Apie apsišaukėlius vadus ir jų likimą kruvinos karnavalizacijos Luhansko ir Donecko respublikose

Save pasiskelbę „liaudies merais“ ir savigynos vadais: Slavianske – Viačiaslavas Ponamariovas (vėliau sušaudytas saviškių), Mariupolyje – Aleksandras Fomenko (vėliau sulaikytas Nacionalinės gvardijos) … arba: Luhansko liaudies respublikos gubernatoriu ir Luhansko armijos vadu pasiskelbęs Valerijus Bolotovas (neva išrinktas slaptos „liaudies sueigos“) … tęsia Rusijos apsišaukėlių tradiciją, kuri yra gausi nuo Dimitrijaus Apsišaukėlio I, II, III ir kitų … Viso virš 200 carų, o jau kiek respublikų vadų apsišaukėlių ir kiek generolų, pranašų ir apaštalų.

Įsikitinimai

Apsišaukti Rusijoje – vadinasi pasiskelbti turint galią būti suverenu ir tuo pagrindu kurti respubliką, imperiją, būti Dievo vietininkų ar ateities pranašu. Kita vertus, apsišaukimas visados yra karnavališkas politinis veiksmas. Būti Rusijoje apsišaukėliu, vadinasi ne tik priimti kaukę, bet ir turėti tam reikiamą Dievo ar liaudies siustą žymą, patvirtinančią tariamo suvereno gimtį ir charakterį.

Politinio suvereno gimties manifestacija ir uniforma reiškia jo naują likimą: įsikitinimą. Įsikitinant priimama naujos uniformos siunčiama lemtis, karnavalinis drabužis priauginamas prie mėsos ir kaulų. Tuo Rusijos ir Naujosios Rusijos (Novorosija) politiniai apsišaukėliai ir avantiūristai skiriasi nuo kitų pasaulio šalių politinių sukčių, kuriems nėra skiriama tiek daug meilės už vaidybą ir nelaukia tokia baisi mirtis pabaigoje.

Absoliuti Rusijos apsišaukėlių dauguma buvo nužudyta, pakarta, ketvirčiuota. Todėl tapti apsišaukėliu yra didis pasirinkimas. Šį vaidinimą ir dabartiniai Rusijos vartotojai mielai priima, turėdami omenyje, kad pasirinktą drabužį nuvelka tik mirtis. Todėl su visokiausiais apsišaukėliais V. Putinas mielai bendradarbiauja: nes burtai mesti ir revolverio būgnelis pasuktas. Mirtinas vaidinimas suteikia regimam politiniam ir TV „spektakliui“ Luhanske ir Donecke tikrumo charakterį: pradėjus vaidybą, negalima jos baigti, o skausmas ir lavonai tvirtina, kad tai daugiau nei karnavalas. Liaudies respublikos išgyvena visą dramą: nuo šlovės ir vestuvių iki katastrofos. Teatras virsta žiauria surežisuota tikrove, labiau negailestinga ir kartu komiška, nei apie tai svajojo žiaurumo teatro kūrėjas A. Artaud.

Apsišaukėliai Luhansko, Donecko gubernatoriai, Slaviansko ir Mariupolio merai, baltagvardiečiai generolai, užgimstančių raudonųjų armijų komisarai – pasirenka mirtiną rusiškos ruletės tradiciją: išimti iš būgnelio vieną kulką ir atsitiktinai pasukus revolverio būgną šauti sau į smilkinį. Taip, tai tik žaidimas, tik vaidyba ir linksmybė, nieko daugiau, tačiau šansas išlikti didžiai menkas. Karnavalinio įsikitinimo kruvina pabaiga atveria sceną naujiems politiniams karnavalams ir herojų vaidinimams.

Didieji pasakojimai ir atsi-pasakojimai

2014 m. Santaros-Šviesos suvažiavime Alantoje kalbėjau apie Rusijos-Ukrainos ATSI-PASAKOJIMUS. Atsi-pasakojimais vadinu specifinį, reakcinį komunikacijos žanrą, kurio ypatybė yra išskleisto kontr-pasakojimo pateikimas. Išskleistas atsi-pasakojimas gali būti plati paskaita, išsamus analitinis ar kvazi-analitinis reportažas ar kokia nors istorija: knyga, filmas. Bet kokiu atveju atsi-pasakojimas nebūtinai yra kontr-propaganda ir tame visas įdomumas.

