Prieš kelis metus pasiskolinau šią Horney mažą raudoną knygutę, pavarčiau ir, kaip dauguma, t. y. netvarkinga skolininkė, padėjau ir pamiršau apie ją. O prieš kelias dienas, tvarkydama knygų lentyną, vėl paėmiau į rankas, ir šį kartą neatidėjau. Akimirkos impulso paveikta, net pagalvojau, gal tapti psichoanalitike, taip įdomu… Tačiau, nutariau apsiriboti šia rašliava ir idėja atnaujinti senąjį „Blogą“.

Pradėti vertėtų, manau, nuo labai svarbios autorės pastabos, kad žmogus nėra kaltas dėl savo neurozės. Jo gyvenimo aplinkybės turėjo būti tokios, jog jis ir neturėjo sąlygų susiformuoti kitokiu. Tačiau, tai jokiais būdais nereiškia, kad jis neprivalo prisiimti atsakomybės dabar už šiuo metu vyraujančius jo poreikius, darančius jam stiprų poveikį. Taigi, kokiu būti ar nebūti žmogumi, iš dalies tai ir Jūsų paties pasirinkimas.

„Kada turime tikrus įsitikinimus, mus sunku paveikti, tačiau jei visą gyvenimą stovime kryžkelėje negalėdami apsispręsti, kuriuo keliu žengti, išorės poveikis gali būti lemiamas, nors neretai laikinas reiškinys.“ (164 pusl.)

Taigi, visi buridano asilai, įsiklausykite, kad toks netikrumas iš Jūsų atima gebėjimą grumtis su gyvenimu, toks neryžtingumas atsiliepia Jūsų dvejonėse dėl savęs, savo teisių, savo vertės.

Sąvoką „neurotikas“ šiame rašinėlyje keičiu į metaforą „Buridano asilas“.

Čia galime prisiminti ir tą patį Sartre‘ą, sakiusį, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti. Negali būti neatsakingu už savo mintis bei veiksmus. Net nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą. Tokiu būdu jis yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės. Gyvenime pasitaiko situacijų, kai būtinas labai aiškus vertybinis pasirinkimas. Ir kaip Dantė teigė: „žmogus negali būti laimingas be laisvės“.

Taigi, buridano asiliukui yra labai svarbu suprasti kokią žalą jis pats patiria nuo savo neurozės.

Konstruktyvi Karen Horney neurozės teorija apima šiuos fundamentalius buridano asiliuko nuostatų kitų žmonių atžvilgiu tipus:

  1. „tikrąją baltąją leliją“, t. y. paklusnųjį tipą, siekiantį, trokštantį prielankumo, artimumos ir meilės, tokį gerą, kad tokio nieks dar neregėjo nuo pat Pranciškaus Asyžiečio laikų;
  2. „džiunglių filosofą“, t. y. agresyvųjį tipą, siekiantį išlikti, maištaujantį, trokštantį dominuoti ir besivaikantį sėkmės;
  3. „sau pačiam pakankamą“, t. y. atsiribojusį tipą, vengiantį įsivelti, priklausyti, neleidžiantį Kitiems kištis į jo reikalus ir daryti jam įtaką
  4. „idealą“, t. y. arogantišką, save sureikšminantį tipą su pretenzijomis į tas savybes, kurių neturi arba kurias turi tik potencialiai, o ne faktiškai. Tai ryškus, įkyrus perfekcionistas arba nesantūrus savęs garbintojas.

Galbūt kažkas atpažino bent dalį savo asmenybės ar pamatė savo pažįstamus?

Konkurencinė mūsų civilizacijos dvasia paverčia beveik kiekvieną buridano asiliuku. Vertybių pliuralizmas, nuostatų reliatyvumas neaplenkia nei vieno ir tai, ką žmogus laiko savo klaidomis ir trūkumais, priklauso nuo to, ką jis savyje priima ir ką atmeta, kaip teigia pati Horney.

Ir

„kuo radikalesnė eksternalizacija, tuo labiau neurotikas tampa panašus į šmėklą, linkusią tik plaukti pasroviui.“ (140 pusl.)

Eksternalizacijos samprata šiame kontekste žymi aktyvų savęs eliminavimo procesą. Kai vidiniai procesai išgyvenami taip, tarsi jie vyktų išorėje. Pvz.: Buridano asiliukas jaus, kad kas nors kitas ant jo pyksta, nors iš tiesų, jis pyksta pats ant savęs. Arba manys, kad jis pyksta ant kitų, nors iš tikrųjų jo pyktis nukreiptas tik į save. Trumpai, tai yra jo polinkis patį jį kankinančius standartus primesti kitiems. Buridano asilo tikslas: „pabėgti nuo savęs“. Bet niekur Jūs nepasislėpsite. Taigi, jei norite įgauti pasichoanalitiko žinių ar pasianalizuoti savo nuostatas patys, rekomenduoju – Karen Horney (2012). Mūsų vidiniai konfliktai. Apostrofa.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė – https://musmire.wordpress.com/2017/06/08/karen-horney-musu-vidiniai-konfliktai/

Share Button
Share