Kodėl įsimylėjėlis nori būti mylimas?

lapai

„Nuosavybės“ sąvoka, kuria labai dažnai aiškinama meilė, iš tiesų negali būti pirminė. Dėl ko dar turėčiau trokšti pasisavinti kitą asmenį, jei ne dėl to, kad būtent kitas asmuo mane verčia būti? Tačiau tai implikuoja tam tikrą pasisavinimo būdą: mes trokštame užvaldyti būtent kito laisvę kaip tokią. Ir visai ne per valią galiai: tironas tyčiojasi iš meilės, jis pasitenkina baime. Jei jis ir siekia pavaldinių meilės, tai dėl politinių priežasčių, bet radęs taupesnį būdą juos pavergti, iškart juo pasinaudoja. Tas, kuris nori būti mylimas, atvirkščiai, netrokšta pavergti mylimos būtybės. Jis nėra linkęs tapti beribės ir mechaniškos aistros objektu. Jis nesiekia valdyti automato, ir norint jį pažeminti, paktų mylimojo aistrą parodyti jam kaip psichologinio determinizmo rezultatą: įsimylėjelis pajus, kad jo meilė ir būtis nuvertinti. Kadangi Tristanas ir Izolda pamišę nuo meilės gėrimo, jie mažiau įdomūs, būna, kad visiškas mylimos būtybės pavergimas pražudo įsimylėjelio meilę. Šitaip apsigaunama: jei mylimasis virsta automatu, įsimylėjelis pasijunta vienišas. Taigi įsimylėjelis netrokšta valdyti mylimojo taip, kaip valdomas daiktas – jam reikia tam tikro pasisavinimo tipo: jis nori valdyti laisvę kaip laisvę.

Kita vertus, įsimylėjelis negali pasitenkinti laisvės forma – laisvu ir savanorišku įsipareigojimu. Kas gali pasitenkinti meile, kuri būtų vien ištikimybės priesaikai? Kas neprieštarautų išgirdęs sakant: „Aš jus myliu, nes laisvai įsipareigojau jus mylėti, ir nenorėčiau atsiimti duoto žodžio. Aš jus myliu dėl ištikimybės sau pačiam? “ taiga įsimylėjelis reikalauja priesaikos ir priesaika jį erzina. Jis nori būti mylimas laisvės ir reikalauja, kad ši laisvė kaip laisvė nebebūtų laisva. Jis nori, kad kito laisvė apsispręstų tapti meile – irk ad taip būtų ne vien prasidedant nuotykiui, bet ir kiekvieną akimirką – irk ad ši laisvė būtų pavergta savęs pačios, kad atsigręžtų į save pačią kaip išprotėjusi, kaip sapnuodama, kad ji norėtų savo nelaisvės. Ir ši nelaisvė turėtų būti laisvas ir kartu sukaustytas atsidavimas į mūsų rankas. Mylėdami iš kito asmens trokštame ne aistros determinizmo, ne nepasiekiamos laisvės, bet laisvės, kuri žaistų aistros determinizmu ir pati įsitrauktų į savo žaidimą. Pats įsimylėjelis nori būti ne radikalaus pokyčio priežastimi, o vienintele ir privilegijuota jos proga. Iš tiesų jis negali norėti būti jo priežastimi tuoj pat nepanardindamas mylimojo į pasaulio terpę kaip įrankio, kurį galima transcenduoti. Tai nėra meilės esmė. Mylint, atvirkščiai, įsimylėjelis nori būti mylimajam „viskuo pasaulyje“. Tai reiškia, kad jis stoja pasaulio pusėje, jis yra tas, kuris apibendrina ir simbolizuoja pasaulį, jis yra tam tikras šis, apimantis visus kitus „šis“, jis yr air sutinka būti objektu. Tačiau, kita vertus, jis nori būti objektu, kuriame kito laisvė sutinka prarasti save, objektu, kuriame kitas sutinka aptikti savo būtį ir buvimo pagrindą kaip savo antrinį faktiškumą: jis nori būti objektu, kaip riba transcendencijos, kurios link kito asmens transcendencija transcenduoja visus kitus objektus, bet kurios ji jokiu būdu negali transcenduoti. Ir jis visada trokšta kito asmens laisvės rato, t.y. trokšta, kad kiekvieną akimirką, kai kito laisvė pripažįsta šią savo transcendencijos ribą, šis pripažinimas jau egzistuotų kaip svarstomo pripažinimo paskata. Dėl jau pasirinkto tikslo įsimylėjelis nori būti pasirinktas kaip tikslas.

[Jean – Paul Sartre. Konkretūs santykiai su kitu]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code