Kūnas be organų ir Medūzos Gorgonės sugrįžimas

meduza

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, populiari Deleuze‘o ir Guattari kūno be organų metafora, teorija ir mitas vienu metu. Kūno be organų redukcionizmas iki molekulinių transformacijų leidžia jį lyginti su medūzų molekuliniais virsmais bei didžiuoju Medūzos Gorgonės mitu ir metafora vienu metu. Tačiau svarbesnis yra ne medūzų gebėjimas regeneruotis, kuris nėra susietas su metamorfoze, o jų gebėjimas prisilietimu sustingdyti savo aukas. Šio prisilietimo asociacijos veikiausiai paskatino sukurti Gorgonės paveikslą.

Vienas graikų mitas pasakoja apie Persėjui pastojusią kelią Medūzą Gorgonę, kurios plaukai buvo gyvatės, kūnas – slibino žvynai, o akys paversdavo vyrus akmenimis; iš jos kraujo gimė Pegasas… Tokia ji tapo, kai ją, gražuolę moterį, Atėnės šventykloje išprievartavo jūrų dievas Poseidonas. Tačiau Atėnė nubaudė ne Poseidoną, kuris jai buvo nepasiekiamas, o Medūzą, paversdama ją mirtinga pabaisa, kitų dviejų gorgonų – Stenos ir Eurialės – seserimi. Naikinantis Gorgonės žvilgsnis herojus, pagautus kovos ar geismo nirtulio, paversdavo sustingusiomis akmens statulomis.

Senovės graikai socialinius santykius aiškino metaforizuodami gamtą. Viduržemio jūros medūzos, jų ugniniai ir paralyžiuojantys prisilietimai įkvėpė poetus kalbėti apie moteris-medūzas, okeano dievo valdomas pabaisas, neapykantos perpildytas taures, geliančias ir stingdančias aistruolius. Galiausiai Persėjas, žengdamas atbulas ir žvelgdamas į savo veidrodinį skydą, įkvėptas Atėnės siųsto herojiško įniršio, panašaus į Achilo ar Odisėjo, kupinas tos pačios Atėnės dovanotos klastos ir išminties, nukirto mirtingajai Gorgonei galvą ir įsidėjo ją į maišą. Jis žinojo, kad ir po mirties ši galva gali bent vieną kartą atverti akis ir paversti gyvuosius akmenimis.

Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad Gorgonė ne atspindi pasaulį, ne atveria į jį subjektyvų ar objektyvų žvilgsnį, o žiūrėdama jį keičia, formuoja, apdovanoja ar baudžia. Medūzos žvilgsnis nėra epistemologiškai neutralus, o jos įniršis yra galia, perkeičianti pasaulį. Tačiau Gorgonė savo aistros objektams negalėjo suteikti kitokios formos nei jų turėtoji. Kiekvienas suakmenėdavo išlaikydamas savo veido ir aistros išraišką. Ši pasaulį tveriančio pažinimo ir jį siekiančių sunaikinti herojų sandūra sukuria ištisą istorinių epizodų ir skulptūrų galeriją, kuri leidžia mums, pavėlavusiems į didžiosios kovos lauką, tik hermeneutikai aiškintis pėdsakus, sekti įbrėžtas aistras ir ketinimų užuominas. Prousto, Milašiaus, Cvetajevos, Efrono ir kitų į juos panašių gyvenimo aistra leido ne tik patiems pasikeisti, gyventi kitų tapatybių gyvenimus, ne tik Gorgonei atgimti nuostabia moterimi, bet ir pakeisti pasaulį, padaryti jį kitokį, kokio nusipelnyta. Medūza elgiasi ne kaip tie, kas apgaulingai nusižeminusiai, pasyviai priima pasaulio Ratų dovaną, bet paverčia supantį kosmą savo aistros žvilgsnio kūriniu, žiūros ir pasaulio sąveika, troškimų epizodų galerija. Ji įgyvendina metamorfozę, o Gorgonės akmeninių karių veiduose įamžinta aistra liudija jos perkeitimo darbą.

