Medžiaga Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros istorijai: dokumentai, liudijimai, komentarai

Marija Oniščik

Medžiaga Vytauto Didžiojo universiteto
Filosofijos katedros istorijai:
dokumentai, liudijimai, komentarai

Čia skelbiama medžiaga skirta papildyti Lietuvos filosofijos istorijai, kuri, kaip kiekviena įvairių laikų ir įvairių vietų filosofijos istorija, visuomet yra siejama su filosofinės edukacijos istorija.

***

Iki 2016 metų pavasario dviejuose Lietuvos universitetuose – VU ir VDU – buvo galimos trijų pakopų (bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros) filosofijos studijos bei buvo vykdomos Filosofijos bakalauro programos, teikiančios bazinį filosofinį išsilavinimą.

1996 m. anuomet prof. Leono Gudaičio redaguotame žurnale Darbai ir Dienos 2 numeryje, rubrikoje „Humanitarų dienos” Sodeika išspausdino žinutę apie Filosofijos katedrą „P(ostmodernus) a(si)giriamas žodis filosofijos studijom(i)s atkurtame Vytauto Didžiojo universitete”. Joje rašoma: „Atkuriant VDU, niekas net ne(su)abejojo, kad filosofijos studijos yra neatsiejama kiekvieno universiteto dalis. Tad klausimas apie filosofijos studijų reikalingumą VDU nebuvo keliamas. Buvo svarstomi tik šie klausimai: a) kokia filosofija turi būti VDU studijuojama, resp. dėstoma? b) kaip filosofija turi būti VDU studijuojama, resp. dėstoma?“ Atsakymai į šiuos klausimus nėra aiškūs iki šiol.

Vytauto Didžiojo universitete filosofija buvo dėstoma ir studijuojama Teologijos-filosofijos (dabar Katalikų teologijos) fakultete bei Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedroje, kurią įkūrė dr. Tomas Sodeika. (Sodeika VDU dirbo nuo pat universiteto (at)kūrimo, 1992-1993 m. ėjo docento ir HMF Filosofijos katedros vedėjo pareigas „iki konkurso“, 1993 m. gavo docento pedagoginį vardą, 1994 m. tapo „konkursiniu“ katedros vedėju.)

Universiteto gyvavimo pradžioje filosofijos dalykai buvo neatsiejama dalis Teologijos bakalauro programos, nuo 1990 m. vykdomos tuometiniame Teologijos-filosofijos fakultete. Tada (ir vėliau) filosofinius dalykus teologams dėstė Sodeika („Filosofijos įvadas“, „Religijos filosofija“), lic. Romualdas Grucė („Ontologija“, „Gnoseologija“, „Viduramžių filosofijos istorija“), lic. Faustas Jončys („Antikos filosofijos istorija“), kun. prof. Jonas Juraitis („Kosmologija“, „Filosofinę antropologija“), prof. habil. dr. Romanas Plečkaitis („Logika“), Edvardas Čiuldė („Moderniosios filosofijos istorija“). Iš dalykų pavadinimų matome, jog studentai buvo supažindinami su filosofijos pagrindais, apimančiais filosofijos istorijos ir pagrindinių tradicinių filosofijos sričių studijas. Kitų fakultetų studentams filosofija buvo dėstoma tik kaip „dalykai, pasirenkami iš penkių privalomų“. Tai buvo „Filosofijos įvadas“ (dėstytojai Sodeika, Vytautas Ališauskas, VU doktorantas A. Jankauskas) ir „Logika“ (dr. Arimantas Raškinis, vėliau Plečkaitis). Kai 1993 m. įstojau į VDU Teologijos-filosofijos fakultetą, pačių pirmųjų mano mokslo metų rudenį fakultetas buvo pervadintas į Katalikų teologijos fakultetą, filosofijos pavadinimą paliekant jau veikiančiai HMF Filosofijos katedrai. Dabartiniame Katalikų teologijos fakultete filosofijos dalykai dėstomi iki šiol.

Filosofijos katedros pradžia: Sodeikos laikai

Filosofija kaip atskira specialybė universiteto struktūroje atsirado nuo 1992 metų rudens semestro, kai Humanitarinių mokslų fakultetui priklausančioje Filosofijos katedroje buvo sukurta Filosofijos bakalauro programa. (Pačios katedros istorijoje įsivėlė šiokia tokia chronologinė painiava: senesnėse Filosofijos katedros ataskaitose parašyta, kad „ji įkurta1990 m. pabaigoje, bet veikti realiai pradėjo 1993 m.“. Iš tikrųjų, Filosofijos katedra veikia nuo 1992 m. rudens semestro.)

Išliko kai kurių pirmųjų Filosofijos bakalauro programoje dėstomų kursų aprašai[1]. Taip 1992/93 m.m. pavasario semestre Sodeika dėstė kursus: „Religijos filosofija“, „Imanuelio Kanto “Grynojo proto kritika”, „Šiuolaikinė filosofija II: Martinas Heideggeris”. Iš 1993/94 m.m. pavasario semestro išliko pirmojo Mindaugo Japerto (tuomet VU doktoranto) dėstomo kurso „Filosofijos istorijos šaltiniai: filosofavimo principo analizė“ aprašas (nagrinėjami autoriai Platonas, Nietzsche, Descartes‘as, Berkeley‘s); iš 1994/95 m.m. rudens semestro – to paties dėstytojo kurso „Filosofijos istorijos šaltiniai: kalbos filosofija“ (nagrinėjami autoriai Wittgensteinas, Austinas, Heideggeris) aprašas. (Japertas dirbo Filosofijos katedros asistentu nuo 1994 m. pavasario semestro, pirmaisiais metais – asistentu-antraeilininku, nuo 1996 m. pavasario semestro – asistentu-valandininku, 1997 m. – etatinis vyr. asistentas; 1998 m. vasarį apgynė daktaro disertaciją VU, nuo 1998 m. iki 2001 m. vyresnysis asistentas; nuo 2001 m. rudens semestro ėjo docento pareigas; 2004 m. pavasarį jam suteiktas docento pedagoginis vardas.)

Vėliau be B grupės dalykams priskiriamų, bet filosofijos specialybės studentams privalomų „Filosofijos įvado“ ir „Logikos“, Filosofijos bakalauro programoje buvo dėstomi šie kursai: „Antikos filosofijos istorija“, „Viduramžių filosofijos istorija“, „Naujųjų laikų filosofijos istorija“, du „Šiuolaikinės filosofijos“ kursai, „Etika“, „Estetika“, „Lietuvos filosofijos bruožai“, „Mokslo filosofija“, „Kultūros filosofija“, „Semiotika“, „Ontologija“, „Gnoseologija“, „Religijos filosofija“, „Socialinio mąstymo paradigmos naujųjų laikų filosofijoje“, „Rusų filosofijos bruožai“, „Politinės minties klasikai“, „Filosofinė antropologija“, „Amerikos pragmatizmo filosofija“, „Meno filosofija“, „Filosofiniai Rytų kultūros pagrindai“, „Rytų filosofijos bruožai“, du „Filosofijos istorijos šaltinių“ kursai. Kai kurie kursai buvo vienkartiniai, pvz., Sodeikos dėstoma „Vėlyvųjų  viduramžių vokiečių filosofinė mistika“ (kursas, nagrinėjantis Mokytojo Eckharto tekstus, nuo 1994 m. rudens semestro buvo dėstomas du kartus), Japerto „Alberto Camus „absurdo antropologija“, Manto Adomėno (tuomet VU magistranto, dėstė kartu su Sodeika) „Antikinės filosofijos žodynas“.

Apie dėstytojus minėtoje Sodeikos žinutėje žurnale Darbai ir dienos rašoma, kad Filosofijos katedroje dirba žmonės, „maloniai sutinkantys, už, galima sakyti, simbolinį atlyginimą, talkinti filosofiškai prusinant Lietuvos jaunimą“. Visų tų, kas, Sodeikos teigimu, bent kartą sutiko tai daryti, sąrašas yra įspūdingas: be jau minėtų dėstytojų Plečkaičio, Ališausko, Raškinio, Japerto, Adomėno, Grucės, Jončio, Čiuldės, minimi dėstytojai prof. habil dr. Antanas Andrijauskas, prof. habil dr. Juozas Krikštopaitis, dr. Arūnas Sverdiolas, doc. dr. Saulius Žukas, doktorantė Lina Šulcienė, dr. Aleksandras Dobryninas; užsienio lietuviai prof. Vytautas Doniela, kun. prof. Jonas Juraitis, prof. Kęstutis Skrupskelis, du vizituojantys lektoriai: vienas – dr. Colinas Colvinas, kurio vienkartinis kursas vadinosi „Beginning with Being“, kitas – tik magistrą laipsnį turintys Dylanas Drummondas iš Edinburgo universiteto, vieną kartą skaitęs kursą „British Empirists“. (Pažymėtina, jog į šį sąrašą Sodeika įtraukė tiek bendrauniversitetinių filosofinių dalykų dėstytojus, tiek tuos, kurie dirbo Teologijos-filosofijos fakultete). Be šių, katedroje tuo laikotarpiu dirbo: teologijos daktaras kun. Vytautas Kazlauskas (1995/1996 m. kaip „vizituojantis“ profesorius); dr. doc. Jūratė Baranova (1996 m.), dr. doc. Stanislovas Juknevičius (1995/1996 m.).

Išliko Sodeikos ranka rašyti pirmieji Filosofijos bakalauro programos tvarkaraščiai. Pvz., vieno semestro dėstytojai ir dalykai yra tokie: Šulcienė „Filosofijos įvadas“ (B dalykas); Plečkaitis „Logika“ (B dalykas), „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“; Colvin „Beginning with Being“; Čiuldė „Socialinio mąstymo paradigmos filosofijoje“; Japertas „Alberto Camus „absurdo antropologija“; Dobryninas „Rusų filosofijos bruožai“.

Pirmosios išlikusios katedros ataskaitos datuojamos 1994 m. Viena jų yra bendra fakulteto ataskaita, iš kurios galima spręsti, jog tuomet tik katedros vedėjas dirbo kaip etatinis darbuotojas pagrindinėse pareigose. „Antraeilininkais“ Filosofijos katedroje dirbo Plečkaitis, Japertas ir Sverdiolas, 1994 m. rudenį dėstęs „Kultūros filosofiją“.

Kita – pačios Filosofijos katedros „apyskaita už 1994 metus“. Iš jos matome, jog studentų priėmimas į pirmą Filosofijos bakalauro programos kursą prasidėjo tik 1994 m. rudenį, tais metais buvo įstoję 9 žmones. Antrame kurse tuomet buvo irgi 9, o 1993 m. pavasario semestre – 10, trečio kurso studentų 1993 m. pavasarį buvo 8, 1994 m. rudenį – 11; ketvirto kurso 1993 pavasarį – 3, 1994 m. rudenį – 7. Pradžioje II-IV kursų studentai į Filosofijos bakalauro programą pereidavo iš kitų programų (dažnai – iš Teologijos bakalauro programos). Be jau minėtų dėstytojų „apyskaitoje“ nurodomi du „vizituojantys“ 1994 m. rudens semestre dėstę dėstytojai: Skrupskelis ir Drummondas).

„Apyskaitos“ 5 punktas, tarp kitų dalykų (jau 1994 m.) reikalaujantis „mokslinės veiklos“, po kuklaus vedėjo atliktos tokios veiklos sąrašo, paaiškina:

  1. c) rašyti monografijas nebuvo kada;
  2. b) stažuotis užsienyje nebuvo kada;

(…)

  1. h) katedra „turi“ 1 (vieną) etatinį docentą;
  2. i) katedros „antraeilininkų“ skaičius nėra pastovus; jis svyruoja, priklausomai nuo tą ar kitą semestrą dėstomų dalykų skaičiaus bei pobūdžio; antai, apskaitomųjų metų pavasario semestrą katedra „turėjo“ 2 (du) minėtus nuosavybės objektus, tuo tarpu rudens semestrą – jau net 4 (keturis);
  3. j) katedrai reikėtų 3,5-4 etatų.

„Apyskaitos“ 6 punkte skaitome: „Katedra įsikūrusi maždaug 12 kv.m. kambarėlyje, kuriame telpa 2 (du) rašomieji stalai, 1 (vienas) pagalbinis stalas, 7 (septynios) kėdės, knygų lentyna, spintelė, rūbų spinta. Katedra disponuoja 1 (viena) neveikiančia elektrine rašomąja mašinėle ir 1 (vienu) „Erikson“ firmos kompiuteriu, kurio iki šiol nepavyko sutvarkyti taip, kad jis turėtų daugiau negu vien dekoratyvinę vertę“. 7 ir paskutinis „apyskaitos“ punktas nurodo, kaip „svarbiausią katedros uždavinį“, 1995 metais „pradėti filosofijos magistro studijas“. „Daugiausiai problemų kyla dėl skurdžios materialinės bazės: skurdoka universiteto biblioteka, sunku padaryti seminariniam darbui būtinų tekstų kserokopijų kiekį“. Šį, antrajame aukšte Donelaičio g, 52 pastate esantį kambarėlį gerai prisimenu. Čia buvo geriama kava, švenčiamos šventės, studentus mielai priimdavo ne tik dėstytojai, bet ir sekretorė Vida Laskauskaitė. Įvairių aukotojų (daugiausiai Amerikos lietuvių) dėka knygų lentynoje pradėjo kauptis katedros bibliotekėlė, papildoma minėtomis kserokopijomis.

1995 m. pavasario semestre, Sodeikai išvažiavus į stažuotę Vokietijoje, katedros vedėjo pareigas nuo kovo 15 iki liepos 7 d. ėjo Plečkaitis, atvažiuodavęs traukiniu iš Vilniaus kiekvieną trečiadienį.

1995/1996 m.m. pradėjo veikti Praktinės filosofijos magistrantūra. Su ja susietas ir pirmas dokumentas apie tokiai programai būtinai reikalaujamus „mokslinius tyrimus“, kuriame konstatuojama, jog „filosofijos pozicija postsovietiniame universitete gana sudėtinga“. Vis dėlto, minėta 1996 m. rašyta Sodeikos žinutė baigiasi „optimizmo“ išraiška: „Nepaisant „nepraktiško“ filosofijos pobūdžio, kuris ypač išryškėja šiais sunkiais visuotinio prakticizmo laikais, VDU Filosofijos studijos turi paklausą“. Pastaba: „Tai liudija nemažėjantis stojančiųjų studijuoti filosofiją skaičius“.

1995 m. rudens semestro tvarkaraštyje jau yra magistrantams skirti kursai. Tais metais dėstė Sodeika (bakalauro programoje „Naujųjų laikų filosofijos istorija“, magistrantams „Naujųjų laikų praktinė filosofija“ ir „Antikos praktinė filosofija“), Plečkaitis (bakalauro programoje „Politinės minties klasikai“, magistrantams „Šiuolaikinės etikos problemos“, B dalykas „Logika“), Šulcienė („Filosofijos istorijos šaltiniai“); Skrupskelis (B dalyką „Filosofijos įvadą“, magistrantams „Filosofijos samprata pragmatistų darbuose“); kursą „Antikinės filosofijos žodynas“ dėstė Adomėnas kartu su Sodeika; „Mokslo filosofiją“ dėstė Krikštopaitis; „H.-G. Gadamerio hermeneutika“ dėstė Sodeika. 1996 m. pavasario semestre Baranova dėstė „Istorijos filosofiją“. Kaip ir pradžioje, universitete vis dar veikė Amerikos lietuvių atsivežtas „laisvojo pasirinkimo“, o ne vėliau įsigalėjęs fiksuotų programų modelis, tad tiek magistrantai, tiek bakalaurantai galėjo laikyti kursus pasirinktinai tiek iš bakalauro, tiek iš magistro programos, be to, galėjo rinktis kursus ir iš kitų specialybių abiejų pakopų programų, kaip ir kitų specialybių studentai (tarp kurių ir aš) dažnai klausydavosi Filosofijos katedros siūlomų kursų. Be to, mokslas buvo nemokamas ir studento viename semestre turimų kursų skaičius buvo ribojamas tik paties studento pajėgumo ir noro mokytis.

1996 m. rudens semestre magistrantams buvo siūlomi dalykai: „Aktualios politinės filosofijos problemos“ (Baranova); „Aktualios estetikos problemos“ (Juknevičius); 1997 m. pavasario semestre – „M. Šelerio fenomenologija“, „Teorinės ir praktinės filosofijos sąlyčio problemos“, „Naujųjų laikų praktinė filosofija“ (Sodeika).

1997 m. pradėjo veikti Filosofijos doktorantūra. Pirmieji doktorantai – filologė Dalia Zabielaitė ir tapytojas Arūnas Gelūnas – nebuvo Filosofijos programos absolventai (beje, neseniai Gelūnas spaudoje – savo rinkiminės kampanijos kontekste – pasakojo, jog rinktis Filosofijos doktorantūros studijas VDU jam tuomet patarė Leonidas Donskis); Saulenė Pučiliauskaitė buvo ką tik baigusi Praktinės filosofijos magistrantūrą.

Nuo 1997 m. katedroje vyr. asistento pareigose pradėjo dirbti tuometinio Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (dabar Lietuvos kultūros tyrimų institutas) doktorantas Dalius Jonkus (daktaro disertaciją apgynė 1998 m. pavasarį, docento pareigas ėjo nuo 2001 m.). Tų metų tvarkaraštyje randame jo dėstomą B dalyką „Filosofijos įvadas“, 1997 m. pavasario semestre – „XX a. filosofinė antopologia“, rudens semestro tvarkaraštyje – „Kultūros filosofija“ ir Sodeikos dėstomų kursų „Filosofinė metodologija“ (bakalaurams) ir „Antikos praktinė filosofija“ (magistrantams, buvo dėstoma Aristotelio etika) seminarai. Japertas tų metų pavasarį dėstė „Kalbos filosofija“ ir „Mokslo filosofija“, rudenį dėstė „Estetika“ ir „Filosofijos istorijos šaltinius“, taip pat Sodeikos dėstomų kursų „Filosofijos istorija I“ (bakalaurams) bei „Naujausiųjų laikų praktinė filosofija“ (magistrantams, buvo nagrinėjami Nietzsche‘s tekstai) seminarus. Sodeika 1997  m. pavasarį taip pat dėstė magistrantams „Aktualios teorinės ir praktinės filosofijos temos“ (buvo nagrinėjama Husserlio „Laiko suvokimo fenomenologija“), bakalaurams „Naujasių laikų filosofijos istoriją“ ir „Filosofinio teksto vertimą“; Šulcienė dėstė bakalaurams „Filosofijos istorijos šaltinius“; Plečkaitis, be „Logikos“, pavasario semestre dėstė kursą „Politinės minties klasikai“ bakalaurams, rudens semestre – „Aktualios šiuolaikinės etikos temos“ (buvo kalbama apie toleranciją) magistrantams.

