Sokratas, Dekartas, Heideggeris, Freudas ateina pas vaikus

Gyvename nuostabioje šalyje, bet keistoje valstybėje, kurioje filosofija nėra dėstoma mokyklose. Tačiau dabar jūs turite unikalią galimybę savarankiškai pasirūpinti mažųjų filosofų ugdymu. Leidykla Jonas ir Jokūbas išleido jau keturias filosofinių pasakų knygeles. Pirmoji, atspėkite apie ką?

Taip! Teisingai! Žinoma, kad apie Sokratą! Pakelkite ranką, kas iš jūsų nėra girdėjęs jo vardo?

Valio! Nei vienos iškeltos rankos nesimato. Taip, apie Sokratą girdėjo kiekvienas. Sokratas – filosofijos tėvas ir pavyzdys – bet kuriam filosofui ir ne filosofui. Tiesa, jis pats knygų nerašė. Šį darbą paliko savo mokiniams, kurie per kartų kartas pasakoja mums apie Sokrato išmintį, gyvenimo būdą ir mirtį. “Pažink save!” – Sokratas ragino kiekvieną žmogų. “Žinau, kad nieko nežinau,” – ir dabar kartais girdime šmaikštaujančius, Sokratą mėgdžiojančius jaunuolius. Dažniausiai tuomet, kai bando išsisukti nuo atsakymų. Tačiau, Sokratas nuo atsakymų neišsisukinėjo. Jis manė, kad kiekvienas atsakymas gimdo kitą klausimą, o šis – kitą atsakymą, ir vėl – klausimą, vėl atsakymą, taip iki begalybės. Tai ir yra filosofija – visų mokslų karalienė, vedanti žmogų gyvenimo keliu.

“– Aš kaip tas didžiulis uodas, sukantis ratus apie puikų žirgą vis jam įgeldamas ir neleisdamas užsnūsti! Galbūt susierzinę norėtumėte manęs atsikratyti ir miegoti visą likusį gyvenimą …”ⁱ – Sokrato žodžiai nuskambėję per teismą, kurį jam surengė jo nemėgstantys priešai. Kas galėjo jo nekęsti? Žinoma, tie, kurie savo netikrą žinojimą pardavinėjo.

Bet grįžkime prie pagrindinio filosofo bruožo, koks jis? Teisingai! Kuo smarkiau zyziate, kuo daugiau klausinėjate aplinkinių ir savęs, bei neleidžiate savo smalsumui nurimti ir užmigti – tuo labiau panašėjate į filosofą.

Kita labai svarbi filosofo savybė yra polinkis abejoti. Nepasikliauti tuo, ką matai, girdi, lieti, užuodi. Štai, pavyzdžiui, prieš jus ant stalo guli kietas vaško gabaliukas. Jei jį šiek tiek pašildysite, jis suminkštės, galėsite paversti meškučio, kiškučio ar lapės figūromis. Tačiau, jei smarkiau pakaitinsite – ištirps, liks tik skysta, lipni balutė. Bet visais atvejais, ji buvo tuo pačiu vašku.

Taigi, sustok ir sudvejok. Patikrink. Neleisk sau būti nešamas minios, bet kur ir kaip papuolė. Mąstyk.

Apie abejonę, kuri užklupo Dekartą, pasakojama kitoje knygelėje. Kartais žmonės tyčiojasi iš šio filosofo, kartais – pyksta, nes jis savo dvejonėmis apvertė pasaulio tvarką. Tačiau, jei įsigilinsime, paaiškės, kad jo įžvalgos – teisingos, o siekiai – kilnūs:

“Jo sieloje buvo pilna įvairiausių idėjų: štai Žemė, Dangus, Žvaigždės, ana ten – pirmoji jo meilė, kuri šiek tiek žvairavo, vaško gabalėlio liekanos ir visi dalykai, su kuriais kada nors buvo susidūręs. Tačiau jo tikslas buvo įsitikinti, kad šios idėjos atitinka tikrus dalykus…”ⁱⁱ

Galiausiai, Dekartas garsiai šūktelėjo: “Cogito ergo sum!“ Kas lotyniškai reiškia: „Mąstau, vadinasi, esu!“ Ši tiesa tapo pirmuoju jo ieškomos filosofijos principu.

