Laikas: pasikartojanti sistema

Sieloje kaip veidrodyje atsispindi mūsų nemirtingumo sapnas. Kad tas sapnas išsipildytų, pakaktų panaikinti laiko negrįžtamumą. Graikai, kontempliuodami gamtą, įsitikino, kad tai yra įmanoma, kad būtent tai vyksta. Jie matė taisyklingą žvaigždžių judėjimą, nekintamą ciklą dienų ir naktų, gimimo ir mirties, tą patį gyvūnų elgesį. Per amžius stebinčių gamtą žmonių akyse ji atrodė tarsi be laiko, „bent be negrįžtančio laiko”. Ji tarsi nepažinojo kartą visiems laikams prarastos praeities. Ši perspektyva susiformavo įsigalėjus amžino grįžimo sąvokai: pasaulis nuolat grįžta ten, kur prasidėjo, nors tuos ciklus skiria didžiulės laiko prarajos. Pasaulis turi baigtinį kiekį detalių, taigi ir baigtinį kiekį sistemų, be to, kiekviena sistema privalo grįžti begalinį kiekį kartų. Ta koncepcija „įsitvirtino Europos mintyse stebėtinai atkakliai”. Ji atsirado Platono, Epikiūro ir stoikų veikaluose, išsilaikė šimtmečius ir atsišaukė per Schopenhauerį, kuris rašė: „laiką galime palyginti su be galo besisukančiu ratu: pusė to rato, kuri eina žemyn, yra praeitis; toji kita, kylanti aukštyn, – ateitis”. Aukščiausias to rato taškas turėtų būti nejudanti, visada ta pati dabartis. Apskritai originaliai suprasti prieštaringas, viena kitą neigiančias amžinumo ir laikinumo sąvokas pamėgino Friedrichas Nietzsche. Ir iš kalnų pasiuntė pas žmones dešimtį metų mąsčiusį Zaratustrą – amžinojo grįžimo gynėją.

Andrej Szczeklik (2010). Kora: apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas. Vilnius: Mintis, 45 p.