Apie XXII a. normalų ir natūralų gyvenimo būdą

Jau po šimto metų būsime pusiau žmonės, pusiau mašinos – turėsime elektronines ausis ir specialius lęšius akyse, kurių pagalba matysime rentgeno ir gama spindulius.

Tiesiai į mūsų smegenis bus implantuotos mikroschemos, kuriomis išsyk pasieksime interneto informacijos galaktikas.

Mikroschemos, prijungtos prie mūsų neuronų, padės išmokti naujas kalbas vos per kelias sekundes; sužadins niekuomet neišgyventų įvykių prisiminimus; net sekso malonumus sau sukelsime sėdint vienumoje.

Paspaudę mygtuką, užliesime namus dirbtiniais – nuo vasaros žolės iki šviežiai keptos duonos – kvapais bei vaizdais – susikursime kambaryje kalnų, pievų, miškų ar jūros hologramas.  Taigi, iš namų kelti koją išnyks bet kokia būtinybė.

Jau dabar dauguma savo išmaniuosius telefonus pasideda ant pietų stalo šalia lėkštės kaip miniatiūrinius deguonies balionus, kuriuos visur nešiojasi emfizema sergantys pacientai.

Šitokia suskaitmeninta būtis jau dabar yra beveik tikrovė. Palaipsniui visi virstame megabaitais, srūvančiais žiniatinkliu. Kas keletą minučių dirsčiojame į savo įrenginius, peržiūrime gautas žinutes ir išsiunčiam savąsias. Vieni kitiems rodome skaitmenines šuniukų nuotraukas. Į faktinius klausimus atsakymų ieškome internete.

XX a. skaitmeninės technologijos psichologiškai ir laipsniškai pratina mus prisitaikyti prie bekūnės patirties su pasauliu.

Kam važiuoti valandą, kad aplankytume bičiulį, jei galima paskambinti jam skaipu? Palaipsniui įgundame niekur nebūti. Susikuriame savo kūno tęsinius, savo geresnį Aš. Tas techniškasis aš – daug svarbesnis asmuo, bet kartu ir menkesnis, už mūsų buvusį Aš.

Svarbesnis, nes turi šiurpinamą galią bendrauti su neregimu pasauliu. Menkesnis, nes paaukoja dalį savo patyrimų ir ryšių su regimuoju pasauliu, tiesioginę juslinę patirtį, tikrus, akis į akį santykius tarp žmonių, išstumia į šalį.

Elektroninis paštas, mobilieji telefonai – paviršutiniškas, bet tinkamas išgyvenimo būdas XXI-ajame beprotiško tempo amžiuje.

Kai šiandien išeiname į gatvę ar parką, vis dažniau ir daugiau matome aplink žmones, kurie eidami kalba mobiliaisiais. Jų dėmesys nukreiptas ne į reginį prieš akis, bet į bekūnį balsą, sklindantį iš aparato. O ir jie patys – bekūniai. Kur jų mintys ir kūnai? Žinoma, kad ne parke ar gatvėje. Jų balsą aptiktume kitame ryšio linijos gale, įstaigose, posėdžiuose ar namuose tų žmonių, su kuriais jie šnekasi.

Jie stengiasi būti išsyk keliose vietose kaip kvantinės bangos. Rašytojas, fizikas, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų specialistas, dėstęs Harvardo universitete, Alanas Lightmanas, sako, kad jų išvis niekur nėra.

Savo knygoje „Atsitiktinė visata: pasaulį, kurį maneisi pažįstas“ jis pasakoja apie Visatą per įvairiausias perspektyvas. Joje išgirsite ne tik apie „bekūnę Visatą“ (kuri sveiku protu sunkiai suvokiama, bet prietaisų pagalba dalinai ir atveriama), bet ir apie atsitiktinę, laikinąją, dvasinę ir kitas visatas.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Alan Lightman Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“ (Vilnius: Sofoklis. 2018. P. 155-177)

Nuotrauka iš Unsplash // Darius Bashar

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code