Universalioji vizija (II dalis)

Iš esmės visi diskursai turi būti traktuojami kaip magija, nes jie turi ne signifikuoti kokią nors esybę, o ją pagaminti. Todėl jie funkcionuoja ir kaip visų sociumo narių monitoringas. Kaip minėta, visa, kas yra koks nors asmuo, sutampa su protokolais, aprašančiais, kas tas asmuo yra. Protokolai įsiurbia visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties; kiekviena detalė turi būti užrašyta visomis įmanomis techninėmis priemonėmis. Gimsta vaikas, ir iškart protokoluojama visa jo fiziologija, anatomija, chemija, genetinė medžiaga, pirštų atspaudai, kojų atspaudai, fotografijos, šeimos genealogija, vieta ir laikas, svoris ir ūgis. Net prieš gimimą naujosios technologijos protokoluoja gemalo nukrypimus nuo normos, intelektą ir lytį. Apskaičiuojamos galimos ateitys, daromos investicijos, užtikrinančios ateities realizacijos sąlygas. Nebereikalingi netgi „natūralūs“ tėvai; jau esama ne tik kūdikių iš mėgintuvėlio, bet ir užšaldytos genetiškai atrinktų socialinių žvaigždžių – didžių meninkų, mokslo genijų, grožio karalienių – sėklos, kurią galima nusipirkti, implantuoti ir paversti „savo kūdikiu“. Nesvarbu, kieno prigimtį paveldi kūdikis; viską lemia donoro protokolai, aprašantys jo pavergimą diskursyvioms apibrėžtims, padarančioms jį „svarbų“. Donoro patirtis yra grynai metafizinė, nes pirkėjas tiesiogiai jo nemato, nespaudžia jam rankos, nesidalija su juo maistu ir gėrimu; prieinamas tik anoniminis, neasmeniškas brėžinys, pagamintas metafizinės protokolo vizijos.

Ką tik gimęs kūdikis testuojamas: nustatomas jo intelektas, sumanumas, kaprizai, hiperaktyvumas, tingumas, orientacijos, kurios koreguojamos chemininėmis, elgseną reguliuojančiomis, ir psichologinėmis priemonėmis, skiepais, „ekspertų“ patarimais, asmens profiliavimu ir karjeros modeliavimu. Ir visi šie testai protokoluojami. Daugelį metų dresuojamas mokyklose (dabartines mokyklas mes vadiname „dresūros įstaigomis“, nes jose nebeužsiimama auklėjimu) paauglys palenkiamas tam tikroms disciplinoms, testuojamas ir jam primygtinai patariama pasirinkti „socialiai svarbias“ disciplinas, leidžiančias sėkmingai konkuruoti su kitais. Galiausiai jei protokolas rodo, kad koks nors paauglys nėra matematikos genijus, jis negalės rinktis profesijos, leidžiančios dalyvauti pelningame kompiuterių versle. Trumpai tariant, jo vertinimas sutampa su metafizine vizija, lemenčia paskatinimus ir bausmes: nesitikėk pelningos karjeros! Šiame procese lemtingiausia tai, kad norintieji pamatyti tą paauglį niekada jo neišvys: jį ir jo gyvenimą matys tik protokolai, jis bus vertinamas, teisiamas ir pasmerkiamas remiantis diskursyviniu panoptikumu. Žinoma, teisėjai, įgalioti daryti sprendimus remdamiesi šiuo panoptikumu, irgi stebimi savųjų protokolų, ir taip atsiduriama absurdiškoje situacijoje, kur protokolai vertina ir teisia protokolus ir taip ad infinitum. Progresuojančiame pasaulyje kas akimirką atsiranda vis naujesnių priemonių protokolams kurti ir tobulinti. Moderniuosius racionalistus ir empiristus dominusi subjekto „egzistavimo įrodymo“ problema išnyksta. Kieno nors asmeninė egzistencija nebesvarbi: savo būtį įrodau reikiamais dokumentais ir protokolais.

[Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.123-125]