Nepažinus protas (I dalis)

/ištrauka/

3

Tądien, kai atvykau į Limą, saulė jau visą savaitę šviesdavo tik pod vi valandas per dieną. Kitą dieną ji švietė vos vieną valandą, dar kitą – nepasirodė išvis. Užėjo garua, tas keistas šaltas vandenyno rūkas, keturiems mėnesiams uždengiantis visą Peru pakrantę. Bėgant savaitėms rūkas tapo tirštesnis, prisisunkė miesto transporto ir pramonės teršalų. Mano kambaryje sudrėko drabužiai, o popieriai ištižo; lauke pastatai buvo šlapi, o gatvės dumblinos, nors ir nelijo. Dabar netgi trumpam nuotoliui įveikti naudodavausi taksi – keistomis senienomis, kurios užgesdavo prie raudono šviesoforo signalo ir išlikdavo gatvėse tik todėl, kad joms būdavo įmontuojamos nusibaigusiųjų detalės. Turėjau ištrūkti; nusprendžiau vykti į Naską.

Nuvažiavau taksi į oro uostą ir laukiau prie man nurodytos kolonos. Netrukus pasirodė lakūnas, Carlosas, ūsuotas jaunuolis tamsiais akiniais ir dailia ruda lakūno striuke. Pro galines duris jis išvedė mane į pakilimo tako galą, prie “Cessnos”. Įsėdo ir liepė man įsitaisyti šalia. “Cessna” pakilo ir metėsi į garua, o paskui iškilo virš jos. Čia švietė saulė, didinga ir nepriklausoma, kokios nemačiau jau ištisas savaites! Iš viršaus matoma garua buvo lyg švari ėriuko vilnos antklodė, vientisa ir be aiškių ribų besidriekianti virš vandenyno mūsų dešinėje; tolumoje, į kairę nuo mūsų, kartkartėmis pro ją, tartum sinkopė šiame baltume, pasirodydavo ledo dengiamos Andų viršūnės. Jau nebegalėjau įsivaizduoti savęs Limoje ir jos tamsiose drėgnose gatvėse, nebegalėjau rasti sau vietos jokiose kelių, miestų, žemynų žymimose kordinatėse; Žemės planeta pakeitė kryptį ir toliau judėjo be mūsų. Tris valandas netrikdoma jokios turbulencijos “Cessna”, atrodė, nejuda, be jokių ženklų pakibusi Saulės sistemoje.

Tada Carlosas švelniai nukreipė “Cessnos” nosį žemyn, ir ėriuko vilna aplink ją pakilo, paskui ėmė retėti. Baltame rūke man pavyko įžiūrėti blankias ilgas linijas, ištęstus trikampius, kvadratus ir trapecijas. Praėjus kelioms minutėms po to, kai rūkas pakilo virš jų, jos stabilizavosi pilkoje plokštumoje apačioje. Dabar Carlosas išlygino “Cessną” ir apsuko ratą virš pakrantės plokštumos, kur linijos spinduliais sklido, pasak jo, šimtą trisdešimt kilometrų, nukrypdamos visomis kryptimis, jų šimtai, dauguma persikertančių. Jis rodė linijas, kurios sukosi ir virto paukščiais – kondoru, fregata, ereliu, kolibriu, papūga, milžinišku paukščiu su zigzago pavidalo kaklu, ilgesniu nei jo kūnas. Jis sakė, kad ten buvo aštuoniolika paukščių. Apsuko lėktuvą, kad parodytų beždžionę, dvi lamas, šunį, krokodilą, orką, žuvį, iguaną, vorą, gėlę; o tada – pirmojo Andų kalno šlaite – žmogaus figūrą su į animacinių filmų ateivio galvą panašiu apskritimu, šią figūrą Carlosas pavadino pelėdžmogiu.