Iš 1997 metų išliko net trys ataskaitos variantai. Viename jų galima matyti, jog be etatinio docento-katedros vedėjo (Sodeikos) ir „antraeilininko“ profesoriaus (Plečkaičio), katedroje dirba du asistentai (Japertas ir Jonkus). Taigi, iš viso trys etatiniai dėstytojai. Ataskaitoje vėl skundžiamasi, jog „Filosofijos katedra iki šiol neturi net paprasčiausio veikiančio kompiuterio, kuriuo galima būtų redaguoti tekstus bei naudotis Internetu (apie bent kiek modernesnę šiuolaikiniam moksliniam darbui būtiną „orgtechniką“ jau net nekalbame)“. Kitas ataskaitos variantas neturi punkto apie materialinės bazės skurdumą, tačiau jame nurodoma, jog 1996 m pavasario semestre „vizituojančiu“ profesoriumi dirbo Kazlauskas (iš tikrųjų Kazlauskas Filosofijos programoje niekad nedirbo, jis dėstė B dalyką „Religiotyros įvadą“, po to perėjo į KTF), ir asistente-valandininke visus mokslo metus – Šulcienė. Pirmame bakalauro programos kurse mokėsi 22, antrame- 18, trečiame – 6, ketvirtame – 11 studentų (akivaizdžiai pastebimas studentų skaičiaus didėjimas); pirmame magistrantūros kurse mokėsi 5, antrame – 6 studentai. Trečiajame 1997 m. ataskaitos variante išvardinti dėstomi dalykai.

1998 m. vasario 24 d. datuojama pirmoji katedros „savianalizė“. Joje pirmą vietą užima „padalinio mokslinės veiklos struktūros“ lentelė, rodanti, jog „mokslinė veikla“ jau anuomet tapo prioritetine – svarbesne nei pedagoginė. „Mokslinių veiklų“ buvo nurodyta trys: „Filosofijos vaidmuo šiuolaikinėje (post-komunistinėje) visuomenėje“ („vykdoma“ nuo 1995 m); „Tolerancijos problema šiuolaikinėje visuomenėje“ (Plečkaičio „veikla“, „vykdoma“ nuo 1995 m.) ir „Šiuolaikinė kalbos filosofija“ (Japerto „vykdoma“ nuo 1997 m.). Personalo struktūra nepakitusi (Sodeika, Plečkaitis, Japertas, Jonkus); nurodoma, jog katedroje yra trys doktorantai: Zabielaitė, Gelūnas ir Pučiliauskaitė. Savianalizė baigiasi skyriumi „Vidinis katedros mokslinės veiklos įvertinimas“, kuriame rašoma:

Katedros mokslinė veikla pakankamai produktyvi: per 3 metus paskelbti 7 straipsniai. Vidutiniškai vienam katedros darbuotojui tenka po 0,47 straipsnio per metus. Be antraeilininkų ir doktorantų, kurie studijas pradėjo tik 1997 09 01, katedros dėstytojų mokslinis produktyvumas būtų 2 straipsniai per 3 metus arba 0,7 straipsnio per metus. Tačiau: a) nėra publikacijų žurnaluose, kurių svorio koeficientas didesnis kaip 1; b) nėra publikacijų žurnaluose, kurių svorio koeficientas tarp 1 ir 0; c) nėra monografijų; d) nėra mokslo populiarinimo publikacijų; e) nebuvo dalyvauta nė vienoje tarptautinių mokslo organizacijų organizuotoje konferencijoje.

Filosofijos katedros mokslinė veikla („vienam darbuotojui po 0,7 mokslinio straipsnio per metus“) tuometinio HMF dekano prof. habil. dr. Romualdo Apanavičiaus buvo įvertinta kaip „pakankamai produktyvi“. (Tarp dešimties vertinamų HMF padalinių užimta 5-ta vieta. Dokumentas datuojamas dviem savaitėms anksčiau nei pasirašyta „savianalizė“ – 1998 m. vasario 10 d.) Matome, jog anuo metu reikalavimai buvo matuojami „svorio koeficientais“, ir „tarptautinėmis mokslo organizacijomis“. Savianalizė baigėsi „mokslinės produkcijos gausėjimo perspektyvos“ pažadais: esą, „jauni perspektyvūs mokslininkai“ Japertas ir Jonkus yra pasirengę reikalaujmą produkciją „gausinti“: „Po trijų-keturių metų turėtume sulaukti mokslinės produkcijos pagausėjimo bei jos mokslinio lygio ženklesnio išaugimo“. Tokie pažadai leidžia spėlioti, jog spaudžiamas reikalavimų katedros vedėjas bent jautėsi pakankami saugus planuoti ateitį. Kita vertus, žinome, jog „po trijų-keturių metų“ reikalavimai išaugo tiek, jog buvę planai pasirodė juokingi.

1998 m. pabaigoje pateikta katedros ataskaita sako, kad pirmame bakalauro programos kurse mokėsi 30, antrame – 24, trečiame – 24, ketvirtame – 8 studentai; pirmame magistrantūros kurse mokėsi 10, antrame – 5 studentai (matome tolesnį studentų skaičiaus didėjimą); katedroje buvo penki doktorantai, kurių „svarbiausias įnašas į universiteto biudžetą“, anot Sodeikos žodžių ataskaitoje, „yra tai, kad jie nemokamai veda seminarinius užsiėmimus“. Dėstytojai: doc. Sodeika (katedros vedėjas, pavasario semestre dėstė bakalauro programos kursus: „Filosofijos istorija II“, „Filosofinio teksto vertimas“; magistro programos kursus „Aktualios etikos temos“ ir „Viduramžių praktinė filosofija“; rudens semestre dėstė bakalauro kursus „Filosofijos istorija III“, „Religijos filosofija“ ir magistro kursą „Istorijos filosofija“); vyr. asistentas Japertas (pavasario semestre dėstė bakalauro programos kursus „Etika“, „Gnoseologija“, „Filosofijos istorijos šaltiniai“; magistrantūros programos kursą „Naujausiųjų laikų praktinė filosofija“; rudens semestre dėstė bakalauro kursus „Kalbos filosofija“, „Mokslo filosofija“ ir magistro kursą „Aktualiosteorinės ir praktinės filosofijos sąlyčio temos”); vyr. asistentas Jonkus (pavasario semestre dėstė bakalauro programos kursus „Socialinė filosofija“, „Rusų filosofijos bruožai“, „Filosofinio teksto vertimas“; magistrantūros kursą „Aktualios estetikos temos“; rudens semestre dėstė bakalauro kursus „Kultūros filosofija“, „Filosofinė antropologija“, magistro kursą „Naujųjų laikų praktinė filosofija“, be to dėstė B dalyką „Filosofijos įvadas.). Skrupskelis ėjo vizituojančio profesoriaus pareigas rudens semestre dėstydamas B dalyką „Filosofijos įvadą“ ir „Mokslinio darbo metodiką“ doktorantams. Plečkaitis, kaip ir anksčiau, dirbo antraeilėse pareigose (rudens semestre dėstė B dalyką „Logikos įvadą“ ir „Politinę filosofiją“ bakalaurams; rudens semestre dėstė bakalauro kursą „Formalioji logika“ ir magistro kursą „Aktualios etikos problemos“). Įsigaliojant reikalavimui, jog katedroje būtinai dirbtų pedagoginį profesoriaus vardą turintys dėstytojai, Sodeika šiuos profesorius ironiškai vadino „veisliniai“, tačiau visuomet rodė profesoriui Plečkaičiui didžiulę pagarbą, kaip savo disertacijos vadovui.

Ataskaitos rubrikoje „Studijos ir mokslo bazė“ vėl skundžiamasi, jog „techninė katedros įranga yra nepatenkinama“: katedroje vis dar yra tik vienas kompiuteris, o jame buvusi informacija dingo (tai paaiškina, kodėl šiandien nerandame kai kurių ankstesnių metų dokumentų). Ilgame, kaip visad ironiškame pasiaiškinime pirmą kartą (ar pirma?) užsimenama apie „Vytauto Didžiojo universiteto sunką finansinę būklę“:

Katedros naudojamas kompiuteris nuolat genda. Atliekant remonto darbus po eilinio gedimo rugsėjo mėnesį, dėl Informacijos sistemų tarnybos darbuotojų kaltės dingo visa komputerio diske sukaupta informacija apie katedros darbą per pastaruosius tris metus, ko rezultate sutriko tolesnio katedros darbo planavimas bei ataskaitų už atliktą darbą rengimo bei pateikimo procesas. Tik ypatingo katedros darbuotojų pasiaukojimo dėka pavyko rekonstruoti dalį informacijos, saugotos minėtų darbuotojų personaliniuose komputeriuose (PC), šeimyniniuose archyvuose bei asmeninėse atmintyse. Nepaisant pastangų, kita informacijos dalis yra nebegrąžinamai prarasta, ko pasėkoje tapo žymiu mastu apsunkintas tolesnis katedros darbuotojų veiklos funkcionavimas, kas neišvengiamai atsiliepė mokslinio darbo bei pedagoginio proceso vekdymo efektyvumui, taip pat aktyviam techninės bazės panaudojimui tarp dėstytojų, doktorantų ir kt. Kitos techninės įrangos katedros dispozicijoje stygius neleidžia ir jos aktyviai panaudoti tarp minėtų asmenų tikslu užtikrinti nenutrūkstamą mokslinių tyrimų bei studijų vykdymo procesą, tad tenka pasitenkinti parankinėmis priemonėm is arba iš asmeninių santaupų įsigyta įranga, kurios kokybė ir kiekybė negali būti pripažįstamos patenkinamomis. Tačiau atsižvelgdamas į Vytauto Didžiojo universiteto sunkią finansinę būklę, katedros kolektyvas dar labiau susitelkia ir stengiasi kuo geriau atlikti jiems patikėtas funkcijas bei spręsti jiems iškeltus uždavinius, sykiu su viltimi ir geranoriškai žveldamas į netolimą bei tolimesnę ateitį.

Rubrikoje „Problemos ir uždaviniai“ pirmą kartą pasirodė kartus Sodeikos komentaras, iš kurio sužinome, jog „laisvojo pasirinkimo“ universitete nebėra, o jo vietą užėmė fiksuotos, privalomos programos:

Bakalauro ir magistro studijų programos buvo rengiamos dar tais laikais, kai VDU orientavosi į vakaruose susiformavusį universiteto modelį. Todėl daugelis dalykų buvo planuojami atsižvelgiant į galimybę studijuojančiam rinktis tą ar kitą dalyką ir tuo būdu formuoti individualią studijų trajektoriją, atitinkančią paties studijuojančiojo interesus bei galimybes. Per pastaruosius keletą metų universiteto orientacijai pasikeitus teko kiek modifikuoti ir bakalauro bei magistro studijų programas, pritaikant jas naujosioms sąlygoms. Buvo peržiūrėtas studijuojamų dalykų sąrašas, atsisakant variantiškumo liekanų, ko rezultate jis įgijo tam tikrų privalomų disciplinų sąrašo pobūdį, o pačios studijos tapo beveik visiškai unifikuotos, tad tapo įmanoma griežčiau kontroliuoti kiekvieno dėstytojo darbą ir programuoti studentų atsiskaitomybę.

Iš tikrųjų, kai 1998 m. įstojau į Praktinės filosofijos magistrantūrą, jos programa jau buvo griežtai nustatyta ir suskirstyta semestrais, nors vis dar nemažą kai kurių kursų auditorijos dalį sudarė įvairių kitų programų studentai. Be to, net pusę trečiojo studijų semestro laiko buvo skyriama ne filosofijos, o kitos specialybės „pasirinktiniams“ dalykams. (Pradžioje tai buvo Lietuvos istorijos dalykų sąrašas, beje, kaip paaiškėjo, nebuvęs griežtai privalomas: antai, man buvo leista pasirinkti dalykus iš Anglų filologijos magistrantūros programos; vėliau „privalomai pasirinktinų“ dalykų sąrašas buvo sudarytas iš Lietuvių etnologijos programos bei Socialinio mokslo fakulteto siūlomų dalykų.)

Sykiu ši katedros ataskaita liudija dar vieną svarbų istorinį faktą: 1998 m. pradėta kalbėti apie Filosofijos katedros „silpnumą“ dėl nepakankamo jos dėstytųjų „mokslingumo“. Minėtoje ataskaitos rubrikoje Sodeika rašė:

Kai dėl dėstytojų kvalifikacijų bei jų mokslinio aktyvumo, tai čia reikėtų pastebėti sekantį: per atsiskaitomuosius metus 2 (du) katedros darbuotojai (Mindaugas Japertas ir Dalius Jonkus) sėkmingai apsigynė daktaro disertacijas, už kurias jiems buvo suteikti humanitarinių mokslų daktarų vardai. Tuo būdu Filosofijos katedra iškopė į pozicijas, kurios nebeteikia pagrindo ją vadinti „silpna“, kaip iki šiol buvo daroma. Vis dėlto „silpnumo“ dar liko pirmiausia mokslinių publikacijų fronte. Mūsų jaunieji kolegos dar nesugeba tinkamai spręsti jiems keliamus uždavinius ir mažokai publikuoja mokslinėje spaudoje su svorio koeficientu. Šis klausimas jau buvo keliamas visuotiniame katedros darbuotojų susirinkime ir priimtas nutarimas, sustiprinti šią silpnąją katedros darbo grandį, įpareigojant kiekvieną katedros darbuotoją rimtai pagalvoti apie publikacijas su svorio koeficientu ir rasti būdų jas realizuoti per trumpiausią įmanomą laiką.

Įvairios „mokslinės produkcijos koeficientų lentelės“, „leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami“ vienai ar kitai kvalifikacijai ir panašūs sąrašai buvo nuolat sudarinėjami tiek Vilniaus švietimo valdžios institucijose, tiek ir pačiame universitete.

Tais metais Filosofijos katedra persikėlė į erdvesnes patalpas – tų pačių universiteto rūmų penktame aukšte esančius du susisiekiančius kambarius: dideliame bendrame kambaryje dėstytojai ilsėjos tarp paskaitų, konsultavo studentus, kartu šventė šventes bei vaišino vieni kitus; mažame kambarėlyje įsikūrė katedros vedėjo „kabinetas“, kur buvo priimami „interesantai“ ir kur Sodeika ne kartą asmeniškai kalbėdavosi su dėstytojais ir doktorantais apie katedros reikalus, kiekvienam rodydamas išskritinę pagarbą.

Scan_20160725_164455

 

Tomas Sodeika. 1998 m.

1999 m. katedros ataskaitoje rašoma, jog pirmame bakalauro programos kurse mokėsi 9, antrame – 28, trečiame – 23, ketvirtame – 20 studentai; pirmame magistrantūros kurse mokėsi 7, antrame – 8 studentai; katedroje buvo aštuoni doktorantai. Dėstytojai tie patys: Sodeika, Japertas, Jonkus ir Plečkaitis (antraeilės pareigos). Žymus pirmakursių skaičiaus sumažėjimas susietas su universitete padaryta „reforma“, leidžiančia kai kurių dalykų specializaciją tik nuo trečio kurso. „Jungtiniai“ pirmo-antro kurso studentų srautai (deklaruojant „tarpdiscipliniškumą“) leido „sunkios finansinės būklės“ kamuojamam universitetui sutaupyti dėstytojų atlyginimus. Šios tvarkos pradžioje įstojusiųjų buvo klausima, kokią discipliną jie planuoja pasirinkti (šis skaičius ir atsispindėjo ataskaitoje), tačiau didelė pirmakusių dalis nebuvo apsispręndusi. Rubrikoje „Problemos ir uždaviniai“ skaitome: „Labai komplikavo situaciją tai, kad mokslo metų viduryje buvo pakeista pagrindinių studijų programa, ko rezultate radosi baisi painiava pirmo ir antro kurso dalykų sąrašuose – gali atsitikti, kad kai kuriems kursams nepavyks surinkti reikiamo studentų skaičiaus ir tada likę studentai negalės įvykdyti programos reikalavimų“. Turima omeny nauja „jungtinė“ Istorijos, filosofijos ir etnologijos programa, pagal kurią pirmo-antro kurso studentai buvo sujungti į vieną didelį srautą. Didžioji jų dauguma paprastai svajodavo apie Lietuvos istorijos specialybę, likę, kaip vėliau paaiškėjo, dekanato buvo visaip įkalbinėjami nesirinkti Filosofijos specialybės.

2000 m. ataskaitoje matome, kad pirmas-antras kursai jau skaičiuojami kaip „jungtiniai“, trečiame bakalauro programos kurse yra 27 ir ketvirtame – 24 studentai; pirmame magistrantūros kurse – 8, antrame – 7 studentai, doktorantų yra devyni.

2000 m. katedros vedėjui pavyko organizuoti tęstines Praktinės filosofijos magistrantūros studijas etikos mokytojoms: dėstytojai gavo papildomą atlygį, o grupė Kauno ir Kauno rajono etikos mokytojų – Praktinės filosofijos magistro diplomus, kuriais iki šiol didžiuojasi, su dėkingumu prisimindamos savo dėstytojus. (Deja, panašių studijų pastaraisiais metais organizuoti nepavyko.)

2000 m. pavasario semestre privalomą visam universitetui (A dalyką) Etikos įvadą dėstė Vaidilutė Volskytė ir Vytautas Uzdila; „Filosofijos įvadą“ kaip B dalyką dėstė prof. habil dr. Bronius Genzelis; „Logikos įvadą“ – Plečkaitis. Pirmam „jungtiniam“ bakalauro kursui dėstė Jonkus („Pamatiniai filosofijos klausimai“), antram „jungtiniam“ kursui dėstė Sodeika („Modernioji filosofija“), trečiam-ketvirtam kursams dėstė Jonkus („Gnoseologija“, „Socialinė filosofija“), Japertas („Etika“, Estetika“, „Moderniosios filosofijos šaltiniai“), doktorantė Milda Paulikaitė („Filosofinio teksto vertimas“), Sodeika kartu su doktorantu-valandininku Gelūnu („Rytų filosofijos istorijos bruožai“). Rudens semestre dėstyti pradėjo asistentė Bronė Gudaitytė ir aš –doktorantė-asistentė-valandininkė Marija Oniščik. (Pirmam „jungtiniam“ bakalauro kursui dėsčiau „Antikos ir viduramžių filosofija“; ketvirtam kursui vedžiau Japerto dėstomo „Mokslo filosofijos“ kurso seminarus, čia tarp mano pirmųjų studentų buvo Jurga Jonutytė, Viktoras Bachmetjevas, Donatas Večerskis.)
2001 m. Filosofijos katedros darbą sujaukė asmeninis konfliktas tarp Sodeikos ir tuometinės katedros administratorės Ramunės Kavaliauskienės, norėjusios įsikišti į katedros vedėjo asmeninį gyvenimą. Išliko vedėją ginantys dokumentai: katedros posėdžio protokolas ir viešas laiškas, kurį pasirašė daugelis to meto Lietuvos filosofijos mokslo atstovų. Atleista administratorė kreipėsi į teismą, kur galiausiai tarp jos ir universiteto buvo pasiekta taikos sutartis. Nauja administratore (0.5 etato) buvo priimta Menų fakulteto doktorantė Rasa Ožiūnaitė.

