Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės

isikitinimaiGintautas Mažeikis „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės (2013)
Išleido: Kitos knygos

Filosofija yra visuomet konceptų išgalvojimas, rašė Deleuze‘as. Ji „atlieka visada labai aktualią funkciją – kuria konceptus“ ir niekas kitas už ją šito padaryti negali.1

Sąvoka yra beasmenė, o konceptas pasižymi unikalumu. Kurti filosofinę sąvoką nėra lengva. Ji turėtų būti įdomi, keista, atliepti problemą. Lietuvos filosofijos profesorius, kultūros teoretikas, antropologas – Gintautas Mažeikis, mano supratimu, ir postmodernistas, savo monografijoje „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės“ ir atlieka šį kūrybišką veiksmą – koncepto kūrimą, gvildendamas metamorfozės – sąmoningo įsikitinimo temą. Įsikitinimo terminą „pasiskolina“ iš sovietinės istoriografijos ir filosofijos, kurios pavertė jį deterministine kliše, ne atskleisdamos, o paslėpdamos problemą, ne paaiškino jos, o užmaskavo ją. Mažeikis perinterpretuoja įsikitinimo sąvoką, remdamasis J. Habermasu. Įsikitinimas – tai virsmas kita figūra, priklausomai nuo socialinių, kultūrinių, istorinių santykių. Autorius primena, kaip klasikinė metamorfozė veikė žmogaus patirtis – nuo asmeninių traumų, individualių mistinių, poetinių, kūrybinių patyrimų iki socialinės kaitos. Mažeikis apžvelgia įvairiausias metamorfozės realizacijas skirtingose kultūrose pačiomis įvairiausiomis mąstymo formomis. Metamorfozę nagrinėja kaip žmogaus neapibrėžties, neužbaigtumo ir savikūros liudijimą. Kritiškai mąsto simuliakrinių pagundų, manipuliacijų būti lyderiais, keisti pasaulį pagal socialinių inžinierių poreikius tema. Pasak pačio autoriaus, sąmoningos metamorfozės siekinys kyla iš žmogaus ekscentriškumo, jo neužbaigtumo, įmestumo į simbolinės organizacijos aplinką.

„Tarpusavio santykių, struktūrų prieštaringumas, gyvenimo procesų kompleksiškumas verčia žmones nuolatos abejoti ir keisti gyvenamąsias formas. Bet koks teiginys, liudijantis santvarką ir žmogaus pasirinkimą esant teisingą, yra lygiai tiek pat galimas, kaip ir melagingas, bet kokie nauji paaiškinimai – tiek pat gelbstantys, kaip ir pražūtingi bei klaidingi. Todėl mėginimas įrodyti, remiantis: apreiškimu, istoriniais precedentais, ekonominiais ir sociologiniais argumentais, etiniais ar estetinais samprotavimais, tampa įsitvirtinimo, morfologijos institucionalizavimo būdu, kuris yra čia pat pažeidžiamas pasirodžius naujiems įrodymams ir iniciatyvoms.“2

Metamorfozė skleidžiasi kaip mitas, religija, metafizika, epistemologinė diskusija, kaip revoliucinė veikla. Aristoteliškos ir helenizmo idėjos iki pat naujųjų amžių buvo nagrinėjamos poetiniu, filosofiniu, teologiniu požiūriais. Žmones jaudino gyvųjų tapsmas mirusiais, gyvųjų radimasis iš šešėlių, pažemintųjų virsmas laisvais, nepriklausomųjų – vergais, atstumtųjų – tironais arba šventaisiais, pasmerktųjų gebėjimas pakilti, išrinktųjų orumo prarastis ir jų aklumas.

Filosofas akcentuoja, jog šiandienos filosofija užmiršo svarbiausią žmogaus gyvenimo siekiamybę – kūno ir sielos metamorfozę. Naujųjų amžių filosofija iškėlė ir pabrėžė adekvatumą, visuotinumą, tapatybės temą, taip įteisindama standartizaciją, ženklų ir mąstymo suvienodinimą. Pašalino metamorfozės temą, transcendencijos klausimą išstūmė į teologijos sritį, sumenkino teatro, muzikos svarbą, ignoravo Būties ir Niekio klausimus, palikdama juos filosofams ir mistikams.

Autorius knygoje siekia atverti užmirštąją būtiškąją metamorfozių reikšmę, daug dėmesio skiria prieštaringam santykiui su tikrove, nagrinėja industrijų įtaką subjekto raidai, transformacijas susieja su revoliucijos idėja, paliečia transgresijos temą. Įsikitinimoveiksmą pateikia kaip dekonstruojantį, apverčiantį, susikertantį su perfomansais. Poetikos temą išplėtoja papildydamas ją religinių meditacijų, antropologinių tyrimų motyvais.

„Abejojimas baigtinėmis santvarkomis, galutiniais demokratijos laimėjimais, teiginiais apie istorijos pabaigą arba transcendencijos nebuvimą yra socialinės politinės kritikos būdas atverti naujas raidos ir metamorfozių kryptis,“3 – rašo Mažeikis.

Malonus jausmas užlieja knygoje sutikus pažįstamus ir artimus „herojus“: jau minėtą Deleuze‘ą, Derrida,Artaud, Kafką, Baudrillard‘ą, Léviną, Algį Uždavinį, Milašių, V. Peleviną, J. Ivanauskaitę ir etc. Knyga praplečia žvilgsnį kitaip savo interpretacijų įvairove, prasminiais akcentais ir paskatina gilesnei refleksijai.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė


  1. Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P. 213
  2. Mažeikis G. Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės. Vilnius: Kitos knygos. 2013. P. 11
  3. Mažeikis G. Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės. Vilnius: Kitos knygos. 2013. P. 34

 

Skelbtos ištraukos iš knygos ir video iš knygos pristatymo:

Kūnas be organų ir Medūzos Gorgonės sugrįžimas, Įsikitinimas, Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės  (Video)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code