diogenas

Peržvelgdami mąstymo istoriją, susiduriame su savotišku paradoksu. Kinikai sukūrė ypatingą filosofinę praktiką, kelis šimtmečius gyvavusią Graikijoje, o vėliau Romoje. Išliko liudijimų apie sekėjus, dariusius tai, ko mokė Diogenas. Bet po antikos cinizmo kaip apibrėžtos filosofinės mokyklos ar krypties nebeliko. Vis dėlto cinizmo elementai aptinkami kone visur ir visada, ne tiktai Vakaruose, bet ir „Rytuose“, kaip spontaniškai gimstanti arba atgimstanti (anti)kultūrinė praktika ir kasdieninio galvojimo komponentas. Įvairiausias šios galvosenos ir veiksenos apraiškas, atmainas ir transformacijas lengva aptikti, bet dažnai būna sunku sučiupti jų reikšmę kitokio pobūdžio visumose: ciniška sąmonė reiškiasi įvairiose plotmėse ir skiriasi radikalumu kaip segmentinis arba pakraštinis dalykas. Į šį daugialypį cinizmą atkreipė dėmesį Peteris Sloterdijkas ir mėgino nagrinėti jo pavidalų kratinį. Čia būtų netikslinga, o ir neįmanoma bent kiek išsamiau ir nuosekliau aptarti cinizmo fenomenų įvairovę; išryškinsiu tik kelis profilius ar judėjimo trajektorijas, kelias ciniškų pozicijų konsteliacijas, svarbias apibūdinant dabartinį mūsų cinizmą.

Koks gi būna cinizmas? Būdingiausi ciniškos galvosenos bruožai išryškėja gretinant su atitinkamais cinizmo kaip tam tikros klasikos bruožais. Kaip jau minėjau, toks gretinimas – metodinė priemonė labai įvairiems ir skirtingiems cinizmo reiškiniams atpažinti, nagrinėti ir apibūdinti.

Bene dažniausiai cinizmas būna dalinis, fragmentiškas ir eklektiškas, radikalią ir destruktyvią įžvalgą jungiantis su kitokio – pozityvaus, tezinio, dogminio – pobūdžio sandais. Jis praktikuojamas kaip ribota, vienus ar kitus konkrečius visuomenės ir kultūros reiškinius demaskuojanti, nužeminanti, bet jais ir apsiribojanti, savo dėmesio lauko nebeplečianti ir savo minties eigos nebetęsianti kritika. Pajuokavome, ir gana, žinokime saiką. Saikai, žinia, gali būti skirtingi; kartais cinizmas naudojamas labai mažomis, prieskoninėmis ar tiesiog homeopatinėmis dozėmis.

Dažniausiai cinizmas būna ne principinis, filosofinis, o instrumentinis, taikomasis. Tai ne sąmoningas, reflektyvus, kultivuojamas, nuoseklus, o spontaniškas, savaiminis, buitinis galvojimo būdas, anoniminė nekritiška doxa. Jis susiliečia su elgimusi ne pagal aiškiai suvokiamą principą, o pagal interesą, polinkį ar tiesiog užgaidą.

Cinizmas taip pat gali būti neiškeliamas į viešumą, o tarpti privatybėje, kaip slaptas, nedeklaruojamas, bet užtat tikrasis mąstymo ir veikimo pagrindas. Galiausiai jis susilieja su mužikišku suktumu. Tai kuo ryškiausiai konstruoja su cinizmu, kuris buvo esmiškai viešas, viešumai skirtas ir ją transformuojantis. Bet kiniko aukštybės redukavimas – desublimavimas būdingas ir cinikui su kauke.

Galima būtų galvoti, kad esminis cinizmo dalykas yra atvirumas bent jau sau, aiškus savo paties motyvų suvokimas ir priėmimas. Niekam nesisakai, kuo vadovaujiesi, bet pats tai žinai, supranti, neturi dėl savęs iliuzijų. Kai kuriais atvejais taip ir būna, bet anaiptol nebūtinai. Viena iš kiniškos galvosenos transformacijos krypčių yra kaip tik tokio savi-aiškumo užtemimas: redukuojami ir desublimuojami, ciniškai aiškūs tampa kiti, kitų asmenų motyvai, bet ne savosios paskatos, ne cinikas pats sau.

Tai labai dažnai būna susiję su jau minėtu dalinumu ir eklektiškumu: ciniškas veiksmų ir jų motyvų aiškinimas nukreipiamas tik į kitų, kartais – visų kitų žmonių veiksmus, saviesiems grįsti kažinkaip pasiliekant aukštybės motyvaciją. Taip katalikai prikiša vadinamosioms sektoms, kad jos daro savo nariams „psichologinį poveikį“, pamiršę, kad prieš kelioliką metų tą patį argumentą tarybiniai ateistai naudodavo prieš juos. Savasis siekimas daryti poveikį apibūdinamas visai kitaip, apeliuojant į aukštybės matmenį – tai vadinamoji evangelizacija. Kaip gi evangelizuojasi ar apskritai pakeisti žmogaus galvoseną, nepadaręs psichologinio poveikio? Bet kitų, kitokių vertybių, kėlėjo ar gynėjo tikslas nebeatpažįstamas kaip gerbtinas dalykas; apie jo veikimą kalbama grynai technologiškai, natūralistiškai, demaskuojant interesus, tai yra ciniškai. Taigi aš visada idealistas, o štai jis, jis ir jis – cinikai.

Du tokie cinikai arba daugiau jų gali atsidurti akistatoje. Jie redukuoja – desublimuoja kits kito motyvus, ir nebūtinai toje pačioje plotmėje, nebūtinai simetriškai. Simetriškas ar asimetriškas, abipusis demaskavimas nepalieka bendros plotmės, gerokai apribodamas asmenų bendradarbiavimo galimybes ir įtvirtindamas atomizaciją: su tuo, ką laikai cinišku šunsnukiu, sunku derinti pastangas, o jei kartais ir įmanoma, tiktai siauroje ir griežtai apribotoje srityje.

Tokį nenuoseklų galvojimą galima laikyti nebrandžiu, menkaverčiu, primityviu, galiausiai tiesiog juokingu. Bet nagrinėjant socialiai funkcionuojantį galvojimo būdą, negalima remtis vien vidiniais filosofinio mąstymo kriterijais. Pakanka, kad jais rėmiausi nagrinėdamas norminį ar, kaip sakiau, provaizdinį cinizmo variantą – kinizmą.

[Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006. P.118 -120]

Share Button
Share