Iš 2001 m. ataskaitos matome, kad be doc. Sodeikos, nuo rudens docento pareigas pradėjo eiti Japertas ir Jonkus. Tais metais 2001 m. apsigynė pirmieji Filosofijos katedros doktorantai: Zabielaitė ir Gelūnas, abu dirbo lektoriaus pareigose; doktorantas Gediminas Karoblis buvo asistentas-valandininkas, prof. Plečkaitis – „antraeilininkas“.

simtadienis

 

Trečio Filosofijos bakalauro kurso „šimtadienis“. 2001 m.

Pasak 2002 m. ataskaitos, Filosofijos katedroje dirba docentai Sodeika, Japertas ir Jonkus, lektoriai Zabielaitė ir Gelūnas, prof. Plečkaitis – „antraeilininkas“, asistentai doktorantai Karoblis, Pučiliauskaitė, Paulikaitė ir Oniščik. Viso katedroje yra 12 doktorantų. 2002 m. pavasarį pradėjo veikti neakivaizdinės Filosofijos bakalauro studijos.

2003 m. daktaro disertacijas apgynė Pučiliauskaitė, Paulikaitė ir Karoblis. Katedros „techninė bazė“ vis dar buvo apgailėtina. Tų metų rudens semestro pradžioje viename tuo metu reikalaujame „ataskaitiniame“ rašte Sodeika rašė: „Siūlome pirmiausia pasirūpinti, kad katedros būtų aprūpintos bent elementaria moksliniams tyrimams reikalinga technika. Antai, Filosofijos katedra iki šiol neturi net paprasčiausio veikiančio kompiuterio, kuriuo galima būtų redaguoti tekstus bei naudotis Internetu (apie bent kiek modernesnę šiuolaikiniam moksliniam darbui būtiną „orgtechniką” jau net nekalbame)“.

„Mokslingumo“ reikalavimai nuolat augo. Kadangi universitetų finansavimas priklausė nuo „mokslinės produkcijos, tenkančios sąlyginiam vienetui“, sudėtingai apskaičiuojamam pagal etatų skaičių kiekvienai katedrai, kiekvienas tapdavo „atsakingas“ už prastą universiteto finansinę padėtį. Viena tokia lentelė rodo, jog 2000 m. Filosofijos katedroje šis rodiklis buvo 1,6; 2001 m. – 3,7; 2002 m. – 1,8. Kai kuriais metais Filosofijos katedros „mokslingumo“ rodikliai yra mažiausi fakultete. (2000 m. Anglų bei Vokiečių ir prancūzų filologijos katedrų rodykliai buvo mažesni, tačiau jos greitai „pasitaisė“.) 2003 m. neįtikėtinas katedros „mokslingumo“ rodiklio šuolis iki skaičiaus 227,8 žymi Leonido Donskio atėjimą.

2 Tomo gimtadienis

 

Tomo Sodeikos gimtadienis. Vida Laskauskaitė, Tomas Sodeika, Bronė Gudaitytė, Milda Pauilikaitė, Mindaugas Japertas, Marija Oniščik. 2003 m.

Pabaigos pradžia: Donskio metai

Tomas Sodeika buvo savo įkurtos Filosofijos katedros vedėjas iki 2003 m. Pasibaigus antrajai kadencijai universiteto vadovybė nesutiko toliau skirti jo vedėju ir Filosofijos katedros vedėjo pareigoms užimti pakvietė dr. Leonidą Donskį. Išliko Sodeikos prašymas atleisti jį iš darbo:

Jo Magnificencijai

VDU rektoriui

Prof. habil. dr. Vytautui Kaminskui

PRAŠYMAS

2003-06-20

                   Prašau suteikti man eilines atostogas nuo š.m. birželio 28 iki rugpjūčio 24 d., o nuo rugpjūčio 25 d. atleisti iš Jūsų vadovaujamos įstaigos.

Pagarbiai

Tomas Sodeika

2003 m. katedros ataskaita, be Donskio, įvardija tuo metu katedroje dirbusius dėstytojus: doc. dr. Japertas, doc. dr. Jonkus, lektorė dr. Pučiliauskaitė, lektorė dr. Zabielaitė, asistentas dr. Karoblis, asistentė dr. Paulikaitė, asistentė Giedrė Vasiliauskaitė (Donskio priimta Helsinkio universiteto, kuriame jis dirbo, doktorantė), asistentė doktorantė Oniščik (valandininkė); dr. Raškinis (0,25 docento etato, pagrindinis krūvis Informatikos fakultete), prof. habil. dr. Plečkaitis (antraeilininkas). Katedros referentė – Oniščik (2004-2005). (Iki 2005 metų katedrų ataskaitose buvo viešai skelbiamos kiekvieno dėstytojo pareigos, krūvio normatyvai, krūvio „įvykdymas“, virškrūvis, etato dalis.) Ožiūnaitė išėjo iš referentės pareigų 2003 m. lapkričio 10 d.

Donskio sutikimas

 

Donskio „sutikimas“ Filosofijos katedroje. Mindaugas Japertas, Milda Paulikaitė, Agnė Budriūnaitė, Leonidas Donskis, Lina Vidauskytė, Bronė Gudaitytė, Tomas Berkmanas. 2003 m.

2004 m. katedros ataskaitoje minimi dėstytojai: Japertas, Jonkus, Karoblis, Pučiliauskaitė, Paulikaitė, Oniščik, Raškinis. Vasiliauskaitė katedroje dirbo tik 2003/2004 m.m., Zabielaitė išėjo iš darbo 2004 m. (prašymas parašytas vasarą), tų pačių 2004 m. pavasario semestro dėstytojų sąraše atsirado doktorantas asistentas Nerijus Čepulis ir doktorantas asistentas-valandininkas Rimantas Viedrynaitis. Kaip ir anksčiau, neįdarbinti doktorantai turėjo nemokamai įvykdyti privalomą pedagoginį krūvį. 2004 m. krūvio lentelėse nurodyta, jog doktorantė Jonutytė pavasario semestre vedė Jonkaus dėstomo „Gnoseologijos“ kurso seminarus, rudens – to paties dėstytojo „Kultūros filosofijos“ seminarus bei Donskio magsitrantams dėstomo kurso seminarus; seminarus vedė taip pat doktorantai Tomas Kavaliauskas ir Agnė Budriūnaitė. Tų metų rudenį aš apgyniau daktaro disertaciją.

Donskis buvo katedros vedėjas nuo 2003 m. rudens semestro iki 2005 m pavasario semestro pradžios (t.y. 3 semestrus). Išvažiuodamas į ilgalaikes komandiruotes jis pavesdavo laikinai eiti katedros vedėjo pareigas Japertui. Išliko teikimai, datuoti 2003 rugsėjo 29 d., kai Donskis, ką tik pradėjęs vadovauti katedrai, išvyko stažuotei net 5 mėnesiams. Japertas ėjo katedros vedėjo pareigas nuo 2003 spalio 2 iki 2004 kovo 1 dienos. Donskis sugrįžo į vedėjo ir 0,75 etato profesoriaus pareigas 2004 kovo mėnesį, t.y. formaliai jis buvo katedros vedėjas 3 semestrus, bet faktiškai – du. Donskio metai Filosofijos katedroje buvo paženklinti dažnų vakarėlių organizavimu jo namuose (anuomet Donskio šeima gyveno netoliese, Putvinskio gatvėje) bei jo žmonos Jolantos apsilankymais katedroje. Įsimintina buvo universiteto organizuota jo (istorijos mokslo krypties) habilitacijos procedūra.

filosofai 2005 001

filosofai 2005 003

 

 

Dėstytojai ir doktorantai studentų vakarėlyje. Viršuje: Rimantas Viedrynaitis, Gediminas Karoblis, Jurga Jonutytė, Marija Oniščik, Mindaugas Japertas. Apačioje: Leonidas Donskis. 2005 m.

***

2005 m. kovo 1 d. Filosofijos katedros vedėju buvo paskirtas Japertas. Donskio išėjimą iš Filosofijos katedros vedėjo pareigų gaubė paslaptis. Paskirtas Politikos mokslo ir diplomatijos instituto (dabar fakultetas) direktoriumi, jis kurį laiką niekam katedroje apie tai nepranešė ir toliau ėjo katedros vedėjo pareigas, nuolat kalbėdamas apie tai, kaip jis „viską padarys dėl katedros“. Gandui apie Donskio naują paskyrimą pasklidus, vieną dieną atėjęs į katedrą Viedrynaitis ištiesė jam ranką ir pasakė: „Sveikinu su naujomis pareigomis“, tad jam teko pripažinti, kad jis jau nebėra katedros vedėjas. Ėjo kovas. Tomis dienomis Japertas atsitiktinai sutikęs HMF dekaną Apanavičių, sužinojo, jog jau nuo kovo pradžios vedėju paskirtas jis. 2005 m. vasarą buvo paskelbtas konkursas Filosofijos katedros vedėjo pareigoms užimti. Japertui atsisakius jame dalyvauti, abu paprašėme dalyvauti Jonkų, kuris, būdamas vienintelis kandidatas, tapo katedros vedėju nuo 2005 m. spalio 1 d.

2005 m. katedros ataskaitoje, be dviejų vedėjų (Japerto ir Jonkaus) minimi dėstytojai: dr. lektorius Karoblis, dr. lektorė Oniščik, dr. lektorė Budriūnaitė, dr. lektorė Gudaitytė (0,5 etato), dr. doc. Raškinis, taip pat doktorantai asistentai, dirbusieji pavasario semestre – Čepulis ir Evaldas Juozelis bei rudens semestre – Viedrynaitis ir Tomas Kavaliauskas (0,2 etato). Donskis ėjo 0,75 etato profesoriaus pareigas iki rudens. Rudens semestre lektore-valandininke katedroje dirbo dr. Audronė Žukauskaitė. Plečkaičiui išėjus, ji, Japerto pakviesta, dėstė Praktinės filosofijos magistrantūros kursą „Aktualioji etika“. Pučiliauskaitė ir Paulikaitė išėjo iš darbo nuo 2005 pavasario semestro (kuomet Donskis dar buvo katedros vedėjas ir niekas nepranašavo jo pasitraukimo). 2005 m. daktaro disertacijas apgynė Gudaitytė, Budriūnaitė, Lina Vidauskytė ir Tomas Berkmanas.

Tomo Bergmano gynymas

 

Tomo Berkmano daktaro disertacijos gynimui pasibaigus. Berkmanas dėkoja savo disertacijos vadovui Mindaugui Japertui. 2005 m.

Bronės gynymas

Bronės Gudaitytės daktaro disertacijos gynimas. Dalius Jonkus, disertacijos vadovas Tomas Sodeika, Bronė Gudaitytė. 2005 m. 

2006 m. pavasario semestre filosofijos katedroje dėstė Jonkus, Japertas, Raškinis (0,25 docento etato), Karoblis (lektorius), Oniščik (lektorė), Budriūnaitė (lektorė), Gudaitytė (0,5 lektorės etato), Viedrynaitis (0,5 asistento etato), doktorantė asistentė Jonutytė, doktorantas Kavaliauskas, privalomą doktorantų krūvį turėjo doktorantai Večerskis ir Rūta Bagdanavičiūtė. 2007 metais daktaro disertaciją apsigynusi Jurga Jonutytė kitais metais perėjo dirbti į PMDI, vėliau dalį savo krūvio („Istorijos filosofijos“ kursą) turėjo Filosofijos katedroje.

Filosofijos katedros žlugdymas

2007/2008 m. m. universitetas pagaliau atsisakė iki tol buvusios daugeliui specialybių primestos „specializacijos tik nuo trečio kurso“ schemos. Kai tik tapo galima priimti studentus į filosofijos specialybę nuo pirmo kurso, į Filosofijos bakalauro programą dienines studijas įstojo net 50 asmenų. Universitete buvo sukurti programų komitetai, kurių sudėtis buvo nustatyta dekanato: taip Filosofijos bakalauro programos pirmininku buvo paskirtas Japertas, o Praktinės filosofijos magistro programos – Jonkus. Būtent Japerto pastangomis Filosofijos bakalauro programa buvo iš pagrindų atnaujinta. Į atnaujintą programą grįžo filosofijos istorijos kursai, buvo pasirūpinta, kad keturių metų tinklelyje būtų nuosekliai ir proporcingai išdėstyti visų pagrindinių filosofijos sričių dalykai, taip pat, kad bent kiek kreditų tektų kalbų mokymuisi – pradžioje buvo siūloma pasirinkti tarp vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbų, vėliau pavyko pasiekti, kad arba lotynų arba senovės graikų kalbos pradmenų dėstymas filosofijos studentams taptų privalomas. (Leidžiamas kreditų skaičius programoje universiteto vadovybės buvo griežtai apribotas ir aiškiai nepakankamas, juolab, kad dalį kreditų atėmė tais metais Vilniaus švietimo valdžios nustatyta privaloma „praktika“.)

2008 m. tuometiniame VDU Politikos mokslų ir diplomatijos institute buvo įsteigtas naujas padalinys – Socialinės ir politinės teorijos katedra. Jai vadovauti iš Šiaulių universiteto buvo pakviestas dr. Gintautas Mažeikis. Katedros įsteigimo reikalingumas buvo grindžiamas dokumentu, kuris buvo parašytas PMDI, bet aptiktas kompiuteryje, esančiame Filosofijos katedros patalpoje. Šis dokumentas, datuojamas 2008 m. vasario 3 d., buvo viešai perskaitytas VDU Senato posėdyje.

Štai dokumento tekstas:

VDU Rektoriui prof. Zigmui Lydekai

VDU Senato pirmininkei prof. Margaritai Teresevičienei

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos institute steigsimosi

Socialinės ir politinės teorijos katedros reikalingumo

Pagrindimas bei teikimas VDU Senatui tvirtinti

2008-02-03

Kaunas

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos institute šiuo metu vyksta gilios reformos. Kadangi PMDI jau dabar yra fakulteto dydžio ir akademinio pajėgumo universitetinis padalinys, pranokstantis vienos ar dviejų studijų programų institutus, permainos jo kelyje į fakultetą reikalauja ir naujos katedros, jungiančios humanistiką ir socialinius mokslus, steigimo. Naujoji Socialinės ir politinės teorijos katedra nedubliuotų VDU Filosofijos katedros darbo, o, priešingai, dėstytų bei tyrinėtų tuos kursus bei problemų laukus, kurie yra anapus VDU Filosofijos katedros interesų bei prioritetų. VDU Filosofijos katedra orientuojasi į filosofijos istoriją ir vadinamąją teorinę filosofiją (pažinimo teoriją, fenomenologiją, analitinę filosofiją), bet joje nėra tų disciplinų, be kurių negali būti parengti politikos mokslų, diplomatijos, tarptautinių santykių, regionistikos sričių, viešojo administravimo ir viešosios komunikacijos atstovai – tarpdisciplininės, į sociologiją bei politikos mokslus orientuotos praktinės filosofijos. Beje, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute veikia Politinės teorijos katedra, nors VU turi net atskirą Filosofijos fakultetą.

Socialinės ir politinės teorijos katedra PMDI jungtų tokias studijų kryptis ir socialinių bei politikos mokslų disciplinas kaip politinių idėjų istorija, politikos teorija, socialinė teorija, socialinė kritika, politinė antropologija, diskurso analizė, propagandos ir retorikų studijos, kolektyvinės atminties studijos, civilizacijų teorija ir Rytų Vidurio Europos idėjų istorija. Šie kursai yra būtini ne tik PMDI politikos mokslų, tarptautinių santykių, viešojo administravimo ir komunikacijos studentams, bet ir regionistikos (civilizacijų teorijos ir lyginamųjų studijų atveju – ypač Rytų Azijos, sinologijos ir japonistikos) atstovams.

Viename iš PMDI strateginių partnerių, Helsinkio universitete (Suomija), veikia teorinės filosofijos ir praktinės filosofijos katedros (pastaroji vadinasi Socialinės ir moralės filosofijos katedra). PMDI ką tik pasirašė VDU, Helsinkio, Talino, Tartu, EHU ir Latvijos universitetų bendros magistrinės programos iš socialinės filosofijos („Geros visuomenės teorijos“) sutartį. Partneriai vieningai pritarė Socialinės ir politinės teorijos katedros įkūrimui VDU, su kuria jie ir ketina kurti bei plėtoti bendrą magistrantūrą.

PMDI turi visas sąlygas ir specialistų bazę tokiai katedrai įsteigti. Joje iškart pradėtų dirbti vienas profesorius (prof. Ph.D. Leonidas Donskis) ir trys daktarai (dr. Jurga Jonutytė, Ph.D J.D. Mininger ir netrukus daktaro disertaciją ginsiantis Tomas Kavaliauskas).

Prašome leisti VDU Socialinės ir politinės teorijos katedrą leisti pristatyti ir tvirtinti VDU Senato posėdyje 2008 m. vasario 20 d.

Prof. Ph.D. Leonidas Donskis,

VDU PMDI direktorius

Dokumento autoriai, norėdami įrodyti, kad nauja katedra, dar neturinti nei personalo, nei studijų programų, yra būtinai reikalinga universitetui, ėmėsi vertinti Filosofijos katedros darbą. Pažymėtina, kad Filosofijos katedra priklausė Humanitarinių mokslų fakultetui, ir jose vykdomos studijų programos priklausė humanitarinių mokslų krypčiai, o naujai steigiamos katedros būsimoji veikla turėjo būti priskiriama socialinių mokslų krypčiai. Savo vertinimą autorius išreiškė neatitinkančiais tikrovės teiginiais. Antai, buvo parašyta, jog „VDU Filosofijos katedra orientuojasi į filosofijos istoriją ir vadinamąją teorinę filosofiją (pažinimo teoriją, fenomenologiją, analitinę filosofiją), bet joje nėra (…) į sociologiją bei politikos mokslus orientuotos praktinės filosofijos“. Iš tikrųjų Filosofijos bakalauro studijų programa niekada nebuvo „orientuota“ į filosofijos istoriją, priešingai, filosofijos istorijos kursų programoje visuomet buvo labai nedaug, o vienu metu nebuvo visai. Praktinė filosofija (etika, socialinė, politinė filosofija) visada buvo dėstoma lygiagrečiai su „teorine“ filosofija. Pažymėtina, jog į vieną gretą statydami pažinimo teoriją, fenomenologiją ir analitinę filosofiją, dokumento autoriai sumaišė filosofijos sritį (pažinimo teorija) su filosofijos kryptimis (fenomenologija ir analitinė filosofija). Tiesa, Filosofijos bakalauro programos studentai buvo supažindinami su daugeliu filosofijos krypčių, tarp jų ir su fenomenologija bei analitine filosofija, tačiau nei vienai šių krypčių niekad nebuvo skiriama atskirų kursų. Tik Jonkus visuose savo kursuose visada dėstė (ir dabar dėsto) fenomenologiją. Japertas, dėstydamas „Kalbos filosofijos“ kursą, tarp kitų filosofijos krypčių dėstė ir analitinės kalbos filosofijos pagrindus, tačiau niekur daugiau filosofijos studentai su analitine filosofija nebuvo supažindindami. Programos paskirtis visada buvo suprantama kaip platus filosofijos pagrindų suteikimas tiems, kurie pradeda savo pažintį su filosofija. Visa Filosofijos bakalauro programos struktūra buvo orientuota ne į istorinį filosofijos dėstymą ir ne į atskiras filosofijos kryptis, bet į dalykinį (sričių) dėstymą, t.y. siekė suteikti studentams žinių apie kiekvieną filosofijos sritį, tarp jų ir apie pažinimo teoriją, kuriai buvo skiriamas vienas programos kursas (anksčiau vadintas „Gnoseologija“), kaip ir kitoms filosofijos sritims, tarp kurių visada buvo etika, politinė filosofija, socialinė filosofija, t.y. sritys, tradiciškai priskiriamos praktinei filosofijai. O Filosofijos katedros magistro programa kaip tik buvo orientuota tik į socialinę ir politinę filosofiją, kas matoma jau iš programos pavadinimo: „Praktinė filosofija“. Šioje programos dėstomi dalykai apėmė šiuolaikinės filosofijos socialinių, politinių bei etinių problemų tyrinėjimus, o jos absolventams buvo teikiamas praktinės filosofijos magistro laipsnis.

