Pseudotranscendentų tyrimas: informacinių technologijų poveikis žmogui ir visuomenei

Pasak Šliogerio, filosofiją imanentiškai žudo dvi „kontrrevoliucijos“ – krikščionybė ir XVI amžiaus posūkis į technologiją, kurios sukūrė dvi „žinojimo mašinas“. Šliogeris nemėgsta postmodernizmo, tačiau, anot Jūratės Baranovos, sąvoką „mašina“ pasiskolina iš pačio „kontrrevoliucionieriaus“ postfilosofo Deleuze‘o. Taigi pats Šliogeris naudojasi postmodernizmo įrankiais,[i] Kas suteikia teisę į diskursą pasikviesti priešingos stovyklos atstovus.

Lietuvos filosofijos profesorius, kultūros teoretikas, antropologas – Gintautas Mažeikis, savo monografijoje „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės“ pastebi, jog Naujųjų amžių filosofija iškėlė ir pabrėžė adekvatumą, visuotinumą, tapatybės temą, įteisindama standartizaciją, ženklų ir mąstymo suvienodinimą, tačiau išstūmė transcendencijos klausimą, sumenkino Būties ir Niekio klausimus, palikdama juos tik keistuoliams filosofams.[ii] Dabar šiuolaikinės medijos pagalba transcendencijos klausimas palaipsniui sugrąžinamas į aktualių problemų apžvalgą. Viena iš jos formų yra kinas, kuris ugdo žmogaus suvokimo jautrumą. Kiną ir filosofiją vienija bendra jų funkcija: siekis atskleisti tikrovės prieštaringumą, skatinti žmogaus refleksiją.

Galima teigti, jog kino pagalba pakurstyta vaizduotė gimdo, platina, daugina, atgamina, sukuria, sukelia, gamina, sužadina įvairiausius įvykius. Kodėl Deleuze‘ui buvo įdomus kinas? Nes ekranas gali būti smegenys. Tai kitoks mąstymo vaizdinys.[i] Kino ženklai yra vaizdai, kurie įgyvendina idėjas.

Režisieriaus Wally‘io Pfister‘io filmas „Transcendencija“ (Transcendence, 2014 m.), kurio pavadinimas dar verčiamas Lietuvoje kaip „Pranašumas“ ar „Viešpatavimas“, taikliai atspindi Šliogerio šio termino aiškinimą. Kino menas perdėtai išdidina, hiperbolizuoja problemą, sustiprina jos poveikį, ir tokiu būdu išryškina, padaro matomas jos priežastis ir pasekmes. „Mokslinė techninė revoliucija“ turi gilesnę prasmę, nei paprastai mano žmonės.[iii] Žmogus ir transcendencija yra priešybės ir svetimybės. Transcendencija, elementariai yra aiškinama kaip tai, kas esti anapus žmogaus. Pažinimas yra maištas prieš Dievą, kitais žodžiais tariant, revoliucija prieš Transcendenciją, kadangi pažinimas yra dvilypis. Viena vertus, tai žmogui didelė pagunda, nes išvaduoja nuo individualumo, kuris yra kančios šaltinis, laikinai sugrąžina į prarastą rojų. Dievas nubaudė rojaus gyventojus, nes jie patys, be Dievo pagalbos, pažinimo instrumentais geidė pasidaryti rojų, pasisavinti Dievo galybę. „Pažinti reiškia judėti transcendencijos link, tačiau judėti taip, kaip judama link priešo, kurį reikia sunaikinti, peržengti, įsiurbti, paminti po kojomis.“[iv]

Wally Pfister Transcendence, 2014 m.

Transcendencija – Pfister‘io filme yra tai, kas pranoksta, viršija tikrovę, tai virtuali internetinė erdvė, užvaldanti gamtą, tai fenomenas, kurį Nietszches filosofijos terminais galima įvardinti kaip valią galiai. Valia viešpatauti – gamtos dėsnis. Filme vaizduojamas pagrindinis herojus tarsi nevalingai siekia įsitvirtinti, dominuoti, viešpatauti, tapti pasaulio šeimininku.

