Imanuelis Kantas parašė nemažai labai reikšmingų filosofinių tekstų: „Grynojo proto kritiką“, „Praktinio proto kritiką“, „Sprendimo galios kritiką“, „Prolegomenus“, „Dorovės metafizikos pagrindus“, „Religija vien tik proto ribose“, „Antropologija pragmatiniu  požiūriu“ ir etc. Vilniaus universitete dėstote I. Kanto filosofiją, kokiam jo veikalui teikiate prioritetą ir kodėl?

Jokubaitis
Prof. Alvydas Jokubaitis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kanto kūrybos karūna yra jo trys kritikos. Kantas buvo puikus savo knygų architektas, labai gerai matė knygos visumą, nuosekliai užbaigdavo atskiras dalis. Formos požiūriu tobuliausia yra jo antroji – „Praktinio proto kritika“. Tai beveik poezijos kūrinys, neįmanoma išmesti nei vieno sakinio, viskas savo vietoje, parašyta tiek žodžių, kiek reikia tobulai knygai. Iš visų Kanto straipsnių man prie širdies nelimpa tik „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu“. Manęs neįtikina samprotavimai apie istoriją pagal gamtos planą.

Kas pasaulis yra iš tikrųjų ir ką mes apie jį žinome – netapatūs dalykai, nes tarp daikto savaime (Ding an sich) ir reiškinio (fenomeno) egzistuoja neišvengiama praraja, todėl mūsų nuomonė apie pasaulį visuomet subjektyvi, kaip praplėstumėte šią Kanto išvadą? Jūsų nuomone, kokios žmogaus proto pažintinės galimybės, ar apskritai įmanomas filosofinis pažinimas, galutinis tikrovės aprašymas, absoliutus mokslinis žinojimas?

Kantas nesako, kad mes turime tik subjektyvią nuomonę apie pasaulį. Mes turime intersubjektyvų požiūrį į pasaulį. Kantas mano, kad pasaulio pažinimas priklauso nuo mums duoto pažinimo būdo. Tai reiškia, kad niekada pasaulio nepažinsime tokiu, koks yra iš tikrųjų, nepriklausomai nuo mums duoto pažinimo būdo. Mokslinis pažinimas visada yra hipotetinis, filosofinis pažinimas blaškosi tarp dogmatizmo ir skepticizmo, o metafizinių problemų sprendimą Kantas patikėjo praktiniam protui. Galutinis tikrovės aprašymas prieinamas teologams.

„…Galbūt niekada nebuvo pasakyta nieko didingesnio arba mintis nebuvo didingiau išreikšta, kaip užraše prie Izidės (gamtos-motinos) šventyklos: „Aš esu visa, kas yra, kas buvo ir kas bus, ir niekas mirtingųjų neįminė mano paslapties…“ – kaip interpretuotumėte Kanto „didingumo“ kategoriją?

Kai susiduriame su didingais dalykais mūsų šiaip jau visada žaisminga vaizduotė priklaupia. Motinos gamtos didingumo suvokimas sukuria tam tikrą moralinį sielos nusiteikimą. Didingų dalykų akivaizdoje mes pradedame mąstyti kilniau. Tai keistas dalykas. Mes norime užkariauti gamtą, ją žudome, bet susidūrę su jos didingumu priklaupiame vien tik nuo vaizdinio.

Kodėl laisvės problema Kanto filosofijoje yra „gyvas nervas“? „Žmonės negali būti laisvi tam, kad sunaikintų savo laisvę,“ – viešoje erdvėje Jūsų išsakyta mintis. Ar galėtumėte ją išplėsti?

Tai vadinamasis „laisvės paradoksas“. Galima būti laisvu tiek, kad iš savo laisvės pradėti naikinti laisvę. Neįmanoma absoliuti, jokių apribojimų nepripažįstanti laisvė. Žmogiškoji laisvė paradoksaliai priklauso nuo tam tikrų apribojimų. Kantas buvo įsitikinęs, kad laisvę galima įrodyti tik praktiškai. Laisvė neįrodoma moksliškai. Be laisvės idėjos nustotų veikti teismai, užsidarytų bažnyčios, išnyktų politika. Laisvė yra fikcija, be kurios neįmanomas žmogaus ir visuomenės supratimas. Pirmiausia todėl, kad be laisvės neįmanoma tampa moralė.

Anot Kanto, politinės laisvės išplėtimas turėtų įtakoti piliečių dorovę. Tačiau nūdienos laisvos visuomenės piliečiai mieliau pasirenka hedonizmo, nihilizmo, cinizmo „moralės filosofijas“. Kodėl taip nutinka? Kodėl Kanto kategorinis imperatyvas, teigiantis, kad nėra aukštesnio tikslo žmogui už žmogiškumą, už jo laisvę ir orumą, nesuveikia?