Medūzą Gorgonę priimta smerkti ir laikyti pabaisa, taip atbaidant ja sekančius istorijos, giminės, ligos, socialinių santykių atskirtus, įskausmintus, į absurdo aplinką nublokštus žmones. Išprievartauta Poseidono, paniekinta Atėnės, nekalta ir atskirta, ji buvo nužudyta Persėjo, o po mirties dar priversta tęsti blogio darbą. Šis didžiulis tabu, uždėtas galimam Gorgonės istorijos aiškinimui, paslepia nuo mūsų transformuojančio aistringo žvilgsnio vaidmenį, jo praktinę epistemologinę prigimtį, poetinio žvilgsnio vaidmenį ir gebėjimą palikti sielos dramos ir kovos lauke įspūdingas metamorfozių galerijas, tikrosios polemikos liudininkes. Visi aptartieji herojai – ne pasyvaus pasaulio atspindžio kontempliuotojai, bet aistringa žiūra jį keitę žmonės, kūrę jį tokį, kokį širdis ir protas svajojo, siekė, įsivaizdavo. Medūzos Gorgonės paslaptis atveria mums daugiau epistemologinio pasakojimo galimybių nei iš anksto įvykius numatantis, ko gero, išmintingiausias iš titanų – Prometėjas ar mįslių ir išminties kupinas Sfinksas.

Šiandien mito pasakojimai neretai apverčiami, patiria inversiją ir tai, kas anksčiau pasakojo apie socialinį būvį, jau kalba apie kūną ir jo raidą. Nūdien niekinamos ne aukos – gorgonės, bet plaukiojančios, geliančios medūzos, kurių gyvatėmis išsidraikę čiulptuvai traukia tyrėjų dėmesį dėl reproduktyvumo ir tariamo amžinybės eliksyro. Didžioji metamorfozė, kurią aistros orumui, transcendencijai ir laisvei sklidinas žvilgsnis neša su savimi, yra pamiršta. Ją užgožė banalus tikėjimas vartotojiška kasdienybės „magija“. Manoma, kad medūzos Turritopsis nutricula biologiniu požiūriu yra amžinos, jei tik kas jų specialiai nenaikina. Jos geba sutrūkinėti iki gemalo, redukuoti save iki ankstyvos vaikystės, polipų, ir vėl išsivystyti, išskleisti savo grožį, vandens spalvą ir energiją gyventi. Vartotojui patrauklus medūzų gyvenimas, šis tariamas amžinasis sugrįžimas, žeidžia Nietszche‘s minties orumą ir kūrybiškumą, egzistencinį ryžtą, kuriančią žiūros galią ir virsta savęs deindividualizavimo iki ruošinio bet kam veiksmu, susipaprastinimu iki to, ką šiandien vadiname kūnu be organų. Svajojama ir siekiama, kad sintezuotas Turritopsis nutricula genomas galėtų suteikti žmogui amžinos regeneracijos laimę, nesirūpinant tuo, ar želėsžuvies būtis taps patraukli naujiesiems nemirtingumo mutantams. Šiuo atveju Meduzos Gorgonės mitas patyrė inversiją: užuot pasitelkę gelmišką egzistencinį žvilgsnį ir kūrę pasaulį, palikdami metamorfozės žymę, kuri vienintelė yra atgimstančio ir prisikeliančio gyvenimo pavyzdys, žmonės ieško, kaip įveikti atstumą nuo žmogaus iki elementarių polipų redukuoto kūno, kaip būti be organų, kaip virsti skaisčia gamtos amžinybe, begaline deindividualizuota regeneracija.