Šiame mokslinės fantastikos filme gvildenami šiandieniniam pasauliui aktualūs klausimai: Kas bus, jei kitas evoliucijos žingsnelis bus nežmogiškos prigimties? Kas nutiks, jei dirbtinis intelektas taps visiškai savarankiškas? Ar tai raktas į mūsų nemirtingumą, ar greitas kelias į susinaikinimą?

Kompiuterių technologijų daktaras Vilas Kasteris, kurio vaidmenį atlieka Johnny‘is Depp‘as, dirba prie rimto kompiuterinio projekto: kuria dirbtinį intelektą. Jo pažanga šioje srityje užtarnauja mokslininkui pasaulinį pripažinimą, tačiau patraukia vienos antitechnologinės ekstremistų grupuotės dėmesį, kurios tikslas yra apsaugoti žmonijos egzistavimą nuo dirbtinio intelekto grėsmės.

Wally Pfister Transcendence, 2014 m.

Didelė dalis filme panaudotų technologijų egzistuoja jau dabar. Pasak mokslininkų, profesorių, išminčių, toks dirbtinis intelektas, savo galimybėmis ir sugebėjimais pranoksiantis didingiausius žmonijos protus, nėra už kalnų. Mokslininkai diskutuoja ir skaičiuoja, kiek zetabaitų sudaro visoje žemėje esanti skaitmeninė informacija, kiek informacijos slypi žmogaus organizme, kiek gigabaitų pakaktų, norint sukurti žmogų.

Gydytojas Vilas filme yra pašaunamas priešininkų ir užkrečiamas radioaktyviomis medžiagomis. Jis miršta. Miršta jo kūnas, todėl mokslininko žmona Evelina (aktorė Rebecca Hall) apsisprendžia perkelti jo sąmonę į kompiuterinį tinklą, tokiu būdu paversdama jį amžinu ir nemirtingu. Vilas Kasteris atgimsta kaip pirmasis neribotų galių kibernetinis protas.

Evelina bendrauja su įstrigusiu virtualiame pasaulyje savo vyru. Tačiau, žiūrovui iškeliamas klausimas, ar tikrai, tai – tas pats žmogus, kurį Evelina mylėjo? Ar jis dar žmogus? Ar tai tik jo šaltas ir bejausmis protas? Visą gyvenimą troškusi žinių ir atsakymų, Vilo sąmonė dabar siekia galios.

Tas pačias dirbtinio intelekto grėsmės apraiškas galime įžvelgti ir Viktoro Pelevino romane „SNUFF“, kuris lyg įspėjimas ar netolimos ateities, į kurią žingsnis po žingsnio rieda realios mūsų visuomenės projektas, pranašystė. Tai tarsi išvirkštinis Platono „Valstybės“, Tomo Moro „Utopijos“, Tomazo Kampanelos „Saulės miesto“ ar Frensio Beikono „Naujosios Atlantidos“ variantas. Šioje antiutopijoje Pelevinas aprašo dvi civilizacijas: Big Bizu ir Urkainą. Big Bizu – tai ore virš žemės paviršiaus kybantis ofšorys, kuriame gyvena „tikrieji“ žmonės – elitas, kurį galime ir, analogijoje su aukščiau paminėtu filmu, įsivaizduoti kaip transcendencijos plotmę. Šio ofšorio aplinkos vaizdų kilmė – neįtikėtinai tikroviška trimatė iliuzija, o suros – „geriausi žmogaus draugai“ ir partneriai, biosintetinės lėlės – robotai, į kurias įdiegtas algoritmas – programa, bendraudama atsižvelgia į viską, ką kada nors yra pasakę žmonės, į visus nesuskaičiuojamus prasmių niuansus, kurie per šimtmečius buvo pasirinkti ir išliko informaciniuose analuose. Tai dirbtinio intelekto būtybės, savo gebėjimais pranokstančios paprastą, natūralią, gamtinę žmogaus prigimtį. Big Bizu pasaulio dievas – Manitu, įsikūnijęs kompiuterių ekranuose. Jam visuomenė organizuoja, aukoja karus. Urkainos žemė yra skirta prastuomenei, kurią režisuoja ir filmuoja snafai. Urkainos žemė analogijoje su gvildenama problema atstovautų imanenciją. Knygoje keliamas filosofinis klausimas – kas yra žmogus?