Galiausiai nusileidome. Dabar pamačiau, kad linijos yra labai negiliai įbrėžtos, dauguma vos kelių centimetrų gylio. Nuzulintų akmenų lygumoje, kadaise apsemtoje vandenyno, esama gipso, padedančio išlaikyti fiksuotas linijas. Jų nepadengė smėlynai ir neištrynė erozija. Šis regionas yra sausiausia žinoma planetos vieta; čia lyja rečiau nei Sacharoje. Sausumos keliautojas, retai tepraeidavęs pro jas nuo Francisco Pizarro konkistos laikų, manydavo, kad tai senovinių drėkinimo sistemų liekanos. Linijų suformuojamos diagramos tokios didelės – iki penkių mylių ilgio, o vietovė tokia plokščia, kad stovėdamas tarp jų nematai jų raštų. Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje per jas buvo nutiestas Panamerikos greitkelis. Iš Arkties atplūdusi šalta Humboldto srovė šią pakrantės lygumą uždengia tirštu jūros rūku. Galiausiai 1932 m., kaip man pasakojo Carlosas, nedideliu lėktuvu po rūku skrisdamas lakūnas pastebėjo, kad, užuot formavusios drėkinimo sistemos tinklą, linijos sudarė keistas geometrines diagramas.

1

 

Mes nuvykome į mažą kotedžą, kuriame gyvena Maria Reiche. Jos verandoje išgėrėme arbatos ir lengvai užkandome. 1932 m. Maria Reiche, jauna vokiečių matematikė, dirbo prie savo daktaro disertacijos; vasaros atostogas ji praleido Kuske. Laisvalaikiu nagrinėjo inkų civilizacijos astronominę matematiką. Ji susipažino su lakūnu, o tada nuvyko pasižiūrėti linijų Naskoje. Ji ėmė braižyti jų žemėlapį naudodamasi topografinio matavimo instrumentais ir vaizduodama jas pagal skalę 1 cm lygu 10 metrų. Vieną dieną ji nustebo pamačiusi, kad piešia milžinišką kolibrį. Iš Naskos ji jau nebeišvyko. Keleto medinių polių tyrimui pasitelkusi anglies radioaktyviojo skilimo metodą ji nustatė, kad linijos pieštos nuo 300 m. pr. Kr. Iki 900 m. po Kr.; kartais ant jau anksčiau nupieštų linijų. Dauguma jų yra geometrinės figūros – zigzagai, spinduliai, virpančios linijos, ištęsti trikampiai, kvadratai, palinkusios trapecijos, spiralės ir dvugubos spiralės, žvaigždės. Jos aptinkamos neaprėpiamose lygumose, siaurose tarpeklių plynaukštėse ir išdžiūvusių senų upės vagų labirinte esančiose lygios žemės salose. Jos nubrėžtos nuostabiai tiksliai – linijos, besitęsiančios 2 600 pėdų (apie 800 metrų), nuo tobulos tiesės nukrypsta vos du colius (penkis centimetrus). Kiekviena gyvūnus ir žmogų vaizduojanti linija, kurias Carlosas man parodė iš oro, nupiešta tolydžiai tęsiant vieną, niekada nesusikertančią liniją.

2Jas nubrėžė žmonės, kurių kultūra išnyko seniai dar prieš inkams išplečiant savo valdžią nuo Kusko ir Kito Andų viršūnėse. Naskos civilizacija buvo vienas didžiausių techninių ir meninių pasiekimų, jai priklauso nuostabaus audimo pasaulio rekordas – buvo rasta audeklo skiautė, kurios kvadratiniame centimeter yra susipynę 750 siūlų, – ir keletas puikiausios senosios Peru keramikos pavyzdžių. Tačiau linijos buvo vienintelis jų užrašas. Jas, didžiausią mūsų planetoje kada nors sukurtą tekstą ar meno kūrinį, dengia paslapties rūkas.

Kartą lygiadienio metu Marios Reiche draugas pastebėjo, kad viena didžiausių linijų yra nukreipta tiesiai į horizontą, kur leidosi saulė. Tai jai į rankas įdavė pirmąjį siūlą. Maria Reiche iškėlė hipotezę, kad linijos sudaro milžinišką kosminį žemėlapį. Kondorų, kolibrių, beždžionių figūros vaizduoja žvaigždynus. Ji vis dar tikrina šią hipotezę. Dar labai nedaug linijų ji pajėgė susieti su nakties dangumi. Visos jos indifikacijos siekia išspręsti vieną klausimą: kadangi sukdamasi apie savo ašį žemė visą laiką svyruoja, nustačius, kad ta linija žymėjo saulėlydį per lygiadienį, galima būtų sužinoti, kada ji nupiešta. Tačiau linijos buvo pieštos daugiau nei dvylikos šimtmečių laikotarpiu.

[Lingis Alphonso. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 25-31]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code