Pagarba: anapus pagarbos

pagarba

Pagarbą kelia pojūtis kito, kaip būtybės, kuri teigia save juoke ir ašarose, savo palaiminimuose ir prakeiksme. Ši pagarba yra veikiau atidumas, pagaunantis erdvės, kurioje prasitęsia kito emocijos, vaizdą. Streikuojančių pašaipos susidūrus su fabriko savininko grasinimais, našlės širdgėla – tai drąsa ir stiprybė, kuri sukelia sielvartą – vaiko susijaudinimas dėl šuniuko nusipelno mūsų pagarbos. Į spąstus patekusio jaguaro kančia, jauno erelio džiūgavimas rengiantis skrydžiui, vilko jauniklių žaismingumas nusipelno mūsų pagarbos.
Ir šis žmogus – jo ernio įniršis, neįbauginamumas ir žudiškumas, jo tigro urzgimas, jo didžiojo mėlynojo garnio budrumas, jo sakalo keleivio vaiduokliškas plevenimas, jo didžiojo jūros vėžlio patelės liūdesys ir vienatvė – kokios vandenyno audros yra šios emocijos – nusipelnančios daugiau nei mūsų pagarbos, daugiau nei mūsų pagarbios baimės.
Mat pagarba, kai gerbti reiškia duoti kitam erdvės gyventi jo paties gyvenimą, vengti įsibrauti į jo erdvę, tėra tik negatyvus gestas. Gauti šiuos laiškus – tai būti susirūpinusiam, sukrėstam, kenčiančiam. Atsakyti į juos – tai įsibrauti į jo fantazijos erdvę. KAM? KAD PAVIRŠUTINIŠKAI IR PIGIAI PAGUOSTUME? ATSITRAUKTUME IŠ SIAUBO? PADARYTUME KELETĄ NEREIKŠMINGŲ IR MENKINANČIŲ GESTŲ?
Rūpintis kitu, gerbti jį – reiškia skaitytis su juo, tam tikru mastu pajungti mūsų elgesį jam. Tai reiškia atsiverti jam – leisti jam mus sužeisti, įskaudinti, nuskriausti. Traktuoti kitą pagarbiai – tai atverti mūsų rimtą tikslą jo juoko pliūpsniui, išstatyti mūsų linksmybę jo sielvarto tamsai, leisti jam laiminti mūsų sumišimą ir kančią, atverti save jo prakeiksmo bangų smūgiams. Žiūrėti į kitą pagarbiai mums reiškia varginti, kankinti, užgauti, sužeisti jį ir būti jo sužeistam.

[Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 200, 201]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code