Sura Kaja romane šopenhaueriškai apibūdina žmogaus žvilgsnį į pasaulį:

„ (…) Tu susiduri ne su realybe, o su žetonais, kuriuos tavo smegenys išduoda sau tos realybės dingstimi, beje, dažnai išduoda klaidingai. Tie žetonai panašūs kaip kazino – už vienus gauni euforiją, už kitus kančią. Kiekvienas tavo žvilgsnis į pasaulį – lošimo ant žalios gelumbės seansas. Lošimo rezultatas – pasitenkinimas arba skausmas. Ir vienas ir kitas yra cheminės prigimties ir lokalizuoti smegenyse, nors dažnai išgyvenami kaip kūniški pojūčiai. Ir šiam lošimui tau net nereikia, kad aplinkui būtų pasaulis. Didžiąją laiko dalį tiek teveiki, kad, užsisklendęs savyje, pralošinėji pats sau.“[v]

Pasak Šliogerio, kentėti reiškia būti individualiam. Visuma nesikankina. Kas anonimiška – anapus kančios. Žmogus kaip gamtinė būtybė stengiasi nusimesti kančios naštą ir tai normalu bei natūralu. Tačiau išsivaduoti nuo kančios apskritai tolygu nusikratyti savo individualumo, įveikti susvetimėjimą su Didžiuoju Anonimu, užglaistyti ontologinį plyšį tarp ego ir būties-anapus-ego, ištirpti vienyje, susijungti, susilieti, nusikratyti matančio mąstymo laisvės, imanentizuoti transcendenciją. Kaip tai galima padaryti? Radikaliausias būdas – mirtis.[ii]

Ar žmogus yra protingesnis už mašiną? Naiviai skamba šitoks klausimas romano „SNUFF“ kontekste, mano nuomone, sinchronizuojantis ir su Lietuvos biologijos mokslų daktaro Rolando Maskoliūno mintimis. Žmogus jaučia, kaip jo kūnas metams bėgant silpsta, senėja, o smegenys kaip tik tobulėja. Juk tai nelogiška ir neteisinga. Nejau gyvenimas – toks trumpas? – kelia klausimą žmogus sau. Protestuodamas prieš šį faktą – fantazuoja, kaip pasprukti iš silpstančio fizinio apvalkalo – susikurti gyvenimą po mirties. Pelevinas įspėja apie humanizmo vertybių griūtį kompiuterizuotame pasaulyje.

„Pažinimo baigtinumas turi atitikti žmogaus baigtinumą. Jei pažinimas ignoruoja šį baigtinumą, jis sunaikina patį žmogų,“[vi] – rašo Arvydas Šliogeris.

Žmogus yra ir gamtinė, ir pasauliška būtybė. Kiek yra antgamtinė būtybė, tiek gamta jam yra absoliuti transcendencija – nepasiekiama ir neįvaldoma, o kiek gamtinė būtybė, tiek gamta jam nėra visai svetima ir gali būti pasiekta. Gamta yra transcendentinė žmogaus atžvilgiu. Pirmuoju atveju žmogaus santykis su transcendencija – gnostinis (nepažintinis), antruoju – gnostinis (pažintinis).[vii] Pasak filosofo, pažinimą ir mąstymą būtina atskirti. Kaip įrodymą pasitelkia Sokrato teiginį: „žinau, kad nieko nežinau“, kuris nėra tapatus teiginiui „mąstau, kad nieko nemąstau“.

2012 m. rugsėjo mėn. Arvydas Šliogeris davė interviu interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“, kuriame mąstytojas kalba apie informacines technologijas radikalizavusias visuomenės egzistavimo būdą, pakeitusias pavienio individo kartu ir visuomenės jauseną šioje planetoje. Ekrano fantomų valdomas individas, pasak Šliogerio, „gyvena“ iškart dviejose vietose – lokalinėje vietovėje (kaip baigtinė ir kūniška būtybė) ir beribėje Ekrano fantomų erdvėje – kaip „mąstanti“ ir „kalbanti“ būtybė. Žmogaus kūnas tarsi atsiskiria nuo sąmonės. Jo buvimas čia ir dabar atitrūksta nuo buvimo visur ir niekur. Simuliakrai pradeda daryti didžiulį poveikį individo mąstysenai ir laikysenai, netgi didesnį, nei pati tiesioginė, lokali aplinka. Žmogui Ekrano poveikis, „globalaus mąstymo“ sinonimas, gali būti net labai destruktyvus. Tik mes apie padarinius dar beveik nieko nežinome, kadangi kaip masinis reiškinys informacinės technologijos įsigalėjo visiškai neseniai.