Reakcingi atsi-pasakojimai yra, pavyzdžiui, iš piktumo gimstantys dideli tekstai, kurių rašymą, platinimą ir vartojimą reguliuoja anaiptol ne propagandos institucijos: šie atsi-pasakojmai net gali kenkti planingam instituciniam įtikinėjimui. Luhansko ir Donecko herojiški atsipasakojimai nebeatitinka Maskvos propagandinių lūkesčių ir yra mažai valdoma informacinė tikrovė, kuri priklauso reakcingos ir kūrybingos vaizduotės, o ne informacinio karo plotmei.

Atsi-pasakojimai gimsta masinės psichozės, o tiksliau – vajaus ir šėlo aplinkoje, kurią atsipasakojimai užtikrina, pratęsia. Atsipasakojimais nereikia laikyti replikų, atsi-kalbėjimų, kurie DAR nevirsta išskleistais pasakojimais, t.y. netampa žanru. Aktyvus pasakojimas ir reakcingas atsipasakojimas žengia vienas šalia kito, tačiau tik atsipasakojimas priklauso specifinei komunikacinei plotmei: reakcijai į kitą pasakojimą: „ak jūs taip papasakojote, tada mes kitaip papasakosime“: „ak jūs panaikinote Kijevo Rusią ir Ukrainą kaip istorines tikroves, tai mes tada panaikinsime visą Rusiją ir papasakosime ją savo tekstuose, kaip Ukrainos kultūrinės ekspansijos į ordos teritorijas rezultatą, baisų mutantą”. „Ak jūs papasakojote, kokie žudikai yra pravyj sektor, tai mes tada sukursime istorijas apie kraugerius čečėnus”. Tokias reakcines istorijas publika mielai perka ir vartoja: tai yra paklausi tarp sofos kariuomenių produkcija.

Didieji pasakojimai pratęsia mitinį ir epinį mąstymą, būdingą agrarinei ir feodalinei – didikų visuomenėms ar bendruomenėms. Lietuviškas džiaugsmas skaityti tarsi-istoriškus mitus apie kunigaikščius Kęstutį, Algirdą, Vytautą ar epinius pasakojimus apie Žalgirio ir Oršos mūšius priklauso didžiųjų pasakojimų temai.

Politinė propaganda didžiuosius pasakojimus apie Maskvą – Trečią Romą, Trečią Reichą, Arijų rasę, Euraziją, Komunizmą plėtojo laikotarpiu, kai ideologinės istorijos dar nebuvo tapusios rinkos preke. Naujoji savęs mitologizacija neaplenkė ir Lietuvos. Kuriama Lietuvos partizanų ir tremtinių istorija bei Sąjūdžio paveikslas linksta kopijuoti didžiųjų pasakojimų stilistiką ir įsilieti į vieningą, epišką ir mitologišką Lietuvos istoriją.

Šiais metais reklamuojamas vieningas Rusijos istorijos vadovėlis smarkiai neišsiskiria iš lietuviškų „prisiminimų“, pirmiausiai plėtojamų R. Ozolo ir B. Genzelio raštuose. Naujoji Rusijos konservatyvizmo ideologija, kurta V. Surkovo ir V. Putino, savo ideologine kryptimi yra artima V. Kubiliaus komandos parašytai šalies pažangos vizijai „Lietuva 2030“. Tačiau šiuolaikinės aktyviai save politizuojančios ir į šėlą įpuolusios vartotojų visuomenės netenkina tokie „nuoboduliai“, Levo Tolstojaus stiliumi rašomos didžiosios karo it taikos istorijos bei nuobodžios socialistinės ar konservatyvizmo vizijos. Net Lietuvos Laisvosios rinkos instituto T. Hobbes (karo visų prieš visus) dvasia dėstoma dramatiška verslo nuskriaudimo istorija nieko nebejaudina ir nebegraudena.

Atėjo laikas trumpų, skirtingo intensyvumo atsipasakojimų verslui. Reaktyvumas ir abupisiškumas (Rusijoe-Ukrainos_Lietuvos) rietenos padeda plėtoti įvairiaformę atsipasakojimų politinę komunikaciją, kuri yra žurnalistams naujas verslo šaltinis. Įvairios trukmės apokaliptiniai, ideologiniai, visokiausių istorinių perpasakojimų ir aktualizavimų šnekėjimai, simbolinės rietenos (pradžia Talino bronzinis kareivis), šių istorijų inscenizacija, vaidyba (manifestacijos, demonstracijos kaip atsipasakojimų gyvosios iliustracijos) yra nauja pasiūla, kuri konkuruoja, nustelbia bet kokius didžiuosius pasakojimus, epines knygas, nesibaigiančias didžiąsias istorijas.

Gintautas Mažeikis