Nuotykis

nuot

Aš nepatyriau nuotykių. Buvo atsitikimų, įvykių, incidentų, – ko tik nori. Bet nuotykių – ne. Ir netiesa, kad tai tik pavadinimo dalykas; dabar imu suprasti. Iki šiol aš kažką labai branginau – labiau už viską, nors pats to beveik nesuvokiau. Ne meilę, – anaiptol, – ir ne garbę ar turtą. Tai… Tiesiog buvau tikėjęs, kad tam tikromis akimirkomis mano gyvenimas gali tapti išskirtinis, neprilygstamas. Ir visai nebūtina atsidurti ypatingose situacijose: man pakakdavo trupučio užtikrintumo. Dabartinis mano gyvenimas toli gražu nėra stulbinantis, tačiau retkarčiais, pavyzdžiui, kai kavinėse grodavo muzika, aš mintimis grįždavau praeitin ir pagalvodavau: kitados Londone, Tokijuje išgyvenau nuostabių akimirkų, patyriau nuotykių. Dabar šito netenku. Ką tik staiga, lyg ir be priežasties supratau, jog dešimt metų melavau pats sau. Nuotykiai būna knygose. Savaime suprantama, visa, kas pasakojama knygose, gali atsitikti iš tikrųjų, tik kitaip. O būtent tai, kaip viskas nutinka, aš labiausiai ir branginau. /…/

 

Prasideda ir pasibaigia: nuotykio neįmanoma pratęsti; tik baigtis suteikia jam prasmę. Prie tos baigties (kuri galbūt sutaps su mano paties mirtimi) nesugrąžinamai artėju. Kiekviena ateinanti akimirka paskui save atsiveda būsimas. Iš visos širdies branginu kiekvieną sekundėlę: žinau, kad ji vienintelė, nepakartojama, bet kartu nė piršto krustelėjimu nebandyčiau jos sulaikyti. /…/ jaučiu kiekvieną akimirką, stengiuosi ją išsemti; net menkiausia smulkmena nepralysta nepastebėta, amžiams manyje neįrėžusi, – nei gražiose akyse šmėstelėjęs švelnumas, nei gatvės triukšmas, nei apyaušrio prieblanda: ir vis dėlto akimirka senka, o aš nebandau sulaikyti, – man patinka, kad ji praeis.

 

[Sartre J. P. Šleikštulys. Vilnius: Vaga: 2013. P. 65-67]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code