Deleuze‘as kelia klausimą, kaip atskirti tikra nuo netikra? Tai, kas realu ir nerealu, pasak jo, visada skirtinga, tačiau viena ir kita ne visada galima atskirti: kai realaus nebeįmanoma atskirti nuo nerealaus, atsiranda netikrumas. O kai atsiranda netikrumas, sunku nuspręsti, kas yra tikra. Netikrumas nėra klaida ar supainiojimas, tai galia, kuri neleidžia nuspręsti, kas tikra.[iii]

Filosofo nuomone, žmogaus susidūrimas su begaline Ekrano erdve negali būti pozityvus, nes žmogaus pamatine jausena tampa baimė, kurią heideggeriškai galima būtų įvardinti kaip Furcht fenomeną, kaip reakciją į kasdienybės įvykius, būgštavimą. Furcht pavidalai gali būti patys įvairiausi, tai baikštumas, drovumas. „Kuo daugiau vadinamosios „informacijos“, tuo nejaukiau individui, tuo daugiau jame glūdinčios baimės.“[viii] Furcht visada yra pasauliškas, kylantis iš apibrėžtos išorės ir atstovaujantis vidutinybę – neautentišką Dasein būtį. Baimę, pasak Šliogerio, sukelia ne kokie nors konkretūs grėsmingi dalykai, ne pasaulio įvykiai, net ne mirtis ar pralaimėjimo galimybė, ne kasdienybės rūpestis ar nerimas. Baimė atveria dingusią transcendenciją. „Kodėl veikiau yra niekas, o ne būtis?“ – apverčia Leibnizo, vėliau Heideggerio, iškeltą klausimą „Kodėl yra kažkas, o ne niekas?“ Šią būseną geriausiai apibrėžia Nietzsche‘s žodžiai: Dievas mirė. „Baimė yra akistata su niekiu, kuris suvokiamas kaip beribė tuštuma, glūdinti kiekvieno fenomeno gelmėje. Tą tuštumą, likusią pasislėpus transcendencijai, stengiamasi užpildyti pseudotranscendentais, žmogaus pasidaryta būtimi: kultūra, istorija, ideologija, dirbtiniais mitais. Baimės erdvėje žmogus niekur nebesusitinka su transcendencija, o susitinka tik su savimi, prisidengusiu įvairiausiomis pseudotranscendentų kaukėmis. Filosofijos, atsiradusios iš baimės, formulė yra tokia: visa, kas yra, yra žmogus.“[ix]

Informacinės technologijos kuria baimės visuomenę. Šio reiškinio padariniai gali būti net katastrofiški. Ankstesnių visuomenių žmogus pasaulyje jautėsi jaukiau, nes susidurdavo su jo egzistencijos mastus atitinkančiais baigtiniais dydžiais.

Filosofas sąmoningai vengia naudotis socialiniais tinklais, vengia iš Ekrano plūstančio informacijos srauto, kuriame apstu negatyvių dirgiklių ir fantomų, nepavaldžių net menkiausiai žmogaus pastangai kažkaip juos supozityvinti ar prisijaukinti.[x]

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. liepos mėn.

Šaltiniai:
[i] Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P.234
[ii] Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla“, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 581-582
[iii] Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P.107
[i] Baranova, J. 2005. Meditacijos: tekstai ir vaizdai //Arvydo Šliogerio fenomenas ir kelios filosofijos sampratos. Vilnius: Tyto alba. P. 131
[ii] Mažeikis G. Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės. Vilnius: Kitos knygos. 2013. P. 18
[iii] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 583
[iv] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 582
[v] Viktor Pelevin. SNUFF. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K: Kitos knygos, 2013. P. 360-361
[vi] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 576
[vii] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 577
[viii] Žiūrėta 2014.07.10: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-16-arvydas-sliogeris-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-klausimyna/88058
[ix] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.126,127
[x] Žiūrėta 2014.07.10: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-16-arvydas-sliogeris-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-klausimyna/88058