Johanas Gotlybas Fichtė

Johano Gotlybo Fichtės (Johann Gottlieb Fichte, 1762-1814 m.) filosofija – metafizinė hipotezė apie būties prigimtį. Tikroji būtis jam buvo panaši į idealą – į sąmoningą, laisvą, individualų Aš. Idealas viršesnis už tikrovę, veiksmas – už substanciją, subjektas – už objektą, Aš – už išorinį pasaulį, laisvė – už būtinumą, valia – už protą. Idealas ir Aš – pirminiai ir absoliutūs būties elementai, Fichtės filosofijos esmė.

Pažiūros

Laisvės filosofija.

Fichtei svarbiausi buvo ne teoriniai, o praktiniai klausimai. Realus pasaulis jį domino ne pats savaime, o kaip veiklos arena. Todėl ir būties pamatas jam buvo ne daiktai, o veikiantis Aš. Fichtei, žiūrinčiam į pasaulį iš etikos pozicijų, ypač svarbi buvo laisvė. Jos buvimas jam nereikalavo argumentų – užtat pati laisvė tapo argumentu idealizmo naudai. Kas nejaučia savo laisvės, kas suvokia save kaip pasyvią būtybę, tas būdamas filosofas laikysis realizmo pozicijos. O kas jaučiasi laisvas, tam Aš negali būti priklausomas nuo materialių dalykų, ir tas gali būti tik idealistas.

Veiksmo filosofija.

Visuomet turėdamas galvoje veiksmus ir jų padarinius, Fichtė įsivaizdavo, kad visur, kur yra realybė, prieš tai turėjo būti ją sukūręs veiksmas. Tad pirmasis būties pavidalas buvo ne realus pasaulis, o veiksmas, kurio dėka tas pasaulis yra. Fichtei substancija yra veiksmo padarinys. Ne substancija, o veiksmas yra pirminis, metafizinis pasaulio pamatas. Todėl filosofijos uždavinys yra rasti ne pirminius faktus, o pirminius aktus.

Idealo filosofija.

Kaip substancija suponuoja ją sukūrusį veiksmą, taip veiksmas savo ruožtu suponuoja jam vadovavusį tikslą ir idealą. Todėl Fichtė idealų pasaulio tikslą laikė pirmine pasaulio priežastimi; realus pasaulis atsirado siekiant idealo, ir dėl to jo prigimtį lemiantis veiksnys yra idealas: ne tai, kas yra, o tai, kas privalo būti. Ne idealai atsiranda iš tikrovės, kaip vaizduoja kasdieniškas mąstymo būdas, o tikrovė atsiranda iš idealo. Tikrovę galima suprasti tik žinant idealą, kurio dėka ji atsiranda: tik iš jo galima spręsti, kodėl tikrovė yra tokia, o ne kitokia. Neįmanoma idealą pažinti patirtimi. Fichtė manė, kad tikros filosofijos sąlyga yra abejingumas empiriniam pasauliui: filosofas turi nutraukti ryšius su kasdieniška, realistine mąstysena ir pertvarkyti savo mintis taip, kad jos pradėtų nuo idealo, o per jį pažintų realius santykius.

Aš filosofija.

Visos Fichtės nuostatos vedė į tai, kad savajame Aš būtų ieškoma metafizinio prado. Veiklųjį pasaulio dėmenį pažįstame tiesiogiai: tai mūsų pačių Aš. Tad Aš yra pirminis dėmuo, absoliutus, kuriantis būties pradmuo. Idealistui Fichtei tikrovė nėra „daiktai patys savaime“ (tokių, jo nuomone, nėra), o tik įsivaizduojami daiktai: vadinasi, jam tikrovė yra tos pačios prigimties kaip mintis ir Aš. Daiktai atrodo nepriklausomai nuo Aš, bet tai yra klaida. Paties Aš kūriniai atitrūksta nuo jo ir tampa priešprieša jam kaip objektas subjektui. Objekto ir subjekto supriešinimas yra pirmasis Aš aktas. Objektas ir subjektas yra tos pačios kilmės: ir objektas, ir subjektas randasi iš Aš. Tačiau objekto ir subjekto priešprieša yra neišvengiama, nei objekto negalima suprasti be subjekto, nei subjekto be objekto. Šio dvilypumo padarinys yra klaidinga nuomonė, kad pasaulis yra dvejopas, kad būties ir minties prigimtis yra visiškai skirtinga. Pati mintis nepajėgi įveikti šią klaidą, tai padaro valia, kurios veiksmai padeda mums įsisąmoninti, kad Aš yra pirminis. Aš yra Fichtės „daiktas pats savaime“.

