Ką mes, kiekvienas iš mūsų, turime pasakyti (II dalis)

/ištrauka/

social

Nėra jokios žodžių reikšmės, kuri būtų suformuota skyrium nuo svarbiausių žodžių, įsakančiųjų žodžių. Kiekviename jausme, kiekvienoje emocijoje, kiekvienoje aistroje esama daugialypių emocijų. Vestuvėse nuotaka jaučia baimę, nerimą, savininkiškumą, pasididžiavimą, nervingumą atsidūrusi dėmesio centre, ir t.t. Jeigu ji sako tai, kas atrodo esą tiesioginis pranešimas – „Aš tokia laiminga“ (faktiškai negyva metafora, „laimingas“ [happy] pirmapradiškai reiškia jausmą, kad kažkas nutiko atsitiktinai [by happenstance], dėl atsitiktinumo ar sėkmės), ji paklūsta įsakui, kad štai ir yra tai, ką nuotakos turėtų jausti. „Ar nesi laiminga?“ yra įsakymas. Jeigu ji pasako tai, kas paprastai vadinama metafora – „Aš esu danguje“ – arba tai, kas paprastai vadinama metonimija – „Mano vagina dega“ – ji paklūsta kitiems įsakams: to, ką turėtų sakyti bažnyčioje, arba to, ką turėtų sakyti tarp labai išsilavinusių, patriarchatui nepaklūstančių, kūniškumą teigiančių feminisčių.
Šnekos cirkuliuoja ne anonimiškame, beveidžiame daugyje, kaip kad Heideggerio pasitelktas das Man. Grupę, šutvę, gaują, aplinką, „visuomenę“ ir bendriją apibrėžia patrauklumas ir bjaurėjimasis, simpatijos ir antipatijos, pokyčiai, sąjungos, užpuolimai ir išplėtimai, veikiantys su reikmenimis ir kitų kūnais suporuotus kūnus. Kad tai įsivaizduotume, turėtume, kaip romanų rašytojai, įsivaizduoti apylinkės, miesto, srities emocijų žemėlapį, aistrų žemėlapį. Williams Faulkneris mums nužymi teritoriją nustatydamas sąjungas tarp šeimų ir individų, kai kurių iš jų išsiplėtimą, atvykėlių įžengimą ir įsiskverbimą, senas ir naujas neapykantas, ištikimybes, draugystes ir susižavėjimus. Tokioje aplinkoje ištartos užuominos ir slaptažodžiai lydi ir paremia jėgos vyksmus.
Kolektyvai yra daugialypiai ir persiklojantys. Per dieną vyras paprastai namie kalba „kaip pridera tėvui“; paskui kaip viršininkas su savo pavaldiniais; vėliau su mylimąja tauškia niekus nerimta įsimylėjėlių šneka; užmiegant jo mieguistas protas rutuliuoja neirinę kalbą apie dalykus, neraminusius jį dienos metu, arba apie dalykus, jaudinančius jį nuo pat vaikystės; suskambus telefonui, jis tuoj pat priderina profesinį balsą kalbėdamas su verslo partneriu apie skubų reikalą, privertusį skambinti taip vėlai. Kiekvienu atveju jis prisiderina prie tam tikros kalbos bendrijos, tam tikro praktinio kolektyvo.

[Lingis Alphonso. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 121-123]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code