Apie sveiką ir spekuliatyvųjį protą

sprendinio-analize

Iš tikrųjų, didelė dangaus dovana – turėti tiesų (arba, kaip dabar sakoma, sveiką) žmogaus protą. Bet jį reikia įrodyti darbu, savo minčių bei žodžių apgalvojimu ir išmintingumu, o ne tuo, kad šaukiesi jo kaip orakulo, kai negali pasakyti nieko protingo jam pateisinti. Kai išmintis ir mokslas išsenka, tada, o ne anksčiau, remtis įprastiniu žmogaus protu – tai vienas iš tų naujųjų laikų subtilių išradimų, kurių dėka niekingiausias plepys gali drąsiai pradėti ir tęsti ginčą su pačiu giliausiu protu.

Bet kol likę šiek tiek išminties, kiekvienas vengs šios kraštutinės priemonės. O įsigilinus pasirodo, kad šis apeliavimas į [sveiką protą] yra ne kas kita, kaip rėmimasis minios sprendimu, plojimas, dėl kurių filosofas rausta, o populiarus šmaikštuolis triumfuoja ir spyriojasi … Bet man atrodo, kad [būtina] … pretenduoti … be to, dar ir į … kritinį protą [kritische Vernunft], kuris apriboja įprastinį protą [Verstand], kad šis neimtų per daug spekuliuoti ir negeistų ko nors spręsti, kai kalbama tik apie spekuliacijas, nes jis pats nepajėgia pagrįsti savo principų; juk tik tada jis liks sveikas protas [gesunder Verstand].

Káltas ir plaktukas visiškai tinka lentai kalinėti, bet graviravimui varyje jau reikalingas raižiklis. Taigi reikalingi abu – ir sveikas [gesunder Verstand], ir spekuliatyvusis [spekulativer Verstand] protas, tik kiekvienas savo srityje: pirmasis – sprendiniuose, kurie tiesiogiai taikomi patyrime, o antrasis – iš grynųjų sąvokų sudarytuose bendruose sprendiniuose, pavyzdžiui metafizikoje [arba matematikoje], kur sveikas protas, taip pats save vadinantis, bet dažnai per antiphrasin [priešinga prasme, ironiškai], ničnieko negali spręsti.

Ištrauka: Kantas, I. (1972). Prolegomenai. Vilnius: Mintis. 34 psl.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code