Vis dėlto tokio vartotojiško regeneruoto kūno be organų nereikėtų painioti su desubjekcija, nors išoriškai tai labai panašu. Skirtumas – regeneracijos ar saviredukcijos išaukštinimas ir atitinkamai orumo bei garbingumo atsisakymas. Vartotojiška svajonė susipaprastinti iki regeneruojančio polipo nėra kūrybinio, herojiško entuziazmo kupino virsmo analogas. Transformacija, kurią mini kabalistinės, alcheminės, įvairios mistinės tradicijos, ir su tuo susijusi egzistencinė drama, kurią išgyveno XX amžiaus poetai, nėra vartotojiškas susipaprastinimas. Tai transformacija, virsmas kuriančia Medūza Gorgone. Tokį proletariatą svajojo išvysti Karlas Marxas. Jis pastebėjo, kad asmeninių, organinių savybių praradimas ir susiliejimas su mašinine industrija gali būti ir augančios eksploatacijos, ir kūrybinių galių išlaisvinimo sąlyga. Kapitalo autorius siekė suartinti susvetimėjusios darbo jėgos, mašininės technikos ir revoliucinės ideologijos sąlygas, parodydamas, kad unikalumo ir kapitalistinio prisirišimo netektis atveria sąlygas komunitariniam kūrybingumui ir daugeliui sąmoningumo transformacijų. Šiuo atveju matome: proletariato virsmą iš eksploatuojamojo – diktatoriumi, pavergtojo – valdovu, susvetimintojo – savo žvilgsniu ir kūryba keičiančiu pasaulį žmogumi. Panašiai, mano nuomone, kūno be organų idėją svarstė Artaud, radijo pjesėje (Pour en finis avec le Jugement de Dieu – Užbaigti Dievo teismą) įvardijęs siekiamą kūno be organų būseną, suteikiančią sprendimų, kūrybos ir teatrinių virsmų laisvę. Analogiškai, tačiau dar plačiau, šią temą svarstė ir Deleuze‘as bei Guattari, pastebėję, kad ideali kūno be organų būsena prielaidauja įvairiausių kūno dalių, elgesio schemų, įpročių (habitus) ir kitų standartinių reakcijų įveiką. Tai tam tikra antiedipinė, dietetikos, asketiškos, dialektikos, įvairiausių fenomenologinių redukcijų ar, priešingai, vaizdavimosi praktikų gelmiškai paveikta virtuali būsena, kuri suteikia žmogui maksimalią pasirinkimų ir transformacijų laisvę. Deleuze‘o ir Guattari kūno be organų koncepcija yra itin susijusi su kita šių autorių idėja: molekulinių pokyčių, transformacijų ir, galiausiai, tapsmo socialine, kultūrine, politine mažuma, tapsmo kitu idėja. Iš esmės tai artima Marxo principams, tačiau Deleuze‘as ir Guattari aprėpė kūno be organų ir žmogaus pokyčių, transformacijų spektrą nepalyginti plačiau, ekonominę, gamybinę ir libido problematiką susiedami su vaizduotės bei komunikacijos, kūrybos laisve ir patirtimi.

Vis dėlto ši redukcija iki molekulinio kondivido lygmens pavojingai priartina kūną be organų iki medūzos metaforos, iki nuolatinio Turritopsis nutricula gebėjimo susipaprastinti ir virsti pirminiu polipu, gemalu ir vėl išsiskleisti gyvenimui, taip amžinai vykdant redukcijos ir sklaidos ratą. Ir nors Artaud, Deleuze‘as ir Guattari mano, kad šis susipaprastinimas, iš esmės transcendentalinis, turėtų atverti plačias galimybes įvairiausioms naujoms transformacijoms, vis dėlto redukcionizmo pavojus išlieka. Štai kodėl kalbu apie Gorgonės prisikėlimą – kartu su revoliucijomis, egzistenciniais kūrybiniais orios asmenybės apsisprendimais, kartu su galia įveikti diskursyvų ir ideologinį schematizmą, prievartines surjekcijas, tariamas pilnatvės ir holizmus.

Ištrauka: Mažeikis G. Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės. Vilnius: Kitos knygos. 2013, 116-120 psl.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code