Japonijoje dirbantis KTU absolventas: architektūrai svarbus filosofinis lygmuo

K. Būdelio projekto vizualizacija_8

K. Būdelio projekto vizualizacija_8

Naujųjų technologijų amžiuje viskas keičiasi itin sparčiai. Ne išimtis ir architektūra – modernėjančios technologijos įgalina naujas funkcijas, netradicinius sprendimus, tačiau dažnai architektūra tampa „pasauline“, nebelieka etniškumo.

Tuo, jog architektūrą veikia skirtingų šalių kultūros ir filosofija, įsitikino Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Architektūros studijų programos absolventas Kristijonas Būdelis, jau ne pirmus metus dirbantis Japonijoje.

Po studijų baigimo į Tekančios Saulės šalį dirbti išvykęs jaunas architektas magistro baigiamajame darbe suderino lietuvių ir japonų architektūros filosofiją. Italijoje vykusiame tarptautiniame Eurazijos statybos ir architektūros aukštųjų mokyklų konkurse jo darbas buvo apdovanotas trečiosios vietos diplomu.

– Baigęs KTU Architektūros bakalauro studijas išvykote dirbti į Japoniją. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį ir kaip pavyko rasti darbą pagal specialybę?, – paklausėme K. Būdelio.

Japonija pradėjo vilioti jau bakalauro studijų pradžioje – tai šalis kupina mistikos, nutylėtų minčių, išskirtinės kultūros ir elegantiškai subalansuotos estetikos architektūrinėje raiškoje. Visgi, vieninteliai tuo metu įmanomi Japonijos atspindžiai mane pasiekdavo per architektūros, dizaino žurnalus ir vieno žinomiausių šalies rašytojų Haruki Murakami knygas.

Kristijonas Būdelis_1

Kristijonas Būdelis

Degiau noru sužinoti daugiau apie šalį, kuri traukte traukė savo paslaptingumu, todėl bakalauro studijų pabaigoje išsiuntinėjau savo architektūros darbų „portfolio“ į japonų architektūros kompanijas. Vienai iš jų mano darbai patiko ir gavau pasiūlymą. Taip viskas ir prasidėjo.

Susiradau „Vulcanus in Japan“ praktikos programą, kuri sustygavo man aktualius tiek darbinius, tiek gyvenimo Japonijoje klausimus.

– Studijuoti magistrantūroje grįžote į Kauno technologijos universitetą ir pasirinkote temą, kuri apjungia tiek Lietuvos, tiek Japonijos architektūros filosofiją ir išskirtinumus. Kokius didžiausius abiejų šalių architektūros stilių panašumus ir skirtumus galėtumėte išskirti?

– Šiuolaikinė lietuvių architektūra žengia dailios, subalansuotos architektūros keliu. Lietuvos architektai kaip pagrindinį autoritetą, atrodo, pasirinko ne rytų pasaulio architektūros kryptį. Didelis dėmesys kreipiamas į prancūzų, olandų architektūrą.

Tik paskutiniais dešimtmečiais architektūros olimpe vėl pradedant žibėti japonų architektams, atsigręžiama į kitokią architektūrą: į pastatus, kurie už sienų, sodų, funkcinio išplanavimo slepia grakščią, lengvą ir be galo elegantišką estetiką. Tiesa, vakariečiai šią estetiką vis dar suvokia šiek tiek paviršutiniškai ir stengiasi ją išgauti kopijuojant, imant garsiausius pavyzdžius, žaidžiant su natūraliomis japoniškų sodų dalimis, visiškai nepaisant pagrindinių architektūros kūrimo principų.

Lietuviai vis dar negali pasigirti „stabilia“ architektūra, turinčia filosofinį pagrindą, kurioje žmogus, tampa centrine figūra. Kita vertus, Lietuvoje atsiranda vis daugiau architektūros pastatų, šalia kurių tūrių ir formų žaismo yra kuriama patogi gamtinė aplinka, o tai labai būdinga japonų architektūrai. Visgi, dar nedaugelis projektų pasižymi visiškai organišku įsiliejimu į gamtinį kontekstą.

– Savo baigiamajame darbe teigiate, kad tik architektūra, kuri už pastato planų, funkcijų, vizualinio pateikimo slepia gilesnes mintis ir emocinius, psichologinius potyrius gali būti vadinama fundamentalia. Ar Lietuvoje kuriančių architektų darbą labiau vertintumėte kaip techninį ar filosofinį?

– Nemanau, kad Lietuvoje yra gausu šiuolaikinės architektūros, kuri būtų kurta remiantis giliais filosofiniais principais ar idėjomis. Lietuvos architektai stengiasi perimti elegantiškas formas, ieško harmonijos su gamta, tačiau ne visada atsigręžia į filosofiją.

