Nuo filosofijos iki praktikos: Marxas

Valstybė gali suteikti žmonėms lygias politines teises, tačiau ignoruos svarbiausius prigimtinius, išsilavinimo, nuosavybės nelygybės aspektus, kurie ir lemia praktinę žmonių nelygybę. Taip žmogus kaip valstybės – lygybės visuomenės – narys patiria konfliktą su pačiu savimi kaip pilietinės visuomenės – nelygybės visuomenės – nariu. Politinių teisių suteikimas religinėms mažumoms, pavyzdžiui, žydams, reiškia, jog religija tampa privatus, o ne valstybės reikalas. Valstybė išsilaisvina iš religijos. Tačiau žmogus tokioje valstybėje nėra visiškai išlaisvintas, nes galia, kurią žmonės įgauna per jiems suteiktas politinesteises, yra smarkiai apribota visuomenėje glūdinčios galios, kuria naudojasi turintieji nuosavybę jos neturinčiųjų sąskaita. Tam, kad valstybė taptų laisvų ir lygių narių visuomene, svarbiausios nelygybės apraiškos egzistuojančios dėl nuosavybės, turi būti panaikintos. Marxas cituoja XVI amžiaus anabaptistą Thomą Munzerį: “Viskas tapo nuosavybe: žuvis vandenyje, paukščiai danguje ir visa, kas auga žemėje – padarai turi tapti laisvi.” Politinė emancipacija yra svarbu, bet jos nepakanka.

Valstybė turi sukurti laisvų žmonių visuomenę konkrečiu pavidalu. Kad tai pavyktų padaryti, ji turi būti pajėgi tvarkytis su žmogiškąja realybe. Šioje vietoje Marxas kritikuoja Feuerbachą dėl to, kad nepaisant, jog šis pripažįsta, kad religinio tikėjimo objektas yra fantastinė žmogaus poreikių ir idealų projekcija, jis niekada nepaaiškina religijos iškilimo tokių poreikių ir siekių sąvokomis. Marxo požiūris į religiją yra labai aiškus. “Įvade į Hegelio Teisės filosofijos pagrindų kritiką” jis pavadina religiją “užguitos būtybės dūsavimu”. Kitame sakinyje jis teigia, jog tai yra “opiumas liaudžiai”. Feuerbachas aiškina, kad tai plaukia iš žmogaus, tačiau jo požiūris yra perdėm abstraktus. Marxui “žmogus nėra abstrakti būtybė, tūpčiojanti kažkur virš pasaulio. Žmogus yra žmogiškasis pasaulis, valstybė, visuomenė”. Tačiau religinė vizija ir jos transformacija vokiečių filosofijoje kyla iš visuomenės: tam, kad jos pasiektų pilnatvę ir realizuotųsi, sukurdamos gerą visuomenę, kurią numatė, jos pačios turės atsiverti žymiai radikalesniai filosofijai, socialinės praktikos filosofijai. Tačiau visuomenė susikaldžiusi, kas, žinoma, yra ją kamuojančių ligų ženklas. Kas tuomet turi ją keisti? Raktą į vėlesnį Marxo atsakymą jau aptinkame dirbančių žmonių, kuriuos jis sutiko Paryžiuje 1844 metais, apibūdinime: “Žmogiška brolybė tarp šių žmonių nėra tik žodžiai, bet tiesa, o žmogiškas kilnumas švyti pro jų darbo užgrūdintą gyvenimą.”

[Maclntyre Alasdair. Marksizmas ir krikščionybė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas. 2012. P. 78, 79]