Neatitinkantys tiesos vieši įtikinėjimai, esą, Filosofijos katedroje praktinė filosofija nėra dėstoma, leido įgyvendinti naujos katedros steigėjų sumanymą, pagal kurį Socialinės ir politinės teorijos katedra turėjo patenkinti „praktikos“ paklausą. Sykiu minėtas „Pagrindimas“ deklaravo šio sumanymo autorius siekiant, kad „naujoji Socialinės ir politinės teorijos katedra nedubliuotų VDU Filosofijos katedros darbo, o, priešingai, dėstytų bei tyrinėtų tuos kursus bei problemų laukus, kurie yra anapus VDU Filosofijos katedros interesų bei prioritetų“. Savo pozicijai sustiprinti anuomet šio dokumento autoriai nurodė ir tokio „darbo pasidalinimo“ precedentus: dviejų skirtingų filosofijos studijų padalinių buvimą Vilniaus universitete ir Helsinkio universitete (pastarajame dirbo Donskis). Iš tikrųjų tuomet preliminariai pasiūlyta būsimoji studijų programa ne tik nedubliavo Filosofijos studijų, bet iš pirmo žvilgsnio neturėjo nieko bendro su filosofija, o veikiau dubliavo Socialinio mokslo fakulteto Sociologijos ir Socialinės antropologijos programas, akivaizdžiai esančias „anapus“ daugumos filosofų interesų.

Tuo pat metu po universitetą pasklido gandas, esą HMF Filosofijos katedra yra „labai silpna“, „merdi“, „apimta stagnacijos“ ir greitu laiku jos „nebebus“. Tą ne kartą girdėjo studentai įvairių programų, kuriose darbavosi Socialinės ir politinės teorijos katedros dėstytojai.

Praėjo metai. 2009 m. PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedroje dirbo 5 asmenys, kurie savo atlyginimą užsidirbdavo, gaudami pedagoginį krūvį kitose įvairių fakultetų katedrose, tarp jų ir HMF Filosofijos katedroje, t.y. atimdami krūvį iš kitų katedrų darbuotojų. Kitaip tariant, tuo metu tai buvo padalinys, kuriame nėra darbo. Per metus nepavykus sukurti ir patvirtinti savo studijų programų PMDF vis garsiau buvo kalbama apie planus ne dubliuoti, bet tiesiog pasisavinti Filosofijos katedrą, kartu su jos programomis, įdirbiu ir studentais, tuo pat metu atleidžiant dalį dėstytojų. Toks veiksmas būtų vadinamas „restruktūrizacija“ ir pristatomas kaip lėšų taupymas („optimizavimas“), kas universitetui visuomet buvo aktualu, o ypač krizės laikotarpiu. Rodos, vienintelė likusi kliūtis buvo sunkumai, susieti su minėta priklausomybe skirtingoms mokslo kryptims, tačiau šios kliūties galima būtų išvengti, atsisakant Filosofijos katedros ir jos programų pavadinimų.

Tokį PMDF „plėtros” sumanymą palaikė tuometinis universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka, kuris apie šių planų įgyvendinimą viešai prabilo šio fakulteto darbuotojų susirinkime. Filosofijos katedros darbuotojai ir studentai, apie šios planus sužinoję iš minėtame susirinkime dalyvavusių asmenų, sugebėjo pasipriešinti tam, kas buvo traktuojama kaip Filosofijos katedros okupacija ir jos programų sunaikinimas. Siekiant viešumo, buvo kreiptasi į žiniasklaidą. Artėjant Rektoriaus susitikimui su HMF darbuotojais, Filosofijos katedroje apsilankę tuometinė fakulteto vadovybė – dekanas doc. dr. Jonas Vaičenonis ir prodekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė – vienu balsu neigė faktą, jog kitame fakultete Rektorius apie tokius planus buvo kalbėjęs.

Picture 024

 

Filosofijos bakalauro darbų gynimas: studentas Audrius Račkauskas,  doktorantė Jelena Simonova, dėstytojos  Jurga Jonutytė, Marija Oniščik. 2008 m.

2009 m. katedros ataskaitoje, be vedėjo Jonkaus, minimi dėstytojai: doc. Japertas, doc. dr. Karoblis, lektorės dr. Budriūnaitė, Oniščik ir Gudaitytė, asistentas Viedrynaitis; rudens semestre dirbusieji doktorantai asistentai Bachmetjevas ir Tomas Saulius; „antraeilininku“ lektoriumi dirbo dr. Večerskis.

Taigi tuo metu Filosofijos katedra buvo integralus Humanitarinių mokslų fakulteto padalinys, turintis didelį jaunų darbuotųjų pedagoginį ir mokslinį potencialą. Didžioji dauguma katedroje dirbančių dėstytojų apsigynė daktaro disertaciją toje pačioje katedroje, kurioje 2009 metais buvo 15 doktorantų. Pagal atnaujintą Filosofijos bakalauro studijų programą pirmame kurse studijavo 23 studentai, kurių daugiau kaip trečdalis, stodami, nurodė filosofiją kaip savo „pirmą pasirinkimą“; tiek pat studentų tais metais baigė antrą kursą. Trečiame kurse, kuris mokėsi pagal seną programą, tais metais filosofiją pasirinko taip pat 23 studentai. Baigiamajame bakalauro kurse buvo 26 studentai. Filosofijos bakalauro programoje taip pat sėkmingai (kai kurie ypač sėkmingai) mokėsi neakivaizdinių studijų studentai – 21 pagal naują programą (I-II kursai) ir 21 pagal seną (III-IV kursai). Nemažai Filosofijos bakalauro studijų programos absolventų sėkmingai tęsdavo studijas Socialinių mokslų fakulteto ir Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūrose, tad galima teigti, jog, tokio pobūdžio, t.y. socialinių mokslų krypties, studijoms jie buvo gerai paruošti. Visuomet atsirasdavo ir norinčių tęsti filosofijos studijas Praktinės filosofijos magistrantūros programoje, kurioje visos tuo metu buvusios 8 valstybės finansuojamos vietos buvo užimtos.

Tuo pat metu suintensyvėjo įvairios universiteto reikalaujamos „užklasinės“ ir „tarptautiškumo“ veiklos katedroje. 2010 m. HMF ataskaita mini filosofijos studentų draugijos „Agora“ veiklą – „Filosofija kine“ ir Filosofijos dienos minėjimą, o taip pat dr. Johno-Stewarto Gordono (tuo metu atvykusio iš Kanados) viešnagę. Jis kovo mėnesį skaitė viešą paskaitą „Žmogaus orumas ir bioetika“. Antrą kartą atvažiavęs tais pačiais metais rudenį (jau iš Vokietijos, Kelno universiteto) jis vedė trijų dienų seminarą „Žmogaus teisės ir aplinkos etika“. Šių renginių iniciatorius buvo doktorantas Bachmetjevas. Minima ir dr. Sauliaus Geniušo iš Jameso Madisono universiteto (JAV) vieša paskaita „Fenomenologinė filosofija Šiaurės Amerikoje“. Birželio mėnesį doktorantų Vitalijaus Milkovo ir Viedrynaičio buvo organizuota studentų vasaros stovykla „Filosofija/menas/amatas“. (Viedrynaitis organizavo šią stovyklą dvi vasaras iš eilės). 2010 m. rudens semestre intensyvius kursus bakalauro („Politinė filosofija”) ir magistrantūros („Šiuolaikinė filosofija”) programose dėstė iš Amerikos atvažiavęs prof. Algis Mickūnas.

2011 m. abi Filosofijos katedros vykdomos programos – tiek Filosofijos bakalauro, tiek Praktinės filosofijos magistro – sėkmingai praėjo savianalizės procedūrą ir tarptautinės studijų vertinimo komisijos buvo akredituotos 6 metams (taigi, jų akreditacija baigsis kitais, 2017 m.). Sausį Tomas Saulius apgynė daktaro disertaciją.

Picture 065

 

Filosofijos bakalauro darbų gynimo komisija: absolventas ir „socialinis partneris“ Valdas Kilpys, katedros vedėjas Dalius Jonkus, gynimo komisijos pirmininkas Tomas Sodeika, katedros dėstytojai Mindaugas Japertas, Donatas Večerskis. 2011 m.

Filosofijos studijoms VDU iškilo grėsmė po to, kai 2013 m. LR Vyriausybė sumažino valstybės finansavimą humanitarinių mokslų sričių aukštosioms studijoms. Turėdami mažiau pinigų, Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė nusprendė stabdyti būtent Praktinės filosofijos magistro programą ir neskelbti priėmimo į ją 2013/2014 m.m., nepaisant didžiausio tais metais Filosofijos bakalauro studijas baiginėjančių skaičiaus – bakalauro diplomus turėjo gauti net 35 absolventai. Sprendimas buvo priimtas 2013 m. pavasarį nepasitarus su katedros vedėju Jonkumi ir jam dėl ligos nedalyvaujant. Apie tai jam buvo pranešta telefonu. Pats vedėjas irgi neinformavo katedros darbuotojų ir studentų apie priimtą sprendimą; apie tai sužinojome iš kitų katedrų darbuotojų. Pasipiktinę šiuo sprendimu, filosofijos studentai organizavo plataus mąsto pasipriešinimą: kreipėsi į žiniasklaidą; parašė peticiją, adresuotą Rektoriui, Studijų prorektoriui bei fakulteto dekanei ir surinko per 140 studentų parašų; kreipėsi į LR švietimo ministeriją. Savo peticijoje studentai rašė:

Praktinės filosofijos studijų programa orientuojasi į aktualias filosofijos problemas, keliamas etikos, socialinės filosofijos ir kitose šiuolaikinės praktinės filosofijos srityse, kurių išmanymas yra labai svarbus šiandienos Lietuvos kultūrai ir visuomenei. Todėl šią programą dažnai renkasi studentai baigę ne tik filosofijos bakalauro, bet ir kitas programas Humanitarinių mokslų, Menų, Katalikų teologijos, Ekonomikos ir vadybos ir kituose fakultetuose; programa taip pat sulaukia studentų ir iš kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų.

2012 m. Praktinės filosofijos magistro studijų programa nesunkiai surinko reikiamą skaičių studentų, tokie pat priėmimo rezultatai prognozuojami ir šiais metais. Filosofijos bakalauro laipsnį šiais mokslo metais ruošiasi gauti 35 VDU nuolatinių ir neakivaizdinių studijų studentai.

Didelį susirūpinimą kelia tai, kad tokie svarbūs sprendimai priimami nedalyvaujant studentams. Sprendimai nefinansuoti Praktinės filosofijos magistro programos ir neskelbti priėmimo į ją 2013/2014 m.m. buvo priimami nepasitarus nei su studentų bendruomene nei su programą vykdančia Filosofijos katedra. Filosofijos katedros vedėjas, kuris yra ir Praktinės filosofijos programos komiteto pirmininkas, informuotas apie priimtą sprendimą, pranešė, kad tie iš 35 studentų, šiais metais gausiančių filosofijos bakalauro diplomą, kurie planuoja šiais metais tęsti filosofijos studijas mūsų universitete, negalės įgyvendinti savo planų. Praktinės filosofijos magistro programos tęstinumu susirūpinę ne tik ketvirtojo, bet ir kitų kursų studentai, planuojantys savo ateitį.

Netekę galimybės šiais metais laisvai pasirinkti antrosios pakopos filosofijos studijų mūsų universitete ir nenorėdami praleisti metų, studentai bus priversti rinktis vieną iš dviejų alternatyvų: arba stoti į filosofijos krypties magistratūrą kituose Lietuvos universitetuose, kurių artimiausias yra KTU, arba išvažiuoti studijuoti filosofiją į užsienį. Mes nenorime, kad taip atsitiktų, nes mylime mūsų universitetą ir siekiame, kad VDU išliktų tikrai liberalus, humanitarinis ir konkurencingas Lietuvos aukštojo mokslo centras. Esame įsitikinę, kad atviras ir laisvas universitetas, koks yra VDU, turi suteikti savo ir kitų universitetų bakalaurams galimybę laisvai rinktis magistro studijų programą. Jei priėmimas į vienintelę filosofijos krypties magistro studijų programą mūsų universitete bus sustabdytas, studentai neteks laisvojo pasirinkimo galimybės. Esame taip pat įsitikinę, kad tik finansuojant ir kitaip palaikant filosofijos mokslą galime ne tik išsaugoti humanitarinę VDU pakraipą, bet ir reikšmingai prisidėti prie Lietuvos kultūros ir visuomeninio gyvenimo puoselėjimo.

Prašome užtikrinti Praktinės filosofijos magistro programos finansavimą ir sudaryti galimybę visiems norintiems laisvai teikti stojimo į Praktinės filosofijos magistro studijų programą paraiškas 2013/2014 m.m.. Taip bus išsaugota galimybė puoselėti mūsų universitete visas filosofijos studijų pakopas, sudarančias filosofijos studijų tęstinumą.

Deja, studentų protestas nebuvo išklausytas. Žiniasklaidos atstovai, motyvuodami būtinybe išklausyti ir „antrąją pusę“, nušvietė situaciją iš universiteto valdžios atstovų pozicijos, kaip konfliktą, kurio kaltininkė esą buvo pati Filosofijos katedra, neva „sutikusi“ su sprendimu, bet neinformavusi savo studentų. Antai, portalas 15min.lt, cituodamas studentų kreipimąsi, sykiu pateikia Rektoriaus žodžius:

„Tai nėra išimtinis atvejis, nes stojimas tiek į socialinių, tiek į humanitarinių mokslų bakalauro studijas ir magistrantūrą Lietuvoje yra ryškiai mažinamas. Kada yra daug programų, kai kurie fakultetai tai jau seniai daro – pamečiui leidžia programas. Ypač kai nėra daug baigiančių bakalauro programą. Taigi, nieko naujo, nieko keisto. Tik Filosofijos katedra nebuvo korektiška ta prasme, kad nepakalbėjo su studentais, neinformavo jų. Jokio studijų nutrūkimo nėra. Kai kasmet skelbiama magistrantūra, eina visi, kas nori, kai kurie studentai vėliau studijas meta ir tuomet visiškai neekonomiška jas tęsti tik dėl kelių studentų. O dabar atsiras tam tikras konkursas“.

Žinomas Lietuvoje „blogeris” tų metų balandžio 1 d. rašė:

Visai neseniai nuskambėjo naujiena, kad mano mylimosios Alma Mater t.y. Vytauto Didžiojo universiteto, kurio HMF Filosofijos katedros absolventas esu ir tuo didžiuojuosi, vadovybė, siekdama sutaupyti lėšas, nusprendė tai padaryti filosofijos magistrantūros studijų sąskaita. Nuspręsta į filosofijos magistro studijas studentus priiminėti tik kas antrus metus. Ką tai reiškia mažytei VDU Filosofijos katedrai, regis, aišku visiems, išskyrus tokį sprendimą priėmusiuosius. Pasakau iš karto – tai kas įvyko neturi jokios reikšmės ne tik respublikiniu, bet ir Kauno mastu. Alternatyvų kur studijuoti filosofiją tikrai yra, bet pats VDU vadovybės požiūris į šį reikalą pasako išties nemažai.

Kaip įprasta, niekas neaišku, besipiktinantys studentai laksto nuo dekanato prie katedros, nuo katedros prie VDU Senato, nuo Senato prie Rektorato. Ten jiems sakoma, kad sprendimas padarytas jau prieš metus, tačiau apie jį visi sužinojo tik dabar. Filosofijos katedros vedėjas tuo tarpu, tarsi vis dar sėdėtų paskaitoje, dalinasi su spauda savo pamąstymais apie tai, kad net ir šiuolaikiniame technologijos mokslų pasaulyje filosofija išlieka aktuali.

Matome, jog katedros vedėjas čia netiesiogiai kaltinamas neveiklumu; pastebima, jog svarbūs sprendimai yra kažkieno priimami už visų suinteresuotų grupių „nugarų“, nesuteikiant jokios informacijos. Sykiu pažymėtina, jog ne tik šis anoniminis tos pačios programos absolventas mano, kad Kaune „alternatyvų, kur studijuoti filosofiją, tikrai yra“. Studijų prorektorius doc. dr. Kęstutis Šidlauskas, kalbėdamas su žurnalistais, pasakė, jog norintys studijuoti filosofijos krypties magistrantūroje gali rinktis PMDF Socialinių ir politinių teorijų katedroje veikiančią magistrantūros programą, kuri, jo manymu, esanti „tos pačios krypties“. (Tad studijų prorektoriaus manymu, mokslų sritys – humanitariniai ir socialiniai mokslai – yra skirtingos, bet jų kryptis – vienoda.)

Kai studentų atstovai norėjo įteikti savo peticiją su parašais universiteto Rektoriui, jie nebuvo įleisti į Rektoratą. Vis dėlto, palaukę Rektoriaus prie Rektorato durų, studentai su juo susitiko, tačiau jis atsisakė priimti jų peticiją, o Studijų prorektorius, pažadėjęs su jais susitikti, sutartu laiku į susitikimą neatvyko. Šiokį tokį kompromisą pavyko pasiekti tik susitikus su HMF dekane dr. Ineta Dabašinskiene, kuri pažadėjo, jog, nors priėmimas į Praktinės filosofijos magistrantūros pirmą kursą bus sustabdytas, norintiems joje studijuoti bus suteiktos 4 nemokamos „laisvųjų klausytojų“ vietos antrame kurse. Tačiau kai vasarą, gavę bakalauro diplomus, studentai atėjo šių žadėtų vietų, jiem buvo pasakyta, kad vietos mokamos, tad galiausiai tik dvi iš jų buvo užimtos.