Todėl, kad žmonės yra laisvi. Jie turi ne tik pareigą paklusti dorovės dėsniui, bet ir gali jam nepaklusti. Kanto dorovės dėsnis yra formalus, beveik kaip matematinė formulė. Iš jo neįmanoma tiesiogiai išvesti moralės. Norint jį pritaikyti, reikia kad žmonės jau kažką žinotų apie gėrį ir blogį. Hegelis buvo teisus, kritikuodamas Kantą – kategorinis imperatyvas gali būti taikomas tik po to, kai jau mes žinome dorybių ir ydų vardus. Kantas pasirinko rizikingą politinės laisvės įtakos piliečių dorovei aiškinimo kelią. Mes tai šiandien jaučiame savo kailiu. Nuolatos kalbame apie teises ir jau beveik visiškai nebemokame kalbėti apie pareigas.

Jūsų nuomone, kokiam reikia būti, kad pateisintum žmogaus vardą, pašaukimą? Ar Kanto sukurta filosofinė antropologija gali išmokyti kaip elgtis su žmonėmis?

Tam reikia nedaug – atlikti iš kategorinio imperatyvo kylančią pareigą. Moralė negali žmogaus padaryti laimingo. Ji tik gali žmogų padaryti moralų. Mes šiandien pervertiname laimės reikšmę. Niekas neįrodė, kad žmogus turi būti laimingas. Jis pirmiausiai turi atlikti pareigą.

Ar sutinkate su Kantu, jog moralės negalima laikyti priemone kažkokiam rezultatui pasiekti? Ar jo sukurta deontologinė etika gali tenkinti šių dienų realų – sudėtingų santykių bei procesų – pasaulį? Universalumas jo etikai suteikia daugiau stiprybės ar silpnumo?

Moralė nėra santechniko raktas. Ji yra asmenybės pagrindas, ant jos visi laikomės. Kantas nenorėjo sukurti tobulos visuomenės. Jo nuomone, žmogus yra kreiva mediena, iš kurios neįmanoma padaryti tiesaus daikto. Kanto etikos universalumas yra lazda su dviem galais. Kartais mes negalime be universalių principų, bet kartais reikia siaurų pareigų. Be šito, tarkime, nebūtų Lietuvos. Lietuviai turi pareigą savo valstybei, kurios jai neturi kaimyninės tautos. Tuo dalykus geriau suprato Hegelis. Kanto ir Hegelio polemika yra reikšmingiausia paskutinių dviejų amžių filosofinė polemika. Jeigu ko nors nerandame pas Kantą, būtinai rasime Hegelio darbuose.

Pasak Kanto, žmogus mąstydamas daiktą, protu jo sukurti negali, ir jei žmogus nesuvokia proto ribų, gali patekti į didelę bėdą. Apie kokią bėdą užsimena filosofas?

Reikia labai aiškiai suprasti, ką gali ir ko negali mokslas. Didžiausias mūsų dienų pavojus yra
scientizmas. Mes praradome mokslo ribų suvokimą ir nesustodami kuriame vis naujus pseudomokslus. Kantas aiškiai nubrėžė intelekto ir proto ribas. Nepaisant to, kad į proto užduodamus klausimus neįmanoma atsakyti mokslo ir filosofijos priemonėmis, mes privalome į juos atsakyti kaip moralės subjektai. Mokslininkai kišasi į jų kompetencijai nepriklausančias sritis. Jie jau seniai ne tik palengvina žmonių gyvenimą, bet ir griauna jų sielas.

Dievo idėja Kanto filosofijoje – kūrybinis principas, transcendentaliniu būdu išvestas iš vaizdinių santykių. Ar tai reiškia, kad Dievas – fiktyvi idėja, nors ir vaisingai kreipianti protą?

Kantas su Dievo idėja pasielgė keistai. Jis Dievą padarė priklausomą nuo moralės. Dauguma tikinčiųjų galvoja atvirkščiai – Dievas yra moralės šaltinis. Kantas galvojo panašiai kaip Voltaire‘as – jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti, nes be jo nesuprantamas tampa žmonių pasaulis. Prūsijos karalius buvo teisus, paprašydamas Kanto neliesti religijos. Šioje srityje Karaliaučiaus genijus prikalbėjo daug krikščionims svetimų dalykų. Tikrai keista, kad Mažosios Lietuvos lietuviai kartais Kanto praktinės filosofijos traktatus laikė šalia maldaknygių.

Vieni filosofai save identifikuoja kaip hegelininkus, kiti – save laiko levinistais, treti – dalyvauja fenomenologiniame judėjime, ar pavadintumėte save kantininku? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, norintis būti kantininku? Ar, Jūsų nuomone, prasminga atstovauti kažkokią vieną filosofinę mokyklą, srovę?

Neturiu pagrindo vadintis kantininku. Aš tik slaptai naudoju Kanto mąstymo būdą politikos filosofijos problemoms aiškinti. Galėčiau vadintis „slaptu kantininku“. Visi filosofai tam tikra savo pažiūrų dalimi yra kantininkai. Jie tiria tai, kas neprieinama matematikai ir gamtos mokslams. Manau, kad filosofui nedaro garbės pasidavimas kokiai nors srovei. Tai filosofiją paverčia apologetika. Tikrai didis filosofas, toks kaip Kantas, viską turi pradėti nuo nulio.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.04.22

Share Button
Share