fbpx

Laisvė graikų filosofijoje

fuko„Pasakyk man, Eutidemai, ar tu manai, kad laisvė yra kilnus ir
puikus dalykas tiek asmeniui, tiek valstybei? – Tai gražiausia, ką galima
turėti, – atsakė Eutidemas. – Tačiau ar tu laikai laisvu žmogumi tą,
kuris leidžiasi valdomas kūniškųjų malonumų ir dėl to negali daryti
gėrio? – Jokiu būdu ne, – atsakė jis“. [Ksenofantas]
Sophrosunč — būsena, kurią stengiamasi pasiekti ugdant susivaldymą
ir santūrumą malonumų praktikoje, – yra apibūdinama kaip
laisvė. Troškimus ir malonumus valdyti labai svarbu, ir mėgavimasis iš
tiesų yra tokią didelę kainą turinti moralės vertybė ne todėl, kad būtų
išsaugota arba susigrąžinta prigimtinė nekaltybė; dažniausiai tai nereiškia
– išskyrus, žinoma, pitagoriškąją fradiciją – skaistybės išsaugojimo [savaime aišku, kad tai nereiškia, jog skaistybės temos nebuvo klasikinės epochos
graikų malonumų moralėje; pitagoriečiams ji užėmė gana reikšmingą vietą; ji
buvo labai svarbi Platonui. Tačiau atrodo, kad, kalbant apie fizinius geismus ir
malonumus apskritai, moralaus elgesio esmė dažniausiai buvo apmąstoma kaip
dominavimas. Skaistybės etikos bei su ja susijusių savęs pažinimo praktikų atsiradimas
ir išsivystymas bus ilgai gyvuojantis istorinis reiškinys.];
šitai tik padeda būti laisvam ir sugebėti tokiam išlikti. Jeigu reikia, įrodymu
galima laikyti tai, kad laisvė graikų filosofijoje apibūdinama ne
tik kaip viso miesto nepriklausomybė – patys gyventojai turėtų būti
individualybę ir vidinį gyvenimą turintys elementai. Laisvė, kurią reikia
sukurti ir išsaugoti, — tai, be abejo, gyventojų visumos laisvė, tačiau tuo
pat metu ir tam tikra kiekvieno individo ryšio su savimi forma. Miesto
susikūrimas, įstatymų pobūdis, mokymo formos, vadovų elgesys, žinoma,
yra svarbūs veiksniai, nulemiantys gyventojų elgesį; tačiau, kita vertus,
vidinė individų laisvė, laikoma susivaldymu, ir jų pačių gebėjimas
tvardytis yra būtinas visai valstybei. Paklausykime Aristotelio Politikoje:
„Miestas yra dorybingas, nes jį valdantys gyventojai patys yra dorybingi,
o mūsų valstybės valdyme dalyvauja visi gyventojai. Svarbu tik apibrėžti,
kaip žmogus tampa dorybingas, nes neįmanoma, kad gyventojų
visuma būtų laikoma dorybinga, jei kiekvienas atskirai toks nėra, nes
socialinės visumos dorybė logiškai kyla iš kiekvieno gyventojo dorybės“ [Aristotelis. Politika].
Pagrindinis miesto laimės ir geros tvarkos elementas yra individo
požiūris į save patį, nepriklausomybės nuo troškimų užsitikrinimas
ir suverenumo pačiam sau įgijimas.

[Michel Foucault. Seksualumo istorija. Vilnius: Vaga. 1999. P.188, 189]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code