Po Lietuvą pasklidus gandui, kad Filosofijos magistrantūra VDU yra uždaryta (tai buvo netiesa, ji buvo sustabdyta tik vieneriems metams; tiek 2014, tiek 2015 m. priėmimas į ją buvo paskelbtas ir vyko sėkmingiau nei kada nors anksčiau), kas reiškė, jog filosofijos studijos VDU nebėra vientisos, o galimybė ateityje patekti į doktorantūros programą tampa miglota, tais 2013 m. staiga drastiškai krito norinčiųjų studijuoti Filosofijos bakalauro programoje skaičius: pirmame kurse studijavo tik 7 žmonės. Universiteto vadovybė apkaltino katedros dėstytojus, esą jie nesugeba „pritraukti“ studentų ir nesiima „marketingo“ priemonių; HMF dekanė Dabašinskienė reikalavo programą pakeisti, nes ji esą „silpna“ ir „nekomercinė“. „Komercializuoti“ programą buvo siūloma, pakeičiant jos pavadinimą, kaip tai „savanoriškai“ padarė kitų programų vadovai, prie žodžio „filosofija“ pridedant kokį nors kitą žodį, madingą arba nurodantį į „praktišką“ (taikomąjį) studijų panaudojimą. Filosofijos bakalauro programos komiteto pirmininkas Japertas ne tik kategoriškai atsisakė siūlomos programos „komercializacijos“, bet ir pasipriešino reikalavimui sujungti pirmą kursą, kurį dėl mažo studentų skaičiaus esą atskirai mokyti „neapsimoka“, su antru kursu ir mokyti ką tik įstojusius ir apie filosofiją nieko nežinančius pirmakursius kartu su pažengusiais ir jau skaitančius sudėtingus filosofinius tekstus anglų kalba antrakursiais. Į jo raštu išdėstytus tvirtus argumentus tuomet buvo atsižvelgta ir kursai nesujungti, bet pirmakursių dėstytojams apmokėjo tik „individualių konsultacijų“ valandas, nors paskaitos ir seminarai vyko kaip įprasta.

Tais, 2013/2014 m.m. Filosofijos katedros dėstytojai aktyviai įsitraukė į „marketingo“ veiklą: dalyvavo visose Aukštųjų mokslų mugėse ir kituose universiteto programas propaguojančiuose renginiuose Kaune; įsteigė Mažąją filosofijos akademiją, kurioje kiekvieną šeštadienį neatlygintinai skaitė paskaitas moksleiviams; dėstytojai Viedrynaitis, Gudaitytė ir Oniščik važinėjo į mokyklas, kur skaitė paskaitas apie filosofiją ir bendravo su moksleiviais.

DSC_0243 (1)

 

Rimantas Viedrynaitis, Mindaugas Japertas ir Marija Oniščik Aukštųjų mokyklų mugėje Kaune 2014 m.

2014 m. vasarą savo Facebook (FB) paskyroje rašiau:

Šiais metais Filosofijos bakalauro programa, vykdoma VDU HMF Filosofijos katedros dėstytojų, labai sėkmingai pasirodė bendrame priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas kontekste. Lietuvoje šiuo metu vykdomos trys bakalauro programos pavadinimu „Filosofija“ ir viena pavadinimu „Medijų filosofija“. Tarp visų minėtų keturių programų VDU Filosofijos katedros programa pagal norinčių studijuoti ir priimtų studentų skaičių tvirtai užima 2 vietą, konkuruodama tik su Vilniaus universiteto Filosofijos programa. Palyginus su praėjusiais metais, priimta dvigubai daugiau studentų. Tarp įstojusių daugiau kaip pusė studentų atėjo „su krepšeliais“, t.y. su gerais ir labai gerais mokykloje gautais pažymiais. Norinčių studijuoti Filosofijos bakalauro programoje buvo daugiau nei (nežinia kieno) nustatytas praeinamasis balas leido priimti. Taip pat ir per priėmimą į Praktinės filosofijos magistrantūros programą šiais metais norinčių studijuoti buvo daugiau nei vietų. Vis daugiau kitų specialybių studentų pasirenka Filosofijos bakalauro programą kaip savo gretutinių studijų dalyką.

Tačiau tais pačiais, 2014 m. rudens semestras prasidėjo dar per atostogas: iš Filosofijos bakalauro programos komiteto pirmininko Japerto atostogų metu telefonu (skambino katedros referentė Daiva Kielaitė) buvo reikalaujama sutikimo (vėl) sujungti pirmą ir antrą kursą į vieną. Jis atsisakė.

Semestro pradžioje laukė netikėtas akibrokštas: Filosofijos katedros vedėjas Jonkus HMF dekanės Dabašinskienės buvo paprašytas atsistatydinti. Jis parašė prašymą atleisti jį iš katedros vedėjo pareigų, neva „savo noru“. Apie tai sužinojau 2014 m. rugsėjo 15 d. Jonkus guodėsi, esą „patyrė spaudimą“, ir gailėjosi jam pasidavęs. Mano užrašų knygelyje tą dieną atsirado toks įrašas: „TAI PABAIGA. GYVENIMO.“ Naujo katedros vedėjo paskyrimo teko laukti net tris savaites, kurių metu paaiškėjo, jog kolegos iš kaimyninio KTU anksčiau už Filosofijos katedros darbuotojus jau žinojo, kad katedros vedėja bus paskirta Jurga Jonutytė – Filosofijos katedros absolventė (jos bakalauro darbo vadovė buvau aš, Oniščik, magistro darbo vadovas – Sodeika, daktaro disertacijos vadovas – Donskis), nuo pat įkūrimo dirbusi PMDF Socialinių ir Politinių teorijų katedroje. Mes gi gandais gyvenome iki spalio 2 d., kai buvo surengtas katedros posėdis, skirtas naujos vedėjos pristatymui. Jonutytė atvyko į katedrą lydima dekanės Dabašinskienės. Pristatydama naują vedėją katedros posėdyje, dekanė negailėjo kritikos žodžių (tokių, kaip „stagnacija“, „nenoras atsinaujinti“, „uždarumas“ ir pan.) katedros dėstytojų ir joje vykdomų studijų programų adresu, priekaištavo dėl mažų studentų priėmimo skaičių. Jau minėjau, jog tuo metu palyginus su 2013 m. priėmimo skaičius padidėjo dvigubai ir buvome antri Lietuvoje po VU.

Nauja vedėja savo darbą pradėjo gražiais pažadais ir iniciatyvomis, kurios buvo sutiktos su viltimis, tačiau neturėjo jokių pasekmių. Antai, buvo žadėta kovoti už tai, kad bendrauniversitetinis privalomas A grupės dalykas „Filosofija“ vėl būtų dėstomas, skirstant studentus į atskirus srautus, o ne vienam milžiniškam srautui Didžiojoje salėje. Katedros dėstytojų parengti pasiūlymai kiekvienam fakultetui, ar bent kiekvienai mokslų sričiai parengti atskirą, specialiai tai mokslo sričiai pritaikytą „Filosofijos“ kursą liko be atsakymo. Atrodė, jog niekas nebuvo daroma katedros prestižui padidinti ir jos gerą vardą vadovybės akyse atstatyti. Tačiau šis neveiklumas buvo tik regimybė, susidariusi dėlto, jog nieko nebuvo daroma atvirai, informuojant visus katedros narius.

Prasidėjus 2015 m. vedėjos nusistatymas konkrečių katedros dėstytojų ir visos bakalauro programos atžvilgiu tapo vis aiškesnis. Jau sausį, negavusi iš vedėjos jokios informacijos apie vykstančias aukštųjų mokyklų muges ir kitus panašius renginius (pvz., VDU moksleivių dieną), kuriuose prieš metus aktyviai dalyvavome Japertas, Viedrynaitis, aš ir net kai kurie studentai, pareiškiau norą juose dalyvauti, tačiau man buvo pasakyta, jog šiuose renginiuose didelio katedrų atstovų skaičiaus dalyvavimas nepageidaujamas, esą „pakanka fakulteto atstovų“. Kai Kaune vykstančioje aukštųjų mokyklų mugėje vedėja negalėjo dalyvauti, pasisiūliau ją „pavaduoti“; tuomet pamačiau, kad kitos fakulteto programos gausiai atstovaujamos dėstytojų ir studentų, kai aš buvau vienintelė Filosofijos bakalauro programos atstovė.

Bakalauro programos komiteto darbas buvo galutinai paralyžiuotas. Iki tol komiteto kompetencija buvo programos struktūra, dalykų pavadinimai bei jų atestacija, kuri buvo atliekama kasmet, keičiant bei tobulinant dalykų aprašus. Tačiau realus programos turinys, t.y., kas dėsto ir kas yra dėstoma nustatytų pavadinimų kursuose, niekada nebuvo sprendžiama programos komiteto, o tik katedros vedėjo asmeniškai. Bendroji VDU „politika“ lėmė, jog normatyviniams krūviams be paliavos augant, katedra nuolat susidurdavo su valandų paskirstymo problema. Su katedros vedėju Jonkumi kiekvieną kartą tekdavo „derėtis“ dėl krūvio ir dėstymo dalykų, ir Bakalauro programos komiteto pirmininkui Japertui net dažniau nei kitiems tekdavo priminti katedros vedėjui, jog jam, kaip pilnu etatu dirbančiam dėstytojui, to etato krūvį vedėjas privalo sudaryti. Tuo tarpu pastarasis, neatsiklausęs programos komiteto pirmininko, dažnai kviesdavo į programą PMDF dirbančius dėstytojus. (Vieną kartą vedėjas kalbėjo apie tai su manimi, teisindamas, jog sugrįžusiam iš Briuselio Donskiui būtinai reikia ką nors „duoti“, kad jis musų „neskriaustų“.) Šią „tradiciją“ tęsė ir nauja vedėja. Įprasta programos pirmininko pareiga – užskaityti grįžtantiems iš užsienio ar akademinių atostogų studentams vienus ar kitus programos dalykus – buvo visiškai perimta katedros vedėjos (studentams buvo liepiama kreiptis tiesiai į ją). Vienas dar rudens semestro pradžioje nutikęs atvejis mus ypač nustebino, kai neatsiklausius ir net neinformavus programos komiteto pirmininko vedėja leido trečiojo kurso studentei vietoj trečio kurso dalyko lankyti ketvirto kurso dalyką (beje, dėstomą pačios vedėjos, kuriai vadovaujant studentė ruošėsi rašyti kursinį darbą). Taip ne tik buvo pažeistas minėtos studentės studijų nuoseklumas, bet ir visų trečio kurso studentų studijos atsidūrė pavojuje. Nes trečias kursas buvo pats mažiausias; jis buvo ta „silpnoji grandys“, dėl kurios nuolat sulaukdavome priekaištų ir net viešų Rektoriaus prof Juozo Augučio komentarų (esą, Filosofijos programoje mokosi tik šeši studentai); semestro pradžioje vedėjai pavyko išvengti trečio ir ketvirto kursų sujungimo tik pažadėjus asmeniškai pasirūpinti, kad iš trečio kurso dalykų sąrašų niekas neišsibrauktų, o gretutinių studijų studentai bus raginami užsirašyti būtent į trečio kurso dalykus. Mano, kaip programos komiteto narės, bandymai pasikalbėti apie programos reikalus su vedėja baigdavosi susipykimais (vieną kartą ji net trenkė durimis, o kitą kartą posėdžio metu apkaltino mane tuo, kad palaikiau ryšį su Sodeika).

Reikia pažymėti, jog Praktinės filosofijos magistrantūros programos komitetas iš esmės iš viso niekuomet nedirbo. Programa niekad nebuvo iš pagrindų atnaujinama, o jos struktūra tapo išbalansuota dėl atsitiktinių kursų pavadinimų bei turinio ir viso tinklelio pakeitimų.

Viena tų metų gražių naujos vedėjos iniciatyvų buvo pasiūlymas rengti bendrą mokslinę konferenciją, kurioje VDU HMF Filosofijos, KTU Filosofijos ir psichologijos, PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedros – visos buvusios „priešės“ ar konkurentės – bei Lietuvos filosofų draugija (LFD) galėtų rasti „bendrą kalbą“. LFD pirmininkė Žukauskaitė savo laiške man 2014 m. lapkričio 11 d. nurodė numatomą konferencijos pavadinimą:„Filosofija ir/ar/kaip kritinė teorija“. Atsakydama jai parašiau:

Panašu, kaip man pasiūlytų tokį „meniu“:

1 variantas: agurkai IR krapai. Na, tokį patiekalą dar galima interpretuoti kaip agurkų salotas SU krapais, bet reikia atidžiai žiūrėti, kad tų krapų nebūtų per daug, juolab, kad jų nebūtų daugiau nei agurkų.

2 variantas: agurkai AR krapai. Vienų krapų nevalgysiu, o kas mėgsta, tegul eina į kitą valgyklą.

3 variantas: agurkai KAIP krapai. Atleiskite, tai neįmanoma. Ir vieni, ir kiti kartu auga, bet juos painioti… Panašu, kad tokios vaišės ir vyks kitoje valgykloje, kur prieskoniai yra parduodami, pavadinant juos tikro maisto vardais.

Negaliu pasakyti, kad filosofija ir „kritinė teorija“ šalia nestovėjo. Ne tik stovėjo, bet ir išaugo toje pačioje lysvėje, ir buvo tokių sodininkų, kurie jas – tyčia ar netyčia – kartu augino, bet vis dėlto tai – visiškai skirtingo svorio kategorijos.

Atleisk už kulinarinius palyginimus. Jeigu rimtai, tai dabar mūsų rūpestis – išsaugoti Filosofijos programą, išsaugoti Filosofijos katedrą – be priedų ir prieskonių, tokių, kurie gali atrodyti visai nekalti, o kai kam ir naudingi, bet iš tikrųjų MORALIŠKAI žalingi. O tokiems dalykams tampu juo labiau jautri, kuo daugiau studijuoju filosofiją. Marija.

Taip pat pasiūliau diskusiją pratęsti, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo. Jonutytė, kuriai apie tai papasakojau, pavadino mano laišką „šmaikščiu“.

2015 m. sausio viduje buvo surengtas draugiškas susitikimas su KTU filosofais, kuriame bandėme surasti tokią būsimos konferencijos temą, kuri būtų plati, daugeliui įdomi ir priimtina. (Jonutytė, Jonkus, Mažeikis šiame susitikime nedalyvavo, nebuvo nei LFD atstovų, bet aktyviai dalyvavo KTU atstovai Vidauskytė ir Čepulis. Japertas nuo pat pradžių konferencijos reikalais nesidomėjo.) Tuoj po susitikimo netikėtai atėjo Jonutytės laiškas, kuriame buvo pasiūlytas toks būsimosios bendros konferencijos pavadinimas: „Žinojimo transformacijos medijų kaitos sąlygomis“. Laiške buvo minima, jog toks pavadinimas atsirado „pasitarus su Lina [Vidauskyte] ir Gintautu [Mažeikiu]“, ir kad į kitų pastabas irgi „buvo atsižvelgta“; buvo pridėtas aprašymas ir numatomų temų sąrašas. Atsakydama, parašiau Jonutytei asmeninį laišką, kuriame sukritikavau tiek pavadinimą, kaip tinkantį tik vienam „žaidėjui“, būtent, KTU Medijų filosofijos programos reklamai, tiek aprašymą bei temas, ir pasiūliau kitą, platesnį pavadinimą („Epistemologinių paradigmų kaita“, ar kas nors panašaus). Tą pačią dieną Jonutytė šį mano asmeninį laišką išsiuntė kai kuriais VDU ir KTU filosofijos dėstytojų adresais, tikriausiai norėdama paskatinti diskusiją. Savo laiškelyje ji parašė, jog aprašymo išraiškos, kurias aš pavadinau „pseudomoksliniais“ ir neaiškiomis, jai atrodo „normalios“ ir „įdomios“: „Gal tada iš tikrųjų pasitraukiu, ir perimkit, kas suprantat, kas čia ne taip“. Laiškelio tonas atrodė draugiškas, ką liudija ir po cituoto sakinio pridėta „šypsenėlė“, tačiau man pasirodė, jog ji įsižeidė. Aš iš karto viešai (visais jos nurodytais adresais) atsiprašiau, sykiu nurodydama, kad paskelbtas laiškas nebuvo viešas. Daugiau jokių bendrų pasitarimų konferencijos reikalu nebuvo.

Kovo 4 d. gavome Jonutytės laišką su paruoštu kvietimu į konferenciją ir prierašu, jog pagrindinis šio galutinio „varianto“ autorius yra Mažeikis, tad „jei turite klausimų ar priekaištų, kreipkitės į jį“. Naujasis pavadinimas buvo: „Filosofija, komunikacija, kritika“, o apraše tarp kitko buvo tokie žodžiai: „filosofuoti reiškia komunikuoti filosofinius turinius“. Atsakydama, parašiau vienintelį sakinį: „Man labai, labai liūdna“, ir daugiau jokia proga apie būsimą konferenciją nieko nekalbėjau, nerašiau ir ja nesidomėjau.

2015 m. pavasario semestras man ir Japertui buvo ypač neramus, nes tais metais baigėsi mūsų konkurso sutartys. Kovo 9 d. pokalbyje su Japertu katedros vedėja davė suprasti, jog nėra tikra dėl tolesnio jo darbo universitete, ir patarė jam pakalbėti su dekane. Po savaitės, kovo 16 d. jis nuėjo pas dekanę. Pokalbio metu dekanė Dabašinskienė (beje, buvusi jo „kursiokė“ Vilniaus universiteto Filologijos fakultete) atvirai įvardijo trijų „nepageidaujamų“ filosofijos dėstytojų pavardes: mano, Japerto ir Viedrynaičio. „Nepakeičiamų žmonių nėra“, – įspėjo dekanė.

Panaši situacija susidarė ne tik Filosofijos katedroje, bet daugelyje VDU akademinių padalinių: dėstytojai buvo priversti kreiptis į Personalo tarnybą, norėdami sužinoti ką nors apie numatomus konkursus ir sutartis, eiti į dekanatus bei Rektoratą nuolankiai prašyti palikti juos darbe. Balandžio 3 d. doc. dr. Kastytis Antanaitis savo FB paskyroje paragino netylėti tuos VDU dėstytojui, kuriems gresia konkurso neskelbimas ir sutarčių nepasirašymas, arba pasirašymas labai mažai etato daliai.

2015 balandžio 30 d. FB rašiau:

Iš vakar dienos VDU Rektoriaus įsakymo dėl konkursinių vietų:

Filosofijos katedroje: profesoriaus – 2 vietos (0,5 etato, 0,5 etato); docento – 1 vieta (0,5 etato).