K. Būdelio projekto vizualizacija_2

K. Būdelio projekto vizualizacija

Lietuvių namai nuo seno buvo statomi gamtos apsuptyje – mūsų pasąmonėje užfiksuota organiška architektūra, įsiliejanti į gamtinę aplinką. Tokiuose pastatuose pradeda skleistis tam tikras ryšys tarp žmogaus ir gamtos, vedantis filosofinių idėjų link.

Meistrystė, santūrumas ir aiški archikultūrinė spinduliuotė, deja, vis dar yra retas derinys dabartinėje Lietuvos architektūroje. Nemanau, kad šiuolaikinė architektūra tėra vien tik pastatas ir jo projekto sudėtingumas. Architektūra turėtų būti charakterizuojama pagal jos filosofiją ir supratimo lygį.

– Kokiomis idėjomis vadovaujasi japonai? Kaip jie supranta architektūrą?

– Japonų architektai nuo seno tikėjo ir tiki, kad pastato dizaino filosofija atskleidžia pačią pastato „sielą“ ir parodo pagrindines pastato idėjos gaires. Pasiekti tokį architektūros grynumą galima tik sujungus vaizduotę ir kūrybą su architektūros idėjomis, išreikštomis statybos konstrukciniais elementais.

Architektūra turi atsakyti į žmogaus keliamus klausimus, todėl kontekstas ir autentiškumas čia yra labai svarbūs. Lygiai taip pat japonų kultūros pastatai ir kuriamas minimalizmas negali būti aklai kopijuojamas, neatsižvelgiant į vietinės kultūros reikmes.

Vakarų kultūrose atsiskyrimas siejamas su vienišumu, Rytuose – su apsivalymu ir vidinio pasaulio išgryninimu. Iš tokio atsiskyrimo ir kyla japoniškas minimalizmas. Išgryninta erdvė – švariam vidiniam pasauliui.

– Baigiamojo magistro darbo metu atliktus tyrimus pritaikėte praktiškai – rengėte dvasinio harmonizavimo centro Vilniaus rajone projektinį siūlymą. Kokia jo paskirtis? Ar tokio centro idėją „atsivežėte“ iš Japonijos?

– Polinkis kurti šiek tiek išskirtinės funkcijos architektūrą atsirado gana seniai – ypatingai, rengiant akademinius projektus, kuomet vaizduotė yra mažiau ribojama klientų poreikių, biudžeto, statybos laiko trukmės. Projektuojant tokius pastatus, architektas „treniruoja“ ne tik vaizduotės galimybes ir architektūros išraiškos formas, bet ir patį save.

Dėl šios priežasties ir atsirado idėja kurti dvasinio harmonizavimo centro pastatą Vilniaus rajone. Nors tai Lietuvoje dar nėra populiaru, tačiau pietrytinėje Azijoje ir Okeanijoje gana sparčiai populiarėja.

Dvasinio harmonizavimo centras skirtas tiems, kam aktuali gyvenimo kokybė ir ateitis. Tai – prestižinė vieta, kurioje išmokstama planuoti ir valdyti savo sveikatos būklę, įtakoti asmeninį ir savo vaikų vystymąsi bei įpročius. Centre rengiami trisdešimties-šešiasdešimties dienų kursai suteikia išsamias teorines ir praktines žinias, padeda atsirinkti vertybes ir sugrįžti į subalansuotą ir sveiką gyvenimo ritmą.

Baigęs magistrantūros studijas KTU, grįžote į Japoniją. Ar dirbant sunku susitapatinti su kitos šalies kultūra, filosofija? Galbūt bandote į projektus integruoti ir tradicinei lietuvių architektūrai būdingus bruožus?

– Japonijoje su pertraukomis gyvenu jau penkerius metus, todėl japonų kultūra, kad ir kokia paslaptinga ir klaidinanti bebūtų, jau pradeda aiškėti ir mano sąmonėje. Niekada nesistengiu dirbtinai integruoti kultūros ar filosofijos, kurios nesuprantu. Visi architektūriniai-filosofiniai aspektai, filtruojami per mano asmeninę prizmę, tampa dviejų visiškai skirtingų kultūrų deriniu. Tai atsispindi ir mano darbuose.

Kurdamas stengiuosi, kad architektūra taptų komfortiška erdve žmogui, akcentuoju esminius emocinius aspektus. Spalvos, formos, tūriai – tai tik kelios iš daugelio architektūros sudedamųjų dalių. Daugiau dėmesio reikia skirti žmogui ir jo vidiniams išgyvenimams, tokiu būdu „auginant“ architektūrą, turinčią savą fizinę ir emocinę istoriją.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code