Bendrasis grynojo proto uždavinys

immanuel_kant_painted_portraitBūtų labai daug laimėta, jei daugybę tyrinėjimų būtų galima apimti vienintelio uždavinio formule. Tiksliai šitai apibrėžę, mes palengvintume darbą ne tik sau, bet ir kiekvienam kitam, kuris panorėtų patikrinti, ar mes įvykdėme savo sumanymus, ar ne. Tad tikrąjį grynojo proto uždavinį nusako klausimas: kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?

Metafizika iki šiol liko pašlijusioje netikrumo ir prieštaringumo būklėje dėl tos priežasties, kad šis uždavinys ir galbūt netgi skirtumas tarp analitinių ir sintetinių sprendinių anksčiau niekam neatėjo į galvą. Metafizikos tvirtumas ar silpnumas priklauso nuo šio uždavinio išsprendimo arba nuo patenkinamo įrodymo, kad galimybės, kurią paaiškinti metafizika reikalauja, iš tikrųjų nėra. Deividas Hiumas, kuris iš visų filosofų labiausiai priartėjo prie šio uždavinio, bet mąstė jį toli gražu nepakankamai apibrėžtai ir visuotinai ir sustojo prie sintetinio teiginio apie padarinio ir jo priežasties ryšį (principium causal itatis), buvo įsitikinęs, kad toks teiginys jokiu būdu negali būti apriorinis; pasak jo išvadų, visa, ką mes vadiname metafizika, yra gryna iliuzija, klaidingai laikanti proto įžvalga tai, kas iš tikrųjų pasiskolinta iš patyrimo ir dėl įpročio įgavo būtinumo regimybę. Prie šio teiginio, sugriaunančio visą grynąją filosofiją, jis niekada nebūtų priėjęs, jei būtų turėjęs prieš akis mūsų uždavinį ir visą jo visuotinumą, nes tada būtų įžvelgęs, kad, laikantis jo įrodymo, nebūtų galima ir grynoji matematika, nes ji tikrai apima apriorinius sintetinius teiginius. Jo sveikas protas, žinoma, būtų sulaikęs jį nuo tokio teiginio.

Minėto uždavinio išsprendimas kartu yra proto gryno taikymo, pagrindžiant ir išplėtojant visus mokslus, apimančius apriorinį teorinį objektų pažinimą, galimybė, t. y. atsakymas į klausimus:

Kaip galima grynoji matematika?

Kaip galimas grynasis gamtos mokslas?

Kadangi šie mokslai tikrai egzistuoja, tai visai dera klausti, kaip jie galimi, nes tai, kad jie turi būti galimi, įrodo jų buvimas. Dėl metafizikos, tai ligšiolinis prastas jos vystymasis ir tai, kad nė apie vieną iš ligi šiol pateiktų sistemų, turint omenyje jų pagrindinį tikslą, negalima pasakyti, kad ji tikrai egzistuoja, kiekvienam turi sukelti pagrįstą abejonę jos galimybe.

Betgi šią pažinimo rūšį taip pat reikia laikyti tam tikra prasme duota; metafizika egzistuoja jei ne kaip mokslas, tai vis dėlto kaip natūralus polinkis (metaphysica naturalis). Juk žmogaus protas, skatinamas savo poreikio, o ne vien tik tuščios visažinystės, nesulaikomai prieina prie tokių klausimų, į kuriuos negali atsakyti joks empirinis proto taikymas ir iš jo pasiskolinti principai; tad visi žmonės, kai tik jų protas pakyla iki spekuliacijos, tikrai visada turėjo ir visada turės kokią nors metafiziką. Ir jos atžvilgiu taip pat reikia kelti klausimą: kaip galima metafizika kaip natūralus polinkis, t. y. kaip iš bendražmogiško proto prigimties kyla klausimai, kuriuos grynasis protas kelia sau ir į kuriuos bando pagal išgales atsakyti skatinamas savo paties poreikio?

Kadangi visuose ligšioliniuose bandymuose atsakyti į šiuos natūralius klausimus, pavyzdžiui, į klausimą, ar pasaulis turi pradžią, ar jis egzistuoja amžinai ir t. t., visada atsirasdavo neišvengiamų prieštaravimų, tai negalima tenkintis vien tik natūraliu polinkiu metafizikai, t. y. pačiu grynuoju protu kaip sugebėjimu, iš kurio, tiesa, visada kyla kokia nors metafizika (kad ir kokia ji būtų), bet turi būti galima tikrai įsitikinti, ar mes pažįstame jos objektus, ar nepažįstame, t. y. išspręsti arba metafizikos problematikos, arba proto sugebėjimo ar nesugebėjimo spręsti apie šiuos objektus klausimą ir šitaip arba tikrai išplėsti mūsų grynąjį protą, arba nustatyti jam aiškias ir patikimas ribas. Šį pastarąjį klausimą, išplaukiantį iš anksčiau minėto bendrojo uždavinio, visai teisėtai būtų galima ir taip suformuluoti: kaip galima metafizika kaip mokslas?

Tad proto kritika galų gale būtinai veda į mokslą; tuo tarpu dogmatinis proto taikymas be kritikos veda prie nepagrįstų teiginių, kuriems galima priešpriešinti tokius pat tariamus teiginius, taigi veda į skepticizmą.

Šis mokslas taip pat negali būti didžiulės, atbaidančios apimties, nes jam rūpi ne proto objektai, kurie be galo įvairūs, bet tik pats protas, uždaviniai, kurie kyla perdėm iš jo gelmių ir kuriuos jam pateikia ne skirtingų nuo jo daiktų, bet jo paties prigimtis; kai protas iš pradžių visiškai ištiria savo paties sugebėjimą objektų, kurie jam gali pasitaikyti patyrime, atžvilgiu, tada jam lengva išsamiai ir patikimai apibrėžti savo taikymo už bet kokio patyrimo ribų apimtį ir ribas.

Tad galima ir reikia laikyti nesėkmingais visus ligšiolinius bandymus dogmatiškai sukurti metafiziką. Tai, kad kai kuriuose iš jų yra kažkas analitiška, būtent tik skaidymas mūsų protui aprioriškai būdingų sąvokų, dar visai nėra tikslas, o yra tik pasirengimas metafizikai tikrąja šio žodžio prasme — aprioriškai sintetiškai išplėsti mūsų pažinimą; skaidymas čia netinka, nes jis tik parodo, kas glūdi šiose sąvokose, bet neparodo, kaip mes aprioriškai prieiname prie tokių sąvokų, kad paskui galėtume apibrėžti ir galimybę pritaikyti jas apskritai bet kokio pažinimo objektams. Ne reikia ir didelės savimaršos, kad atsisakytum visų šių pretenzijų, nes dėl neginčijamų ir, vartojant dogmatinį metodą, neišvengiamų proto prieštaravimų pačiam sau visa ligšiolinė metafizika jau seniai neteko savo reikšmės. Kur kas daugiau ištvermės reikės, kad mumyse pačiuose slypintys sunkumai ir išorinis pasipriešinimas nesukliudytų kitu, ligšioliniam visai priešingu, metodu pagaliau prisidėti prie žmogaus protui būtinai reikalingo mokslo sėkmingo ir vaisingo išaugimo — mokslo, kurio kiekvieną išaugusį kamieną galbūt galima nukirsti, bet kurio šaknų negalima sunaikinti.

Ištrauka: Immanuel Kant. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis. 1996. P. 66-69

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code