Paaiškinimas, priminimas, informacija: šiuo metu šiose pareigose katedroje dirba ir jų kadencijos bei sutartys baigiasi: 1 profesorius (valdžia planuoja padalinti jį per pusę ir pusę atiduoti PMDF dėstytojui Miningeriui); 3 docentai (1 pilnas etatas or du po 0,5 etato; realiai krūvio yra daugiau); lyg ir pažadėta vieną šių žmonių priimti konkurso būdu (0,5 etato) ir su dviem sudaryti terminuotas sutartis (irgi po 0,5 etato, tikimės, kad bent metams, o ne vienam semestrui). Ir nors pažiūrėjus, susidaro įspūdis, kad 1) vienas žmogus savanoriškai atiduoda pusę savo darbo vietos pašaliniams žmogui; 2) iš šių metų esančių 3 etatų lieka 1,5; ir 3) dabar dirbantys 3 docentais puls tarpusavyje kautis dėl pusės darbo vietos (reali piniginė išraiška – apie 200 eurų per mėnesį), mes tikimės, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Jonutytė prašė katedros narius balsuoti už PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedros dėstytojo J. D. Miningerio priėmimą į 0,5 etato profesoriaus pareigas Filosofijos katedroje, užtikrindama, jog jis reikalingas politinės bei socialinės filosofijos dalykams dėstyti ir nepretenduoja į senesnių katedros narių dėstomus kursus, nes domisi politine filosofija. Ji taip pat (mano reikalavimu) turėjo užtikrinti, jog dėstytojas Miningeris, būdamas užsienėtis ir dėstydamas visus dalykus tik anglų kalba, moka valstybinę kalbą ir galės susikalbėti su studentais lietuviškai. Sykiu ji išreiškė savo susižavėjimą minimo dėstytojo kompetencija. Dar anksčiau sužinojome, jog planuojama priimti į darbą Filosofijos katedroje dėstytoją Bachmetjevą. Universitetas žada sudaryti jam palankias sąlygas eksternu apginti daktaro disertaciją. Dekanė Dabašinskienė norėjo, kad Bachmetjevas dėstytų paskirtų „Filosofijos“ kursą anglų kalba, skirtą  užsienio stidentams; vedėjos pasiūlytą mano kandidatūrą šiam kursui dėstyti dekanė atmetė, o kai jai buvo priminta, kad esu parašiusi šio kurso „metodinę priemonę“, pasakė, jog „neturi įrodymų“, kad aš „moku anglų kalbą, o parašyti kiekvienas gali“.

Planuota konferencija įvyko gegužės 8-9 dienomis ir susilaukė didžiulio viso Lietuvos filosofijos mokslininkų susidomėjimo. Antroji konferencijos diena buvo šeštadienis. Tą dieną, kaip kiekvieną šeštadienį, dirbo Mažoji filosofijos akademija, kur dėstytojas Viedrynaitis, visiškai pamiršęs apie vykstančią konferenciją, planavo priimti svečius: grupę įvairių specialybių studentų iš universiteto Akademinio teatro, vadovaujamą savo režisieriaus trečio kurso filosofijos studento Vaido Maskvyčio. Studentai norėjo pakalbėti su akademijos klausytojais apie teatrą ir filosofiją bei parodyti savo paruoštą performansą. Atėję į auditoriją ir nieko neradę jie prisiminė apie konferenciją ir pagalvojo, jog visi yra ten, tad nutarė nueiti ir parodyti savo performansą. Tuo metu LKTI doktorantas Kasparas Pocius (beje, tą semestrą vedėjos pakviestas dėstyti mūsų bakalauro programos studentams „Socialinės filosofijos“ kursą) skaitė savo pranešimą. Keistai besielgiančia grupelė studentų ir vienas dėstytojas su Kanto tomeliu rankose sukelė nemalonią nuostabą ir nepasitenkinimą (kiek galėjau suprasti vėliau, matydama konferencijos dalyvių veidus įraše). Tuomet Jonutytė pareiškė žinanti, „kas čia vyksta“, ir „galinti paaiškinti“: „Čia vyksta protestas prieš šią konferenciją, nes katedros dalis, t.y., būtent du dėstytojai niekaip negalėjo sutikti, kad šita konferencija yra filosofinė, ir dėl to įjungė studentus“. (Vėliau speliojome, apie kokius „du dėstytojus“ buvo kalbama, nes, kiek man žinoma, aš buvau vienintelis žmogus, prieš du mėnesius kritikavęs konferencijos koncepciją.) Toliau vedėja sakė, jog šio „protesto“ dalyviai atrodo kaip „pasamdyti aktoriai“, bet veikiausiai jie „patys atėjo“, o pranešėjas pasamprotavo apie tai, kaip „patogu“, kai „tėveliai ir mamytės“ tau „pasako, kas veikti“. Dalyvių skaičius konferencijoje buvo labai didelis, konferencija buvo įrašyta ir įrašas paskelbtas internete. Apie visą tai nieko nežinojau, kol, praėjus dviem dienom, neperskaičiau FB užuominas apie tai, kad konferencijoje kažkas įvyko. Performanso sumanytojai reiškė apmaudą dėl to, jog juos palaikė kažkieno pasamdytais protestuotojais prieš kažką, apie ką jie nieko nežinojo. Vėliau peržiūrėjau įrašą ir buvau priblokšta viešo katedros vedėjos pareiškimo.

2014-2015 m. m. užbaigė dar vienas netikėtas Jonutytės poelgis. 2015 m. liepos 10 d. interneto portale 15min.lt. buvo išspausdintas jos tekstas, pavadinimu „Universitetas ekologiniu žvilgsniu – 9 „be““. Tekstas greitai pasklido internetinėje erdvėje, kur jam karštai pritarė Donskis. Tai buvo tekstas apie jos „universiteto viziją“, kviečiantis bendradarbius (o iš tikrųjų, pavaldinius) į darbo askezę (vadinama „ekologija“) ir net į darbo „atsisakymą“. Vedėja priekaištavo katedros dėstytojams už tai, kad tarpusavyje vadina studentais „vaikais“ (ir tuo esą siekia „hierarchijos“) ir jais rūpinasi kaip „tėveliai ir mamytės“. Savo katedros dėstytojus ji apkaltino, jog jie esą „diktuoja“ studentams savo „tiesas“. Ji teigė, kad darbovietė neturi darbuotojams tapti „namais“, joje neturi skleistis „mišrainyčių ir kavos“ kvapas. Neatitinkantys „ekologinės“ vizijos (t.y. tie, kurie rūpinasi studentais, kartu geria kavą ir vaišina vieni kitus mišrainėmis) iš universiteto esą turėtų būti „ištrinti su trintuku“. Jie turėtų pagalvoti apie kitą darbą, o ne laikytis noro žūtbūt pasilikti dėstytojų profesijoje. Tiems, kurie žinojo apie situaciją katedroje, buvo visiškai aišku, apie kokius dėstytojus čia kalbama. Skaitant šį tekstą, galima buvo suprasti, jog tokia „ekologiška“ darbo vieta, kurioje padalinio vadovė norėtų dirbti, turėtų būti tik jos bendraminčių darbo vieta, priešingai jos pasakymui, kad bendradarbiai nebūtinai turi būti bendraminčiai. Tuo pačiu, tai turėtų būti universitetas, kuriame dėstytojai nesirūpina vieni kitais, yra alkani, jaučia diskomfortą, nebrangina savo darbo, dirba keliuose darbuose, su studentais bendrauja tik formaliai. Šalia pavaizduota nuoga betoninė siena buvo gera šių minčių iliustracija. Tuomet susilaikiau nuo viešų komentarų, pagalvojusi, jog tekstas ir taip neigiamai pasitarnaus stidentų priėmimui, nes kokie gi tėvai norėtų savo atžalas leisti į tokį nesaugų universitetą, juolab, kad tekstas buvo pasirašytas, nurodant autorės pareigas: Filosofijos katedros vedėja.

Filosofijos katedros sunaikinimas

2015 metų rudens semestrą Filosofijos katedra pradėjo tokios sudeties: du konkursą „laimėję“ (būdami vieninteliai kandidatai) profesoriai – Jonkus (0,5 etato) ir Miningeris (0,5 etato); doc. Japertas (0,8 etato, terminota sutartis vieneriems metams), Oniščik (0,75 docento etato, terminota sutartis vieneriems metams), lektoriai Gudaitytė ir Viedrynaitis, kurių konkursinė sutartis nebuvo pasibaigusi; Bachmetjevas, priimtas į darbą 0,8 etato lektoriaus pareigoms (terminuota sutartis vieneriems metams). Viso 7 žmonės. Konkursinė 0,5 etato docento vieta liko tuščia, dėstytojai Būdriūnaitei mirus, kitam kabdidatui – PMDF dėstytojui Kavaliauskui „nelaimėjus“ konkurso, dar kitą kandidatę – katedros vedėją Jonutytę pripažinus „neatitinkančia“ kvalifikacijos reikalavimų. Pažymėtina, jog, būdama Filosofijos katedros vedėja, Jonutytė nebuvo šios katedros narė, bet priklausė PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedrai.

2015 m. rudens semestro pradžioje Jonkui buvo suteiktas pedagoginis profesoriaus vardas. Ta proga rugsėjo 14 d. jis skaitė viešą paskaitą, po kurios kartu su Mažeikiu, Japertu ir manimi draugiškai vaišinosi ir šnekučiavosi katedroje.

Rugsėjo 16-tą buvo sušauktas katedros posėdis, kuriame dalyvavo naujai paskirti HMF dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė ir prodekanas dr. Giedrius Janauskas. Japertas iš anksto atsiprašė negalėsiantis dalyvauti posėdyje; nedalyvavo ir Jonkus, bet dalyvavo Mažeikis, kuris nėra katedros narys. Aš dalyvavau tik posėdžio pradžioje, nes turėjau išeiti į seminarą. Galėjau nujausti, jog posėdžio metu gali būti aptariami klausimai, susiję su Filosofijos bakalauro programa, ne tik todėl, kad senoji fakulteto valdžia nuolat priekaištavo katedrai dėl per mažų studentų priėmimo skaičių (pirmuose tiek bakalauro, tiek magistrantūros kursuose mokėsi po 12 studentų), tad turėtų apie tai kalbėti ir nauja valdžia, bet ir todėl, jog posėdžio išvakarėse netyčia nugirdau, kaip mažame „vedėjos“ kambaryje Jonutytė ir Miningeris kalbėjosi apie „naują programą“. Vėliau sužinojau, jog planai kurti naują Filosofijos bakalauro programą, tuo pat metu paraleliai veikiant senai programai, buvo pristatyti posėdžio metu, bet dėl programos pavadinimo ir jos pobūdžio dar nebuvo sutarimo. (Jau kurį laiką buvo svarstoma, kokį žodį būtų „naudingiau“ prijungti prie žodžio „filosofija“: „komunikacija“ ar „kritika“. Abu žodžiai, kaip žinome, buvo panaudoti pavasarį konferencijos pavadinime.) Taip pat sužinojau, jog posėdžio metu Japertui, kaip bakalauro programos komiteto pirmininkui, už akių buvo išsakytas kaltinimas, esą komitetas blogai dirba; buvo vartojami žodžiai „nepakeičiamų žmonių nėra“ ir „nenoras atsinaujinti“. Posėdyje dalyvavęs Viedrynaitis atkakliai gynė seną programą ir už akių puolamą Japertą bei kritikavo „paralelinės“ programos sumanymą.

Viedrynaitis savo įspūdžiais iš Filosofijos katedros posėdžio pasidalino FB: „Mielas Facebooke, galvoju, kad seniai esu patyręs tokį šūdo srautą, negu per šiandieninį katedros posėdį. Mark Zuckerberg, kreipiuosi į tavo išradimą, nes negaliu kreiptis į žmones dėl to, kad vienų nenoriu skaudinti, o kitų nebelaikau žmonėmis“. (FB komnetaruose pavartotas žodis „šūdas“ ir buvo tas, dėl kurio vėliau VDU Etikos komisija diskutavo, aš šis žodis yra „cenzūrinis“, ir galiausiai nutarė neviešai Viedrynaitį „išbarti“.) Pasipylė užjaučiančių atsiliepimų lavina. Žmonės klausinėjo, kas atsitiko, „gal atleido“. Ypač susirūpino buvę Filosofijos programų studentai. Rimantas atsakė: „Ir be manęs ten dar esama žmonių, kuriuos gerbiu ir vertinu. Dėl jų skauda“. Mano komentaras pasirodė tik rugsėjo 18 dieną: „Antrą dieną įkišus galvą į smėlį nieko nenoriu žinoti. Nes negaliu sau leisti palūžti, kad kitas nepalūžtų. Nes yra studentų, kurie vis dar laukia filosofijos. O štai vedėja vakar – lyg niekur nieko – tyli. Mūsų juk podėsėdyje nebuvo, tad mes dirbame. O ji tyli“. Iš tikrųjų, nei prieš posėdį nei po jo vedėja katedroje nė žodžiu neužsiminė apie planus kurti naują programą, o ir jokia kritika į akis mums nebuvo išsakytą.

Tą dieną prasidėjo karas. Pirmieji FB pasirodė komentarai buvo paskatinti VU dėstytojo Rimanto Kmito pranešimo „Kaip aš išėjau iš universiteto“, kuriame buvo kritikuojamas visai ne VDU, bet VU. Visi komentavusieji sutiko, jog situacija visuose universitetuose labai pažįstama: krūviai auga, atlyginimai mažėja, o skaudžiausiai, kad mažėja pagarba tavo darbui. Mano komentaras buvo: „Tavo darbas tiesiog sunaikinamas“. Mūsų katedros absolventė paklausė: „Ar jau nebereikia filosofijos?“ Atsakiau:

Kad nebereikia, mus jau seniai įtikinėja, tiksliau, nebereikia „senosios“, tos, kurios išdraskytą ir skutais išnešiotą rūbą dar Boethijus aprašė. (Prisimenate, ten buvo užrašyti žodžiai „teorija“ ir „praktika“.) Tad štai, šiuos skutus įvairiomis spalvomis nudažius, manoma, galima padaryti vienadienį kaliausę, gal kas nors pirks.

Viedrynaitis prisijungė:

Svarbu, kad yra žmonių, kuriems filosofija reikalinga, nors sprendimus jau seniai už mūsų nugarų priiminėja visokios žmogystos, kurie valosi kojas į tuos, Marijos Oniščik minėtus, skutelius. Pyktis manyje kyla, kurį stengiuosi tramdyti, bet niekas negalės apkaltinti, kad neįspėjau… Įspėjau visus „naujosios filosofijos“ atstovus, dekanę, kad, jeigu bus blogai, tai bus blogai visiems.

Prisiminusi prieš kelis metus PMDF vykusias viešąsias paskaitas, aš paklausiau: „Ar čia „radikalioji filosofija“?“ ir išreiškiau mintį, jog tokie projektai neturi ateities: „Šiandien „naujoji“, rytoj reikės dar „naujesnės“, poryt – dar. Čia kaip su populiarių prekių pakuotėmis. Juk niekas nepirks. Bet štai, su „gėrio“ sąvoka nėra taip paprasta: jiems bus gerai vien tik nuo minties, kad mums blogai. Aš tą vakarykštę tylą taip suprantu.“ Rimantas atsakė: „Šiaip atšliaužia Kritinė teorija, nieko nuostabaus“. Aš spėliojau: „Jei ne komunikacija, tai kritika“. Į pokalbį įsijungė doktorantas Audrius Račkauskas: „Kas ten pas jus vyksta? Gal galima konkrečiau?“ Rimantas atsakė: „Pakasynos, Audriau. Kitais metais greičiausiai jau nebeturėsim savo programos, gal ir nepatogūs žmonės bus pašalinti. Bet jau visi užnugario veikėjai išsiviešino, todėl aišku kam į snukį bus galima duot“. Aš paaiškinau: „Mes, nepatogūs žmonės, atgavome savo darbą tik laikinai, t.y. turime sutartis vieneriems metams. Todėl mus net nereikia supažindinti su jau paruoštais planais“. Dar viena absolvente klausė: „Tai jau naikina ir bakalauro studijas?“. Aš suabejoju: „Juk negali būti „kritinės teorijos“ bakalauro programos“. (Pasirodo, gali.) Absolventė sakė: „Buvo pažadėta, kad tradicinių specialybių nebeliks, su kuo ir „sveikinu“. Aš nustebau: „Kas pažadėjo? Kam pažadėjo? Iš viso nebeliks „tradicinių specialybių“ universitete“? Tik „daugiau nei specialybės“?“ Absolvente pateikė internetinę nuorodą į Kauno dienos straipsnį „Naujasis VDU Rektorius: daugelio tradicinių specialybių nebeliks“. Rodos, savo interviu Rektorius pasidalino planais uždaryti kai kurias „tradicines“, t.y. senas humanitarinių mokslų programas kaip nepaklausias ir finansiškai nuostolingas. Tolesnėje diskusijoje Viedrynaitis pasiūlė keletą šmaikščių (ir ne visai „cenzūrinių“) „naujų“ kursų pavadinimų. Aš parašiau: „Spėju, jog katedros vedėja įgyvendina savo prieš vasaros atostogas paskelbtą universiteto „viziją“: nesaugus universitetas, alkani dėstytojai, kurie nesirūpina studentais (tie, kurie rūpinasi, bus „ištrinti“), likusieji laukia šviežių vaisių iš Rektoriaus“. Rimantas atsakė: „Katedros vedėja neturi jokios vizijos. Visos jos vizijos apribotos vieno pseudopanko kliedesiais. Mūsų vedėja yra absoliuti pastumdėlė ir įrankis Šiaulių Sokrato rankose“. Aš: „O pastarasis vaidina „opozicionierių“. Rimantas atsakė: „Be jokios abejonės. Dar ir baisisi žodžiu „rinkodara“. (Vėliau pasirodo, jog mūsų spėjimai apie dviprasmišką „Šiaulių Sokrato“ – taip pašiepiamai buvo vadinamas Mažeikis – vaidmenį visoje šioje istorijoje visiškai pasitvirtino.)

Galiausiai nutariu kiek įmanoma aiškiau išdėstyti visą situaciją taip, kaip tuomet ją supratau:

Klausykite, dabar reikia visiems aiškiai pasakyti, kad planuojama panaikinti Filosofijos bakalauro programą Kaune, „humanitariniame universitete“. Kad Jurga Jonutytė nori (nors tai netinkamas žodis, nes jis taikomas tik tiems, kurie veikia savo valia) įeiti į istoriją kaip ta, kuri sugriaus savo mokytojo (magistro darbo vadovo) Tomo Sodeikos sukurtą katedrą, išvarys savo bakalauro darbo vadovę ir kitus savo mokytojus (už tai, kad blogai ją mokė). Reikia įvardinti visus, kurie šiame plane dalyvauja, kurie jam pritaria. Reikia išdėstyti, koks tai planas, kaip jis buvo pristatytas. Posėdyje, be Rimanto, dalyvavo: Jonutytė, Miningeris, Mažeikis (nėra katedros narys), Bachmetjevas, Gudaitytė + dekanė su prodekaniuku. Pati nebuvau, nes tuo metu magistrantams Badiou „Etiką“ dėsčiau.

Į absolventų gailesčio ir užuojautos komentarus atsakiau: „Nereikia gailėtis, reikia kurti kariauną“. Ir pridūriau, kad „kariauja“ bus virtuali. Čia įsijungė gretutinių studijų studentas, raginęs „vienytis realybėje“, ieškoti paramos studentų klubuose, „Agoroje“, istorikų ir politologų klubuose, kuriuose yra sąmoningų studentų.

Tik keletas kolegų 2014 m. buvo pareiškę norą susitikti su tuometiniu buvusiu Prorektoriumi Augučiu aptarti iškilusius klausimus, tad dabartinis Rektorius menkai parodė dėmesio, kažką paburbėjo ir išlėkė. Akivaizdu, kad reikia užimti kietesnę poziciją ir vienytis. Ir šiaip reikia viešai pareikšti poziciją ir visą situaciją kaip yra, nes kai nėra rezonanso ir aiškumo, kas vyksta, tai studentai, kuriems svarbu, negali imtis rimtesnės reakcijos, taip ir lieka vidiniais pasišnekėjimais.