Praktinė filosofija.

Tapti laisvam – tai žmogaus dorovinis priesakas. Fichtei kiekvienas poelgis buvo geras. Poelgis yra geras, nes jis yra veiksmas. Blogas ne vienoks ar kitoks poelgis, bet jo stoka, nesugebėjimas veikti, pasyvumas. Fichtei „poelgio“ požymis buvo jo laisvė. Kai elgesį lemia aplinkybės ir išoriniai motyvai, jis yra pasyvus ir priklausomas, nelaisvas; tokio elgesio Fichte nelaikė Aš veikla, nelaikė poelgiu. Kai Aš pats savarankiškai priima sprendimą, kad įvykdytų savo paskirtį, tik tada jis atlieka poelgį. Laisvė ir aktyvumas buvo ir Fichtės istoriosofijos pamatas. Žmonijos istoriją jis suprato kaip laipsnišką laisvės realizaciją. Laisvoje veikloje įžvelgė Dievo dvasios apraiškas. Žmonių kūrybiškumas bei genialumas – absoliuto apraiška. Savo praktinę filosofiją Fichtė papildė konkrečia politine „uždaros valstybės“ programa. Aš filosofas savo programoje visą valdžią atidavė valstybei. Jis rėmėsi prielaida, kad svarbiausia yra užtikrinti žmonėms nuosavybę ir darbą, o tai padaryti gali tik valstybė: tik ji viena gali reguliuoti pramonę ir prekybą. Dėl to valstybė turi būti uždara: bet kokie santykiai su užsieniu gyvenimo reguliavimą padaro neįmanomą ir gali išvesti jį iš pusiausvyros; vadinasi, tie santykiai neleistini. Valstybės uždarumas, jos atskyrimas nuo likusio pasaulio turi ir kitų teigiamų padarinių: nors tai atima iš gyvenimo dalį jo malonumo, bet užtat apsaugo nuo svetimų įtakų, stiprina tautos charakterį ir garantuoja jai gerą ateitį. Jo programą priėmė nacionalsocializmas.

Gyvenimas

Fichtė gimė Lužicuose, neturtingoje sodiečių šeimoje. Vaikystėje piemenavo, kol vieno apylinkės kraštiečio padedamas pradėjo lankyti mokyklą. Baigė ją kovodamas su nepritekliais. Universitete studijavo teologiją, vėliau ją metė ir tapo laisvų studijų šalininku. Ilgai negalėjo rasti, kur pritaikyti savo gabumus, kaip patenkinti žinių troškimą ir veiklos poreikį; tik pažintis su Kanto filosofija pažadino jame filosofą ir nulėmė jo užsiėmimą. Kanto padedamas gavo filosofijos katedrą Jenoje. Jai vadovavo penkerius metus, o prarado ją už straipsnį, kuriame buvo įžvelgtas ateizmas. Po atsistatydinimo, kuris sukėlė skandalingą polemiką (vadinamąjį „ginčą apie ateizmą“), apsigyveno Berlyne, dalyvavo literatūrinių ir politinių draugijų veikloje. Napoleono karų metu su įkarščiu atsidavė patriotinei akcijai; prancūzų okupacijos metu Berlyne skelbė liepsningas „Prakalbas vokiečių tautai“, kuriose kvietė savo liaudį atgimti doroviškai. Kai 1809 m. buvo atidarytas Berlyno universitetas, tapo jo profesoriumi, dekanu ir pirmuoju rinktu rektoriumi.