Apie ritualinio sepuku tradicijas ir apie tai, kodėl samurajaus kūnas priklausė jo šeimininkui.

Harakiri, arba, kaip sako patys japonai, sepuku – tai ritualinis savižudybė būdas, priimtas tarp samurajų klasės atstovų Viduramžiais ir praktikuotas iki XX a.

Sepuku – tai tradicija, tiesiogiai susijusi su santykiais tarp vasalų ir valdovų, tarp samurajaus ir jo daimyo (kunigaikščio). Sepuku – galios santykių elementas. Harakiri atlikdavo tik samurajai – tai jų klasės privilegija. Ritualinė savižudybė įvykdavo šiais atvejais: jei suzerainty (feodalinėje santvarkoje stambus valdovas) nuteisdavo samurajų tokia bausme arba jei samurajų apšmeiždavo, apkaltindavo pono išdavyste, jis galėjo pasirinkti sepuku kaip savarankišką savipateisinimo aktą ir taip įrodyti nekaltumą ir lojalumą suzerainty.

Kaip žinoma, sepuku – tai pilvo perrėžimo procedūra, labai skausminga ir kankinanti. Šis ritualas glaudžiai susijęs su japonų idėja apie gyvybinę jėgą: jie tikėjo, kad pilvas yra svarbiausia kūno dalis, kurioje ir randasi kūno gyvybės centras. Atlikdamas šį ritualą, šią gyvybinę jėgą likviduoji.

Tokia bausmė japonų visuomenėje buvo laikoma garbinga. Pirma, todėl, kad samurajus pats atimtdavo sau gyvybę – savo valia arba pono įsakymu, o nemirdavo nuo kito rankos. Antra, tokia skausminga mirtis – tai garbingas išbandymas, kurį samurajus oriai įveikia. Jei samurajų nuteisdavo sepuku, jo šeima išvengdavo persekiojimo, išlaikydavo savo vardą ir turtą. Nevertinga mirtis, jei samurajui nukirsdavo galvą, buvo laikoma didele gėda ir nusikaltėlio galvą viešai išstatydavo, važiodavo po visą miestą.

Tradiciškai sepuku rituale dalyvaudavo du žmonės: tas, kuris vykdo savižudybę ir jo „sekundantas“, pagalbininkas. Kaip jau minėta, pilvo perrėžimo procedūra nepaprastai skausminga ir neatneša staigios mirties. Todėl samurajus pasirinkdavo sau asistentą, kuris stovėdavo šalia jo, ir po to, kai jis perskrosdavo sau pilvą, padėjėjas nukirsdavo jam galvą, tokiu būdu išlaisvindamas samurajų nuo tolimesnių kančių.

Europos krikščioniškoji kultūroje yra griežtai draudžiama savižudybė, o Japonijos kultūroje toks draudimas niekada neegzistavo. Krikščionybėje manoma, kad žmogaus kūnas priklauso ne jam, o Dievui, jį sukūrusiam. Atimdamas sau gyvybę, žmogus eina prieš Dievo valią, nusideda. Japonijoje buvo manoma, kad tavo kūnas priklauso tėvams arba ponui ir savo kūnu privalai jiems tarnauti. Samurajo kūnas priklausė jo daimyo.

Reikėtų pažymėti, kad sepuku atvejų Japonijos istorijoje iš tikrųjų buvo ne tiek jau daug. Masinė kultūra „ištiražavo“ samurajaus, atliekančio harakiri, vaizdą, todėl žiūrovui gali susidaryti įspūdis, jog sepuku buvo labai dažnas, kasdienė bet kurio samurajaus praktika, bet tai ne toks atvejis. Šis ritualas gana retas reiškinys, o XVIII a. buvo uždrausta tokio tipo sepuku, kai po suzerainty mirties labai lojalūs jo vasalai atlikdavo savižudybę. Viduramžiais tarp samurajų klasės mirti po šeimininko buvo laikoma geru tonu. Bet jau XVIII a. prad. buvo uždrausta įstatymu, todėl atliktų harakiri pastebimai sumažėjo.

Galutinai sepuku uždraudė XIX a. antroje pusėje, po užmegzto nuolatinio ryšio tarp japonų ir europiečių, kurie harakiri vertino kaip barbarišką ir antihumanišką mirimo metodą ir buvo pakeistas labiau europiečiams įprasta bausme – kartuvėmis ir sušaudymu. Nepaisant to, harakiri atvejai dar fiksuojami iki XX a. Jie buvo jau retai, tačiau kėlė didelį visuomenės susidomėjimą – dėl ​​savo retumo. Taigi, po to, kai Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, harakiri nelaisvėje atliko keli karininkai, o paskutinis garsus atvejis – tai garsaus rašytojo Misima Yukio savižudybė 1970 m.

Istorikas Aleksandras Mečeriakovas (Александр Мещеряков)

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/65440

Share Button
Share