Aš atsakiau:

Bijau, kad jokie pasikalbėjimai su valdžia čia nepadės, nes valdžia (nesvarbu, kas joje bebūtų) supranta tik vieną diskursą – ekonominį. Pagrindinis reikalavimas, suteikiantis progą suinteresuotai grupei pagaliau įgyvendinti savo planus, yra programos „komercializavimas“. Jie nesupranta, kad čia jie prašauna pro šalį, kad jų veiksmai („gelbėkitės, kas gali“) yra „antireklaminiai“. O studentų klubai paprastai veikia su tos pačios „grupės“ palaiminimu. „Agora“ tikrai visus metus yra globojama katedros vedėjos. Ir studentams tai turi būti svarbu tik iš moralinės pozicijos, nes galimybės mokytis įvairios filosofijos iš pagrindų (ko siekia mūsų dabartinė programa) neteks ne jie, o būsimieji studentai, kuriems liks tik viena filosofijos sritis ir kryptys, ta, kuri patinka suinteresuotai grupei. Virtuali kariauna bus tie, kas sugebės atskirti saldų čiulbėjimą nuo tikrovės, moralinę atrofiją nuo moralinio sprendimo. Tai nelengva. Matydama, kad mano studentai, kuriuos mokau filosofija GYVENTI, ją LIŪDYTI, to nesugeba, labai nuliūstu. Nes tai yra tai, kam filosofija yra.

(Vėliau tą rudenį studentų draugijos „Agora“ buvau pakviesta kalbėti Filosofijos dienos renginyje, tačiau kvietimas buvo atšauktas, o studentai atsiprašė.)
Kai kurie Filosofijos programos studentai, sunerimę, kreipėsi į katedros vedėją, prašydami paaiškinti, kas įvyko posėdyje, ir, ar Filosofijos bakalauro programai niekas negręsia. Ji atsakė, kad visa tai niekaip nesusiję su veikiančia Filosofijos bakalauro programa ir kad joje studijuojantys gali būti ramūs. Sunerimo ir Mažosios filosofijos akademijos klausytojai, tad Akademijos internetiniame puslapyje Viedrynaitis parašė pranešimą: „Mielieji filosofijos mylėtojai, noriu jus nuraminti, o filosofijos nemylėtojus nuliūdinti – Mažoji filosofijos akademija tęs savo veiklą net ir tada, kai universitetinėje aplinkoje neliks vietos akademinei aplinkai“. Buvo paminėtos kelios erdvės, kuriose ateityje būtų galima rinktis. Aš iš karto nuraminau, jog Akademijos klausytojams nėra ko nerimauti.

Bet štai kai kurie Filosofijos programos studentai sunerimo ir, nudrožę tiesiai pas vedėją, jos ir paklausė. Ir ką jus manote, ką ji atsakė? Ogi nuramino, esą, tai, kas buvo posėdyje, visai su jais nesusiję, nei su Filosofijos katedra, nei su Filosofijos bakalauro programa. O kas, jei jų gerbiami dėstytojai staiga dings, o Filosofijos programos dalykus pradės „dėstyti“ maži žali žmogeliukai? Ji dar kartą ištars stebuklingus žodžius, kurie pirmą kartą nuskambėjo pernai iš tuometinės dekanės lupų ir, kaip girdėjau, buvo vedėjos pacituoti (tik be nuorodos, taigi, plagiatas) posėdyje: „Nepakeičiamų žmonių nėra“.

Įdomu, kaip įvykius posėdyje vertino kiti jo dalyviai: antai, posėdyje dalyvavusi doktorantė man pasakė, jog „visi rėkė“, tik ji nesupratusi, dėl ko, o Mažeikis sakė, jog ten „nieko nebuvo“.

Greitai pasirodė, jog Jonutytė pasirašė HMF dekanei adresuotą tokį pareiškimą, pavadintą „Prašymas ištirti Filosofijos katedroje susidariusią situaciją“:

Jau kelias dienas internete yra labai nepagarbiai diskutuojamos temos, kuriomis kalbėta per katedros posėdį 2015 metų rugsėjo 16 d. Į šią diskusiją yra įsijungę (arba bent ja susidomėję) studentai, VDU kolegos, universiteto absolventai, kitų universitetų dėstytojai, visa profesinė bendruomenė.

Pirmiausiai noriu patikslinti kai kuriuos socialiniuose tinkluose diskutuojamus ir melagingai pateikiamus dalykus, kurie ir buvo svarstyti katedros posėdyje. Kad katedros posėdyje jie buvo svarstyti būtent šitaip – tai gali paliudyti kiti jame dalyvavę katedros dėstytojai, taip pat – jame dalyvavusi Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė.

Katedroje buvo pristatyta idėja šalia jau egzistuojančios bakalauro programos sukurti antrą, tarptautinę ir tarpdisciplininę programą. Buvo patikinta, kad dabar egzistuojančiai Filosofijos bakalauro programai niekas negresia – nei išnykimas, nei radikalus pasikeitimas, kad ji tikrai bus paleidžiama ir kitais, ir dar kitais metais, tol, kol bus į ją stojančių. Nauja tarptautinė programa, kuri kol kas neturi nei galutinio pavadinimo, nei aiškios koncepcijos, yra tik pradėta kurti. Ji bus kuriama specialiai taip, kad kuo mažiau dubliuotų jau egzistuojančią bakalauro programą ir „neatimtų“ iš pastarosios potencialių studentų. Kalbėta, kad kelios programos vienoje katedroje nesilpnina katedrų ir neskriaudžia jų dėstytojų, o priešingai – atsiranda didesnis dėstomų kursų pasirinkimas, kuriasi platesni mokslinio bendradarbiavimo ratai, galiausiai „populiaresnė“ programa padeda išsaugoti mažiau populiarią.

Socialiniame tinkle Facebook kolegos Rimantas Viedrynaitis ir dr. doc. Marija Oniščik (posėdyje nedalyvavusi) šią situaciją perteikia visiškai kitaip, be to – pačia grubiausia retorika ir su aiškiu tyčiojimosi iš manęs bei kolegų elementais (kopijuota medžiaga pridedama).

Taip pat paskleistas gandas, esą mano iniciatyva yra naikinama ir išvaroma iš universiteto Mažoji filosofijos akademija. Tai tiesiog netiesa. Ir šiais, ir praeitais metais rūpinuosi Akademijos gyvavimu ir tuo, kad Rimantui Viedrynaičiui už šią veiklą būtų įskaičiuotas vieno kurso su seminarais valandos. Motyvavau tuo, kad ši veikla reikalinga katedrai ir fakultetui. Akademijos darbą labai vertinu, pati esu ten skaičiusi paskaitas ir iki šiol šią iniciatyvą laikau labiausiai prisidedančia prie katedros ir jos studijų programos žinomumo. Todėl skaudžiausiai, kad šmeižtas apie Akademijos išvarymą iš universiteto buvo paskleistas kaip tik Facebook grupėje, pavadintoje šios Akademijos vardu ir vienijančioje jos narius. [Tokios grupės Facebooke‘e nėra.]

Visos mano minėtos diskusijos vyksta viešose šių dviejų kolegų profiliuose (kurie prieinami bet kuriam socialinių tinklų dalyviui), ir yra iš kart matomos didžiai daliai Filosofijos programų studentų, VDU kolegų, taip pat – kitų universitetų dėstytojams ir visai profesinei bendruomenei. Manau, kad tai grubiai pažeidžia profesinę etiką. Įskaudinti esame ne tik aš ir kiti komentaruose minimi kolegos; tai pirmiausiai juodina Filosofijos katedrą, jos programas bei visą universitetą.

Prašau apsvarstyti šį incidentą iš VDU kaip institucijos pozicijų, ištirti (medžiaga pridedama) ir, jei būtina, imtis priemonių, kad tokie atvejai nepasikartotų ateityje.

Prie pareiškimo buvo pridėti kruopščiai surinkti ir išspausdinti visi aukščiau cituoti FB pasirodę pranešimai ir komentarai. Pati vedėja tuomet FB nedalyvavo, todėl spėliojome, kas iš pradžių parodė jai šiuos pranešimus, o paskui juos surinko ir išspausdino. Visas dokumentas užėmė 10 puslapių.

Gavusi tokį prašymą, dekanė paskambino į katedrą, norėdama kalbėtis su Viedrynaičiu, o kadangi jo nebuvo, jai teko kalbėtis su manimi. Ji įžvelgė Viedrynaičio komentaruose „grasinimą susidoroti“ ir svarstė, ar nereikia kreiptis į policiją. Į VDU Etikos komisiją ji tikrai ketino kreiptis. (Nors katedros vedėjos Prašymas to visai nereikalavo.) Visaip bandžiau ją nuraminti; pasakiau, jog vedėjai nėra būtina atsistatydinti (nors, rodos, būtent tai turi padaryti vadovas, bevaldantis situacijos), dar galima viską atitaisyti, jei mes susėsime ir atvirai apie viską pasikalbėsime. Dekanė pažadėjo artimiausiu metu pabūti „tarpininke“ ir surengti dar vieną katedros posėdį.

Rugsėjo 20 d. Jonutytės laiškas (beveik tokio pat turinio, kaip ir jos Prašymas dekanei) buvo paskelbtas First Class’e (FC):

Mieli kolegos, kadangi jau kelios dienos internete yra diskutuojamos temos, kuriomis kalbėta per katedros posėdį – tuo yra susidomėję studentai, kolegos, universiteto absolventai, kitų universitetų dėstytojai – noriu Jums tik patikslinti kai kuriuos nesusipratimus. Galbūt nepyksite, kad šį laišką siunčiu ir tiems, kurie aktyviau ar mažiau aktyviai įsijungė į šią diskusiją internete.

Pirmiausia – dėl bakalauro programų, senos ir naujos. Dar kartą noriu tvirtai pasakyti, kad dabar egzistuojančiai Filosofijos bakalauro programai NIEKAS NEGRESIA – nei išnykimas, nei radikalus pasikeitimas. Ji tikrai bus paleidžiama ir kitais, ir dar kitais metais, tol, kol bus į ją stojančių. Tokį pažadą aš gavau asmeniškai iš Rektoriaus rugpjūčio pabaigoje, prieš pat prasidedant semestrui. Kaip tik šis pažadas ir buvo pagrindinis motyvas man likti vedėjos pareigose dar vienerius metus.

Nauja tarptautinė programa, kuri kol kas neturi nei galutinio pavadinimo, nei aiškios koncepcijos, yra tik pradėta kurti. Ji bus kuriama specialiai taip, kad KUO MAŽIAU DUBLIUOTŲ jau egzistuojančią bakalauro programą ir „neatimtų“ iš pastarosios potencialių studentų. Kelios programos vienoje katedroje yra ne tokia reta praktika ir mūsų universitete, ir kituose universitetuose. Tai nesilpnina katedrų ir nenuskriaudžia jų dėstytojų, o priešingai – atsiranda didesnis dėstomų kursų pasirinkimas, kuriasi platesni mokslinio bendradarbiavimo ratai, galiausiai „populiaresnė“ programa padeda išsaugoti mažiau populiarią. Kaip tik tokiais argumentais vadovaudamasi, iniciavau jos kūrimą Filosofijos katedroje. Net ir po visų pastarųjų įvykių vis dar tikiu, kad dar viena programa katedrai yra reikalinga, ir labai tikiuosi, kad šis darbas bus tęsiamas ir kito(s) katedros vedėjo(s).

Taip pat paskleistas gandas, kad esą mano iniciatyva yra naikinama ar išvaroma iš universiteto Mažoji filosofijos akademija. Tai tiesiog netiesa. Prieš kelias dienas, ketvirtadienį, pateikiau raštą (kiek žinau, Dekanė jį jau pasirašė), kad Rimantui Viedrynaičiui už šią veiklą būtų įskaičiuota į krūvį 60 valandų (tai yra vieno kurso su seminarais valandos), ir motyvavau tuo, kad ši jo veikla labai reikalinga katedrai ir fakultetui. Prieš metus  padariau lygiai tą patį, o iki tol nė vienas dėstytojas negaudavo atlyginimo už Mažosios filosofų akademijos organizavimą. Akademijos darbą labai vertinu, pati esu ten skaičiusi paskaitas.

Labai Jūsų prašau – ne oficialiai, bet tiesiog žmogiškai – nutraukti šį tyčiojimąsi iš manęs socialiniuose tinkluose. Vedėjos pareigose neliksiu, šioje situacijoje joms visiškai netinku ir niekaip nesu prie jų prisirišusi – nei psichologiškai, nei finansiškai. Tačiau dar norėčiau išlaikyti minimalų orumą, ir, žinoma, sveikatą.

Dėkoju iš anksto,

Jurga Jonutytė

Paskui į FC atėjo dėstytojo Bachmetjevo laiškas.

Sveiki. Įkišiu savo trigrašį.

Man rodos, akivaizdu, kad katedroje labai trūksta kalbėjimosi. Jei jis būtų, turbūt nematytumėme soc. tinkluose informacijos apie naikinamą programą, kas, kiek suprantu, niekada net nebuvo svarstoma.

Greta to, privalau pasakyti, kad Rimo ir Marijos komentarai Facebooke apie katedros kolegas, net JEI jie būtų teisingi (o tokie jie nėra), man yra visiškai nepriimtini. Šalia elementarių pragmatinių sumetimų, kad tokie vieši aiškinimaisi niekur neveda ir tik silpnina programą, yra dar akademinės etikos dalykai: mes visi žinome, kad soc. tinkluose mus skaito mūsų esami studentai ir jų nuteikinėjimas prieš katedros kolegas pažeidžia bazinius akademinės etikos principus. Galų gale yra elementarus žmogiškumas – manau, kad niekas nenusipelno tų epitetų, kuriuos man teko perskaityti.

Viktoras

Galiausiai, sureagavo Jonkus. Jo, primenu, posėdyje nebuvo. Jis rašo:

Nežinau visų aplinkybių, bet jei kažkas iš kolegų viešai elgiasi neetiškai kitų kolegų atžvilgiu, tai turi viešai atsiprašyti. Negerai jei savo asmeniškas nuoskaudas išlieja įžeisdami kitus. Deja, Marija dažnai nesusilaiko ir įžeidinėja savo kolegas dėstytojus bei studentus. Būdamas katedros vedėju ne kartą susidūriau su šia problema. Tokios asmeniškos ambicijos trukdo bendram katedros reikalui. Gal reikia daryti viešą katedros posėdį ir apsvarstyti šią situaciją. Kitaip bendras darbas bus neįmanomas.

Pagarbiai

Dalius Jonkus

Šis laiškas buvo išsiųstas tris kartus, paskui pakoreguotas ir išsiustas dar du kartus. Nauja redakcija buvo tokia:

Jei kažkas iš kolegų viešai elgiasi neetiškai kitų kolegų atžvilgiu, tai turi viešai atsiprašyti. Negerai jei savo asmeniškas nuoskaudas išlieja įžeisdami kitus. Deja, Marija dažnai nesusilaiko ir įžeidinėja savo kolegas dėstytojus bei studentus. Būdamas katedros vedėju ne kartą susidūriau su šia problema. Dabar dar ir Rimantas. Tokios asmeniškos ambicijos trukdo bendram katedros reikalui. Gal reikia daryti viešą katedros posėdį ir apsvarstyti šią situaciją. Kitaip bendras darbas bus neįmanomas.

Katedros vedėjos laišką aš paskelbiau FB ir pridėjau savo komentarą:

Šioks toks komentaras. Paskutinė Jurgos Jonutytės laiško pastraipa mane pritrenkė, ir tai jau trečias kartas per pastaruosius metus, kai patyriu šitokį netikėtumą. Turbūt, visi prisimename, kaip pavasarį Filosofų draugijos konferencijoje viešai nuskambėjo, buvo nufilmuoti ir taip pasklido po visa Lietuvą vedėjos žodžiai, esą ji „žino”, kas organizavo kažką (nežinau, kas ten buvo „organizuota“, nes nei organizavau, nei mačiau) kaip „protestą” prieš konferenciją, ir tai yra katedros dėstytojai. Antrą kartą tai buvo jos tekstas, paskelbtas 15min.lt, apie tai, kaip ji įsivaizduoja idealų universitetą, iš kurio „ekologijos” sumetimais kai kas turi būti „ištrintas”. Tai buvo gerai apgalvotas tekstas. Tuomet susilaikiau nuo bet kokių komentarų, ir tai būtent, kaip Viktoras sako, „pragmatiniais” sumetimais. Pats tekstas buvo toks anti-reklaminis, pagalvojau, kokie tėvai norės siųsti savo vaikus į tokį nesaugų universitetą.

Taigi niekas iš jos nesityčioja. Tai, kad jos tariami žodžiai dažnai žodį į žodį sutampa su esančios ir buvusios valdžios atstovų žodžiais, yra tiesa. Šis žodynas, spėju, ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios kyla gandai apie tai, kad programai iškyla pavojus. Ne pirmi metai, kai savo ir savo draugų atžvilgiu girdžiu įvairių kaltinimų (ir tikrai ne ironiškų, kokius pati vartoju) ir vis stebiuosi… Bet kuriuo atveju, tai, ką Rimantas išgirdo posėdyje, jį paveikė taip, kad kelias dienas jis iš viso negalėjo kalbėtis. O su Mažąją Akademija, matyt, įvyko nesusipratimas. Ir žinoma, nuoširdžiai dėkoju Jurgai už rūpestį.

FB paskirtis – būti absoliučiai vieša erdvė, kurioje kiekvienas žmogus gali pasisakyti, nesvarbu, ar jis yra dėstytojas, ar studentas. Taigi artimiausiomis dienomis ruošiuosi nė kartą pasisakyti FB, darysiu tai toliau ir kitus kviečiu tai daryti. Beje, pati Jurga FB nedalyvauja. O jeigu dar kas nors iš kolegų dėl ko nors įsižeidė, prašome viešai pasakyti, dėl ko, ir kas yra, anot Viktoro, netiesa. Viešas tiesos sakymas yra gyvybiškai svarbus filosofiniam-pedagoginiam reikalui. Žinoma, tai neturi nieko bendro su tuo, ką Viktoras pavadino „akademinę etiką”, o iš tikro yra tiktai „etiketas”. Apie tai irgi ruošiuosi artimiausiu metu parašyti. Tuo pačiu atsakiau ir į Daliaus priekaištus: nieko neįžeidinėju, tik atvirai sakau, kaip yra. Dėl ko Viktoras yra absoliučiai teisus, tai dėl to, kad trūksta kalbėjimosi. Jo tiesiog nėra.