„Filosofuoti – tai mokytis mirti,“ – tvirtino senovės graikai. Mirtis gąsdina žmones. Žmonės bijo mirties. Ir aš bijau mirti. Ir jūs bijote. Tačiau, baimė – ne priežastis, vengti šios sunkios kiekvienam temos. Suvokdami savo laikinumą, įgysime galimybę džiaugtis tuo, kas yra dabar, ir nešvaistysime veltui savo gyvenimo laiko. Todėl apie mirtį būtina kalbėtis ir su vaikais. Ši užduotis taps žymiai lengvesne, jei pasikviesite į pagalbą pasaulio mąstytojus. Vienas iš jų, galėtų būti Heideggeris, kalbėjęs apie žmogų kaip „būtį myriop“ (Sein-zum-Tode).

„… jūs, kol egzistuojate, niekuomet nesate užbaigtas. Tik mirtis gali jus išpildyti. Jūs tarsi vaisius, tebelaukiantis, kol prisirps. Štai kodėl jūs nuolat užsiėmęs kokiais nors projektais – nes nėra kitos egzistavimo pabaigos nei mirtis. Tačiau kol jos laukiame… reikia gyventi. mes sutverti rūpesčiui. Nežinau, ką turiu daryti: žinau tik, kad turiu kažką daryti. Nežinau, kas esu: bet žinau, kad turiu būti.“ⁱⁱⁱ

Grįžtant prie baimės temos, tenka pripažinti, kad žmogų valdo pačios įvairiausios baimės. Žmogus nėra linkęs galvoti apie tai, kas nėra malonu, baugina ar net kelia pasibjaurėjimą. Jis bėga, slepiasi nuo šios savo pusės, tačiau, jei prisiminsime Sokratą, kuris sakė, kad svarbiausias žmogaus tikslas yra pažinti save, tai pamatysime, kad tokios slėpynės nuo savęs, mums ne tik, kad nenaudingos, bet ir žalingos. Todėl palaipsniui pažindintis su savimi būtų sveika nuo pat vaikystės.

Tėvai nori, kad jų vaikai augtų sveikomis asmenybėmis, o vaikams reikia vidumi sveikų tėvų. Ketvirtoji knygelė pasakoja apie psichoanalizės tėvo – Freudo taikomą praktiką.

„Karpė vėl paima profesorių už rankos ir nuplukdo jį dar šiek tiek giliau. Pasiekusi dugną, žuvis įsirausia į dumblą. Tik akys lieka žibėti pelkėtame tvenkinio dugno purve.

– Štai čia mano namai, – laibu balseliu prataria karpė. – Kaip matai, purvina.

– Ne purvina, o tamsu. Gerai nematyti…

– Bet man taip patinka.

-Tau patinka gerai nematyti? – neatlyžta profesorius, iš kišenės traukdamas užrašų knygelę, kur pasižymi mįsles ir atradimus.

Karpė, kietai sučiaupusi lūpas, neprieštarauja.”^iv

Šios knygelės – pačio tikriausio meno išraiška. Papasakoti sudėtingas filosofines koncepcijas paprasta kalba, ir dar taip, kad jas galėtų suprasti net vaikas, gali ne kiekvienas. O nuostabios iliustracijos įtvirtina kuriamus vaizdinius. Linkiu jums ir jūsų vaikučiams įdomios pažinties su pirmaisiais filosofais, o pati svajoju, kad galbūt šios knygelės įkvėps ir lietuviškuosius filosofus sukurti kažką panašaus mūsų mažiesiems skaitytojams.

Dėkoju už dėmesį,

Živilė Filmanavičiūtė

Filosofinės knygų serijos vaikams pristatymas Vilniaus knygų mugėje 2018
Dalyvauja: Jean Paul Mongin, Daina Habdankaitė, Kristupas Sabolius, Kęstas Kirtiklis. Leidykla: Jonas ir Jokūbas