Iš tiesų tai yra vertingiausi mūsų sugebėjimai, kuriuos ugdyti ir panaudoti yra mūsų pareiga. Bet jie nėra laisvi ir nedeterminuoti ir neegzistuoja atskirai nuo mūsų empirinio aš; jie yra visos mūsų asmenybės struktūros jėgos; ir, kaip ir kiekviena struktūros dalis, jos determinuojamos šios struktūros kaip visumos ir pačios determinuoja ją.
Jokio moralinio sprendimo negalima padaryti grindžiant moralinį žmogaus vertinimą atsakymu į klausimą, ar jis galėjo norėti pasielgti kitaip. kaip mes, pavyzdžiui, galime žinoti apie žmogaus įgimto vitališkumo stiprumą, kuris leido jam priešintis aplinkoms jėgoms, veikusioms jį jaunystėje ir vėliau, arba apie vitališkumo stoką, kuri kitą žmogų priverčia paklusti toms pačioms jėgoms? Iš kur mes galime žinoti, ar koks atsitiktinis vieno žmogaus gyvenimo įvykis, pavyzdžiui, bendravimas su geru ir mylinčiu asmeniu, nepadarė įtakos jo charakterio formavimuisi tam tikra kryptimi, o tuo tarpu tokio išgyvenimo stoka galbūt būtų pasukusi jį kita kryptimi? Iš tiesų šito žinoti negalime. Net jeigu moralinį vertinimą grįstume prielaida, kad žmogus galėjo elgtis kitaip, konstituciniai ir aplinkos faktoriai, veikiantys jo charakterio formavimąsi, yra tokie gausūs ir sudėtingi, kad neįmanoma visais praktiškai reikalingais atvejais galutinai nuspręsti, ar jis galėjo, ar negalėjo formuotis kitaip. visa, ką galime tvirtinti, yra tai, kad aplinkybės, tokios, kokios jos buvo, formavimąsi pasuko taip, kaip yra. vadinasi, jei mūsų sugebėjimas vertinti žmogų priklausytų nuo mūsų žinojimo, ar jis galėjo pasielgti kitaip, mes, kaip charakterio tyrinėtojai, turėtume sutikti su pralaimėjimu tiek, kiek tai susiję su etiniu vertinimu.
[Ėrichas Fromas. Žmogus sau]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code