Aleksandras Piatigorskis „Prisiminsi keistą žmogų“ (2017)
Išleido: Sofoklis
Vertė: Algirdas Kugevičius
Puslapiai: 238

Mums labai dažnai reikalinga legenda, kad pasakytume ką nors konkretaus apie žmogų, kurį gerai pažįstame, bet apie kurį nežinome nieko.

Garsaus filosofo ir kultūrologo Aleksandro Piatigorskio (1929–2009) romane „Prisiminsi keistą žmogų“ suderintas meninio mąstymo paradoksalumas ir gili psichologinė analizė, socialinis įžvalgumas ir savita meninė istoriosofija, intelektinė refleksija ir jausminga lyrika. Svarbiausia autoriui samprotavimo istorija, perteikianti savitą požiūrį, pasakojimas, nepaisantis nuoseklumo logikos, bet pasiduodantis mąstymo savivalei ir kaprizams.

Už šį romaną autorius pelnė Andrejaus Belyj literatūrinę premiją.

“ – Mūsų netikėtas svečias domisi filosofija, – pasakė Marija Nikolajevna, – jis man ką tik apie tai pasakojo. /…/
– „Filosofija?“ – Ivanas Semionovičius prisidegė cigaretę ir ėmė rūkyti, beveik neužtraukdamas ir tolygiai išpūsdamas dūmus. – Aš neklausiu – kokia. Bet kurgi tas smarkumas, tas išbaigtumas, be kurio nėra nei filosofijos, nei filosofo? Ar jūs įgijote tą požiūrio į save tikslumą ir neginčijamumą, be kurio negali būti teisingo požiūrio į kitus – nepriklausomai nuo to, ar jūs mylite juos, ar niekinate. Aš esu toks atviras su jumis, nes mūsų susitikimas iš anksto nesumanytas, bet tai visai nereiškia, jog jis nebuvo lemtas. Beje, tai šiaip sau, pavėluoti samprotavimai. Aš pernelyg vėlai lioviausi buvęs veiksmo žmogumi, kad spėčiau pradėti filosofuoti ar net kalbėti su filosofu.
/…/ – „Ne, ne, koks gi aš filosofas? Tai tik pavadinimas. Gyvenimas dar mane mėto iš vienos pusės į kitą. Nors, žinoma, malonu save vadinti filosofu – arba kai kiti tave taip vadina. Juo labiau, kai žinai, jog ir profesijos tokios, tiesą sakant, nėra.“

Piatigorskij A. Prisiminsi keistą žmogų. Iš rusų k. vertė A. Kugevičius. Vilnius: Sofoklis. 2017. P. 42

Share Button