Trys požiūriai į marksizmą

ja

Moderniosios Vakarų visuomenės narys marksizmą gali matyti mažiausiai trimis skirtingais būdais:

kaip esmingai teisingą ir dėl to remtiną;

kaip esmingai klaidingą ir dėl to ginčytiną bei atmestiną;

arba kaip mokymą, negalimą klusniai sekti, nes yra tiesų, kurioms negalima pritarti, tačiau drauge kaip mokymą, kurio negalima visiškai nurašyti, nes jis įkūnija tiesas, neatskiriamai susijusias su bendromis Marxo teorijos formuluotėmis.

Pastaroji pozicija neišvengiamai liks sunkiai suprantama, kol jos neišplėtosime. Tačiau išsyk verta pastebėti, kad jai esant teisingai, ji bent iš dalies paaiškintų, kodėl kai kurie mąstytojai, pažįstantys, o tiksliau turintys pažinti, tiesas, kurių marksizmas pastoviai negali pripažinti, renkasi jų nepastebėti, o sykiu ir kodėl kai kurie mąstytojai, paskelbę ir iki pasitenkinimo pademonstravę akivaizdų marksizmo klaidingumą, jaučia poreikį tai darsyk pademonstruoti aplinkybėmis, tvirtai bylojančiomis, kad jie stengiasi įtikinti anaiptol ne kitus, bet save. Nė vienos šiuolaikinės doktrinos nebuvo ir nėra bandoma taip dažnai paneigti kaip marksizmo, o šito fakto aiškinimai šių asmenų psichopatologija nepagrįsti ir abejotini, kaip dažniausiai ir būna su tokiais aiškinimais.

/…/

Šios knygos pagrindinis teiginys yra tai, jog Hegelis, Fauerbachas ir Marxas humanizavo tam tikrus svarbiausius krikščioniškuosius įsitikinimus taip, kad sekuliarizuota versija atliktų krikščionišką supasaulėjusios dabarties teismą, o krikščionišką prisitaikymą prie jos. Liūdna, kad Evangelijos demitologizuotojai neretai labai nori išlaisvinti krikščionybę iš jos gnostinio paveldo, tačiau daug mažiau jaudinasi dėl to, ką ji paveldėjo iš Poncijaus Piloto ir Kajafo. Jeigu jie mokytųsi elgtis atvirkščiai, sunku patikėti, kad neturėtų ko pasimokyti tiek iš marksizmo pasiekimų, tiek ir iš jo nesėkmių.

 

[Maclntyre Alasdair. Marksizmas ir krikščionybė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas. 2012. P. 125, 140,141]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Algmar parašė:

    Iš nuotraukos Maclntyre Alasdair – išmintingas kaimo klebonas, ir jo pažiūros taip natūraliai susiklosto. Gaila, šiam puslapy tekstas atrodo – lyg būtų mašininis vertimas, redaguotas nejaučiančio lietuvių k. nei „Klebono“ stiliaus ypatybių. Tai neskatina tą DEMOS knygelę susirasti. Visgi skatina apžvelgti kraštovaizdį iš tos klebonijos.
    Iškalbingiausia ir įdomiausia klaidinga pastaba: „paskelbę … … akivaizdų marksizmo klaidingumą, jaučia poreikį tai darsyk pademonstruoti aplinkybėmis, tvirtai bylojančiomis, kad jie stengiasi įtikinti anaiptol ne kitus, bet save.“ – Reikalas tas, kad stengiasi jie ne įtikinti save, bet – įtikti kitiems. Kažkur kažkam? Ne. Visai proziškai – užsakytojams manipuliatoriams. Dėl šios klaidos, neskiriant varpo nuo varpinės, geranoriškas geranoriško Klebono diskursas iškart stojasi ant galvos: niekaip nesiryžtama drąsiai nemykiant ištarti – Marksas teisus. Raudok, giedok – žmonija rieda pagal Marksą. Čypdama, kliūdama, susidraskydama, kraujuodama, pūliuodama rieda ten, kur rodo ištiestos Grūto iljičių rankos. Gal susivoks, gal nukaks, bet panašiausia, kad ją, žmoniją tą, ištiks mielių civilizacijos vyno statinėje dalia: ūlios, putos, pakol uždus savo myžaluose. Mes mieles palaidosim, jų myžalus kaifuodami išmauksim… O kas žmonijos išmatas išsrėbs? Marsiečiai?
    Kas tik Markso nerevizavo, akivaizdaus marksizmo klaidingumo akivaizdžiai neįrodė. Senesnių nebesuskaičiuosi, naujesni dar vinklesni: friedmanistai, keynesistai – visi užsakymus vikriai vykdė, visi viską žinojo, viens per kitą visus kaip gyventi mokino, patys nobelius kabinosi, į kišenes kimšosi – išties be jokios psichopatologijos… ir staiga…
    Ir iš kur… negirdėta… ir kas galėjo pagalvoti… KRIZĖ!
    Ir Friedmanas nebemačyja, ir keynesistai nebesusivokia, kuriai gi rasei jie priklauso? Išsižioję dairosi išminčiai, nobeliais antspauduoti, dairosi… bet kiek galima dairytis… ima kapstytis… Iš ko?
    Visi jie, išminčiai, Markso kūdikiai, marksizmu aplipę, marksizme lyg „Moment“ klijuose išsimaudę, gramdosi, tėvužį neigia, giminystės išsigina. Markso įžvalgų ketvirtaeilių išvadų trečiaeiles išvadėles, kad užsakovui patiktų maloniai iškraipę, kaip didžius savuosius atradimus kiša… kišo? Pačiu laiku H. P.Minskį atkapstė – tas tai jau Markso iki ausų prisiskaitęs, tad gelbėtojas šviežias… neilgam. Et, nauja sunku sugalvoti.
    Planavimas negerai. Autoritarizmas – gerai, išgelbės. Aha, proletariato diktatūra.
    O „natūralus kapitalas“? Va čia tai XXI amžiaus neregėta negirdėta naujiena! Masių kapitalizmas, ir viskas visiems ok.
    Kita idėja ne menkesnė – kapitalizmas ekologinis. Kas, kaip, pro kur jį pagimdys – apie tai suksim galvas, kai baigsis pradinio pliurpimo fazė.
    Aplinkosauginė DIMENSIJA – štai žodeliai du, kur išves mus į Saulės Miestą, tai ne kokia įgrisus „visuomeninė formacija“…
    Marksizmo klaidingumas, sėkmės ir nesėkmės? Tai juk pastarieji 200 metų sapiens istorijos – vienas ištisas Markso įžvalgų tikslumo įrodymas. Gal ryškiausias pavyzdys – TSRS gimimas kančiose ir žlugimas konfuzijoj.
    Mato vaizdelį simpatiškas Klebonas ir ieško doros tiesos saitų besiniaujančių išminčių žodžių stirtose. – Vaikeliai, mylėkite vienas kitą… Tik, regis, sulinksta, lydosi prieš blėstantį postmodernizmo laužą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code