Universalioji vizija (Idalis)

Platono „Įstatymų“ vaizdiniai, piešiantys naktinę tarybą, stebinčią piliečių veiksmus, slapta žiūrinčią pro langus ir viešai klausinėjančią apie piliečių seksualinį gyvenimą, yra švelnus, jei ne komiškas, visuomenės kontroliavimo paveikslas. Galima įsivaizduoti galimybę viską stebėti, kištis į visus reikalus, perskaityti visus užrašus, fiksuoti visus judesius, mintis, ištarmes ir taip įgyti absoliučią galią, pagrįstą politinėmis technologijomis. Esama trijų tokios vizijos modelių: tai imperatoriai, visur turintys akis ir ausis, šnipai, sekantys kitus šnipus, sūnūs, dėl valdžios išduodantys tėvus, dievybės, matančios ir girdinčios visus įvykius. Daugeliu atveju visą šią priežiūrą vykdo šventikų klasė, nustatanti discipliną, bausmes ir atlygius remdamasi tuo, ką žmonės pasipasakoja per išpažintis. Kiekvienas teiginys palenktas vertinimo kodui, nustatančiam bausmės specifiką. Tokia kontrolės forma perkeliama į psichiatriją. Žinoma psichiatrinė kontrolė paremta ne išpažintimis, o išklausinėjimu, nes ji naudojasi inkvizicijos metodu. Juk galiausiai „pacientas“ pats nesuvokia savo problemų, todėl gydytojas turi išspausti tiesą iš paslaptingos kenčiančios paciento sielos tamsybių ir įtikinti pacientą, kad jis taptų „normalus“, t.y. atitiktų socialinių „verčių“ reikalavimus. Antroji forma – uždarymas tarp keturių sienų, inkarceracija, leidžianti stebėti ir disciplinuoti, kad būtų galima pakeisti paciento elgseną, t.y. perdirbti žmogų į visiškai kitokią, tačiau normalią, būtybę. Trečiasis būdas yra lankstesnis, lengvesnis, visur esantis ir nematomas – panoptinis. Jis reikalauja visus visuomenės narius paversti stebimais objektais, remiantis atestavimu, aprašais, gandais, įvairių galios centrų kaupiama ir tarpusavyje pasikeičiančia informacija: policijos protokolai siunčiami į bankus, bankų protokolai keliauja į darbovietes, darbovietės aprašai papildomi privataus gyvenimo aprašais, patvirtinančiais arba paneigiančiais policijos protokolus, atostogų, auklėjimo įstaigų, kelionių, medicininius aprašus, keliaujančius iš vieno disciplinos centro į kitą. Tokie besivaržančių galių centrai vis efektyviau kontroliuoja individą ir ypač jo kūną. Disciplina sutampa su technika, kūną redukuojančia į socialinę jėgą, mažiausia kaina maksimizuojančią savo funkcionavimą mechaninėje sistemoje: taip sukuriama socialinė anatomija, sudaroma įvairių vienas kitą papildančių galios centrų ir jų kuriamų medžiaginių aplinkybių. Tai reiškia, kad žmogus stebimas ne akių, tarsi būtų tik gamtinė būtybė; ne jis ištirpdomas aprašuose, technologijose, protokoluose, bylose, t.y. visa apimančioje disciplinuojančių diskursų magijoje. Pats asmuo visai nieko nebereiškia, nes tokiame kontekste esama ne asmenų, o funkcinių agregatų, pavaldžių įvairioms techninėms sistemoms.

[Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 122,123]