Tačiau jokių pokalbių taip ir nesulaukėme ir jokio posėdžio, dekanės žadėto, sušaukta nebuvo. Nusprendusi, jog „priemonių“ imtis būtina, rugsėjo 21 dieną dekanė kreipėsi į VDU Etikos komisiją su tokiu dokumentu:

Pranešimas dėl Vytauto Didžiojo universiteto Etikos kodekso pažeidimo

Kreipiuosi į VDU Etikos komisiją, nes gavau Filosofijos katedros vedėjos dr. Jurgos Jonutytės prašymą įvertinti katedroje susidariusią situaciją. Filosofijos katedros dėstytojai Rimantas Viedrynaitis ir Marija Oniščik viešai socialiniuose tinkluose svarsto katedros ir universiteto problemas, platindami klaidinančią informaciją, žemindami katedros vedėją ir kitus kolegas, naudodami necenzūrinę, su profesine etika nesuderinamą retoriką (žr. Rimanto Viedrynaičio komentarus). Į šias diskusijas įtraukiami ir studentai, o tai kenkia studijų atmosferai ir bendram universiteto įvaizdžiui.

(Toliau eina lentelė, kurioje atitinkamai išdėstyti punktai: „Norma“, „Pažeidimas“ ir „Komentaras“.

Norma: „Įsitikinimų ir žodžio laisvė, kritinio mąstymo tradicija ir atviro diskutuotinų klausimų svarstymo atmosfera, pagrįsta geranoriškumu ir atsakomybe už savo veiksmus“.

Pažeidimas: „Nepakantumas kitokiai studentų ar kolegų nuomonei ir argumentuotai kritikai“.

Komentaras: „Filosofijos katedros posėdyje vedėja ir keletas dėstytojų pristatė planą parengti ir paskelbti naują tarpdisciplininę filosofijos studijų programą, nes pastaraisiais metais stojančiųjų skaičius nuolat mažėja. Nespėjus katedros viduje apsvarstyti šio siūlymo, diskusijos iš karto persikėlė į socialinius tinklus, užgauliai atsiliepiant apie naujos programos idėją parėmusius kolegas, paskleidžiant klaidingą informaciją apie neva naikinamas „tradicines specialybes“. Taip užkertamas kelias produktyvioms vidinėms diskusijoms apie studijų kokybės gerinimą, tarptautinių ryšių plėtrą ir pan (žr. pridedamą katedros vedėjos laišką)“.

Norma: „Lojalumas universitetui, pagarba jo bendruomenei, kurios viena iš raiškos formų – problemų sprendimo universiteto bendruomenės viduje prioritetas“.

Pažeidimas: „Žala VDU įvaizdžiui; viešas universiteto problemų svarstymas neišnaudojus visų galimybių jas spręsti pačiame universitete“.

Komentaras: „Viešos, necenzūrinių žodžių nevengiančios diskusijos socialinėse tinkluose kenkia universiteto įvaizdžiui, be to, klaidina studentus, moksleivius ir visą plačiąją visuomenę, pvz., informacija apie neva uždaromą Mažąją Filosofijos akademiją (žr. pridedamą katedros vedėjos laišką)“.

Norma: „Kolegialumas ir padorumas“. Pažeidimas: „Universiteto bendruomenės nario žeminimas, ypač naudojantis savo, kaip dėstytojo, mokslo darbuotojo ar administratoriaus, viršenybę“.

Komentaras: „Viešose diskusijoje naudojama necenzūrinė retorika žemina kitus bendruomenės narius, griauna kolegialius santykius, apsunkina darbo atmosferą (žr. pridedamą katedros vedėjos laišką ir ištraukas iš Rimanto Viedrynaičio ir Marijos Oniščik profilių)“.

Pridedama pranešimą grindžiantys dokumentai: Filosofijos katedros vedėjos prašymas ištirti susidariusią situaciją ir Ištraukos iš socialiniuose tinkluose viešai skelbtų komentarų.

Šį dokumentą, kartu su priedų rugsėjo 24 d. VDU Etikos komisijos nariai gavo rugsėjo 24 d. Bet jau rugsėjo 22 d., atėję į darbą, pamatėme, kad katedros vedėja išsikraustė. Vėliau Viedrynaitis buvo iškviestas į Etikos komisiją, tačiau manęs komisija nutarė nesvarstyti. Etikos komisijos nutarimas buvo „slaptas“ (tad dekanė juo vadovautis viešai negalėjo).

O diskusija FB vyko toliau, joje daugiausiai dalyvavo Filosofijos katedros absolventai, kurių dauguma negalėjo patikėti, jog Filosofijos bakalauro programa gali būti uždaryta, o jos dėstytojai gali netekti darbo, ir skatino susitaikyti. Štai rugsėjo 24 d. paskelbtas buvusios filosofijos studentės Bertos Banytės komentaras:

Aš pasakysiu atvirai: kai studijavau filosofiją VDU (bakalauro studijos), visi dėstytojai, kurie dėstė toje programoje, yra verti likti, ir negali būti pašalinti ar pakeisti kitais asmenimis. Visi jie yra išmanantys šią sritį. Jei VDU blaškysis tarp to, kas jau patikrinta laiko, ir nežinomybės, pasirinkdami pastarąją – studijų kokybė smarkiai kris žemyn. Bandymams – ne pats geriausias laikas. Su nesutarimais toli nenueisite. Priešingai, tik atbaidysite naujus studentus. Paspauskite vienas kitam ranką ir negriaukite to, ką statėte. Tegul filosofija būna vienijanti, o ne skirianti.

Tačiau kai kuriem absolventams nepatiko mano ir Viedrynaičio „netaktiški“ komentarai, kiti abejojo, kurią „pusę“ palaikyti, nes ir vienoje ir kitoje buvo jų buvę mylimi ir gerbiami dėstytojai, kuriais jie pasitikėjo. Du Filosofijos bakalauro programos absolventai, studijuojantys Leuveno universitete, – Justas Petronis ir Tomas Šinkūnas – FB grupėje „Filosofija VDU“ skelbė mus smerkiančius ir ligšiolinį filosofijos dėstymą VDU kritikuojančius pareiškimus; jie netgi išplatino audio įrašą, kuriame iškreiptai pasakojo Filosofijos katedros istoriją, ir inicijavo Viedrynaičio ir manęs pašalinimą iš minėtos FB grupės; tačiau kitas grupės adminitratorius, tos pačios programos absolventas, iš karto atsiprašė ir grąžino mus atgal.

Rugsėjo 29 d. iki šiol tylėjusi dėstytoja Gudaitytė dekanei, visiems katedros nariams, referentei, dviem studentams, vienam doktorantui, ir dar keturiems žmonėms (adresatų sąrašas buvo toks pat kaip ankstesnių Jonutytės, Jonkaus ir Bachmetijevo laiškų) FC išsiuntė tokį vedėją palaikantį laiškelį: „Sveiki, norisi padėkoti Jurgai [Jonutytei] už jos ištvermę. Ir labai užjausti tuos, kurie viešai bjauroja tik savo veidą”.

Susidariusioje situacijoje laukiau įsakymo apie Filosofijos bakalauro studijų programos komiteto paleidimą ir naujo paskyrimą. Magistro programos komiteto (kuriam taip pat priklausėme tiek aš, tiek Japertas) pirmininko Jonkaus paklausiau, ar jis vis dar yra pirmininkas. Jis atsakė, kad nežino.

Tiesa, vienas katedros posėdis vis dėlto įvyko spalio 7 d. Jame buvo renkami atstovai į naują HMF Tarybą. Praeitos kadencijos Tarybos nariais buvo išrinkti Japertas, Viedrynaitis ir aš. (Japertas buvo renkamas į visų kadencijų fakulteto Tarybas.) Šį kartą katedros „daugumos“, t.y. 4 balsais prie 3, mes buvome iš tarybos pašalinti ir išrinkti „daugumos“ atstovai. Filosofijos bakalauro programa ir programos komitetas posėdyje nebuvo minimi.

Įvykių eiga vėl buvo netikėta. Tą pačią spalio 7 d. sužinojau, jog Jonkus pasiūlė ketvirto kurso studentui Ramūnui Malciui tapti naujo bakalauro programos komiteto nariu. O spalio 8 d. gavome iš referentės tokį laišką:

Šiandien buvo gautas nurodymas iš Rektorato kuo skubiau atnaujinti studijų komitetus.

Svarbiausia yra atnaujinti bakalauro programos studijų komitetą.

Komitetą privalo sudaryti 3 dėstantys programoje dėstytojai (nebūtinai katedros darbuotojai), 1 studentas ir vienas šios programos absolventas.

Bus laikoma, kad komitetas suformuotas, jei kiekvienas iš komiteto narių surinks 4 ar daugiau balsų.

Siūloma komiteto sudėtis:

  1. prof. dr. Jay Daniel Mininger – pirmininkas
  2. doc. dr. Jurga Jonutytė
  3. lekt. Viktoras Bachmetjevas
  4. studentas Ramūnas Malcius
  5. dr. Donatas Večerskis – absolventas

Atsakymų laukiame iki penktadienio (spalio 9 d.) 16 val.

Referentei išsiunčiau tokį laiškelį: „Sveika, Vitalija. Turiu tris pastabas. 1. Šis nurodymas tikrai nebuvo gautas ŠIANDIEN. Nes vakar už dabartinio komiteto nugarų tai tikrai buvo aptarinėjama. 2. Kas siūlo? 3. Kur parašyta, kad programų komitetas renkamas katedroje balsavimu? Anksčiau jis buvo skiriamas dekanato. Pagarbiai. Marija“.

Referentė atsakė:

Gerbiama Marija, Tikrai nežinau, kas ką aptarinėja už nugarų. Laikausi nuošalyje nuo visų Filosofijos katedroje vykstančių konfliktų, žaidimų ir t.t., ir vykdau savo tiesiogines pareigas. Vakar Istorijos katedroje vykusio posėdžio metu, kuriame dalyvavo dekanė ir kuri priminė, kad atnaujinti komitetus būtina ir kuo skubiau. (Iš anksčiau buvo tik parėdymas atnešti katedrų posėdžių sprendimus dėl komitetų atnaujinimo iki spalio 12 d.)

Į klausimą, kas siūlo būtent tokį komiteto sudėtį, referentė atsakė: „Viktoras Bachmetjevas“. Į pastabą, jog anksčiau komitetas buvo skiriamas (bent taip atsirado Filosofijos katedros programų komitetai), atsakė, kad ne, visą laiką jie buvo renkami. Apie joki „parėdimą“ dėl katedrų posėdžių sprendimų dėl komiteto atnaujinimo negirdėjome ir tokio posėdžio, kuriame toks sprendimas galėtų būti priimtas nebuvo. Išreiškiau savo pozicija, parašydama, jog „pirmiausiai, prašymą atnaujinti komitetus turi sužinoti dabartiniai komitetų pirmininkai ir nariai“, o taip pat nusistebėjimą tuo, kad naują sudėtį siūlo Bachmetjevas, kai tuo tarpu bent tris katedros nariai ir senųjų programų komiteto nariai apie tai, kad iki spalio 12-tos dienos turi būti atlikti tam tikri veiksmai net nežino.

Tą pačią dieną FB parašiau:

Šiandien, ketvirtadienį, po 17 val. gavome Filosofijos katedros referentės laišką, kuriame rašoma, kad skubiai reikalaujama keisti visą Filosofijos bakalauro programos komiteto sudėtį, iki rytdienos balsavimu patvirtinant naują, vieno naujo katedros nario pasiūlytą sudėtį. Apie šiuos reikalavimus, planus ir pasiūlymus iki šio vakaro mes nieko nežinojome, nors, pasirodo, jau seniai buvo žinoma, jog iki 12-tos spalio (taigi, ne iki rytdienos) reikia atnaujinti visų programų komitetus. Anksčiau tokią informaciją visada gaudavo pati komisija. Dabar atsirado puiki galimybė surengti „staigų“ balsavimą kokiu nors mums iš anksto nežinomu svarbiu klausimu. Noriu priminti neseniai vedėjos viešai prašytus žodžius: „Dar kartą noriu tvirtai pasakyti, kad dabar egzistuojančiai Filosofijos bakalauro programai NIEKAS NEGRESIA – nei išnykimas, nei radikalus pasikeitimas“. Kyla klausimas, ar nauja komiteto sudėtis galės ir norės tinkamai rūpintis programa? Ir kokius pasikeitimus šie žmonės laikytų „neradikaliais“?

Tą pačią dieną parašiau ir. išsiunčiau HMF dekanei pirmąjį laišką:

Gerbiama Dekane. Nutariau parašyti Jums šį laišką, nes esu labai susirūpinusi. Praėjo porą savaičių po to, kai buvo tariamasi surengti susirinkimą, kuriame abi šiuo metu kariaujančios mūsų katedros „frakcijos“ galėtų ramiai pasikalbėti ir susitaikyti. Tačiau iki šiol su mumis niekas nesikalba, mes net nežinome, kur yra mūsų katedros vedėja ir ar ji vis dar eina savo pareigas. Suprantama, per tą laiką tapo aišku, kad jų yra „dauguma“ (4 žmonės), mūsų „mažuma“ (3 žmonės), ir tai sudaro puikią galimybę surengti „staigų“ balsavimą kokiu nors mums iš anksto nežinomu svarbiu klausimu. O koks klausimas čia yra svarbiausias? Dėl ko mes kariaujame? Dėl vieno vienintelio dalyko – dabartinės Filosofijos bakalauro programos – jos struktūros ir turinio – išsaugojimo ir puoselėjimo.

Šiandien po 17 val. visi katedros nariai gavo referentės laišką, kuriame rašoma, kad skubiai reikalaujama keisti visą Filosofijos bakalauro programos komiteto sudėtį, iki rytdienos balsavimu patvirtinant naują, vieno naujo katedros nario pasiūlytą sudėtį. Apie šiuos reikalavimus ir planus iki šio vakaro mes nieko nežinojome (o programos komiteto pirmininkas ir dabar dar nežino, nes šiuo metu neturi interneto). Atrodo, kad vėl viskas planuojama slaptai ir paskui norima staigiai pasiekti rezultatą. O juk būtent dėl to ir kilo šis konfliktas. Kyla klausimas, ar nauja komiteto sudėtis galės ir norės tinkamai rūpintis programa? Apie tai labai norėčiau su Jumis pasikalbėti asmeniškai. Čia noriu priminti neseniai vedėjos prašytus žodžius: „Dar kartą noriu tvirtai pasakyti, kad dabar egzistuojančiai Filosofijos bakalauro programai NIEKAS NEGRESIA – nei išnykimas, nei radikalus pasikeitimas“.

VDU Filosofijos bakalauro programa – vienintelė tokia programa Kaune ir antra Lietuvoje – buvo sukurta prof. Tomo Sodeikos ir atkurta 2007 m. doc. dr. Mindaugo Japerto pastangomis. Iki praėjusių mokslo metų programos komitetas sėkmingai dirbo, parengė programos savianalizę, kurios metu programa buvo gerai įvertinta ir akredituota užsienio ekspertų grupės, programa buvo reguliariai atnaujinama, dalykai atestuojami, programos aprašai peržiūrimi.

2014 m. Filosofijos bakalauro programa labai sėkmingai pasirodė bendrame priėmimo į panašias Lietuvos aukštųjų mokyklų programas kontekste. VDU Filosofijos katedros bakalauro programa pagal norinčių studijuoti ir priimtų studentų skaičių užėmė 2 vietą, konkuruodama tik su Vilniaus universiteto Filosofijos programa. Palyginus su 2013 m. metais buvo priimta dvigubai daugiau studentų (2013 rudenį 1 kurso sąraše buvo tik 7 studentai, 2014 m. pirmo kurso sąraše – 14 studentų). Tarp įstojusių daugiau kaip pusė studentų atėjo „su krepšeliais“, t.y. su gerais ir labai gerais mokykloje gautais pažymiais. Tai buvo nuoseklaus mūsų darbo su būsimais studentais rezultatas – tais metais mes aktyviai dalyvavome visose aukštųjų mokyklų mugėse, važinėjome su paskaitomis į mokyklas ir gimnazijas, įkūrėme Mažąją filosofijos akademiją. Deja, džiaugiamės tuo vieni ir neilgai, nes iš fakulteto vadovybės susilaukėme tik priekaištų ir reikalavimų pakeisti savo programą taip, kad ji pasidarytų labiau „komerciškai patraukli“, jungti skirtingų kursų studentus į vieną grupę, nepaisant jų pasiruošimo ir programos nuoseklumo ir pan.

Pernai vidury semestro buvo pakeistas katedros vedėjas. Greitai komiteto darbas buvo paralyžiuotas, nauja katedros vedėja asmeniškai perėmė visas komiteto funkcijas ir nesileido į kalbas. Atsitiko net taip, kad šį semestrą ji leido III kurso studentei išsibraukti iš vieno kurso dalyko ir užsirašyti į IV kurso dalyką be jokių akivaizdžių priežasčių (išskyrus tai, kad IV kurso dalykas pačios vedėjos yra dėstomas, o studentė nori rašyti pas ją kursinį darbą), nors pati buvo žadėjusi vadovybei ne tik kad ne mažinti, bet didinti III kurso studentų skaičių, t.y. raginti gretutinių studijų studentus užsirašyti būtent į III kurso, kaip į mažiausio dalykus; ir nepaisant to, kad nuolat pabrėžiame ir giname programos struktūros nuoseklumą. Tai buvo padaryta be programos pirmininko žinios.

Praėjusiais mokslo metais mums buvo sakoma, kad aukštųjų mokyklų mugėse didelis dalyvių skaičius nepageidaujamas, Marketingo skyrius nustojo su mumis bendradarbiauti ir nebekvietė į mokyklas. Visa tai atrodė kaip nuoseklus programos žlugdymas. 2015 m. pavasarį iš mano pusės nebuvo vykdomi jokie rinkodaros veiksmai dar ir todėl, kad į programą buvo pakviesti kiti asmenis, ir mes nebuvome tikri, ar iš viso galėsime dėstyti savo dalykus šioje programoje, nežinojome, kas, ką ir kaip dėstys. Negaliu kviesti žmones studijuoti ten, kur programos padėtis nėra saugi, jos struktūros, turinio ir kokybės ateitis neaiški, nes tai būtų apgaulė. Nepaisant to, net 10 gerų studentų atėjo į 1 kursą nusiteikę rimtiems mokslams.

Galiu labai atsakingai pareikšti, kad mūsų Filosofijos bakalauro programos struktūra yra labai gera, nors ir netobula. Šis netobulumas atsirado dėl to, kad buvome priversti daryti kompromisus, atsižvelgiant į atskirų programoje dirbančių žmonių pageidavimus bei interesus. Tokie kompromisai kenkia ne tik programos struktūrai, bet ir jos turiniui. Pastaruoju metu programos turinys smarkiai nukentėjo ir kenčia toliau. Puikiai žinau, ko reikia, kad ateityje programa galėtų tapti dar geresnė ir garbingai konkuruoti su Vilniaus universiteto programa. Iš esmės tik dvi šios programos Lietuvoje yra sukurtos taip, kad jas baigusieji turi visų svarbiausių filosofijos sričių pagrindus, orientuojasi filosofijos tradicijoje, pažįsta platų filosofijos krypčių spektrą bei turi filosofinių tekstų analizės ir interpretacijos įgūdžius. Ir nors su dabartiniu katedros kolektyvu to pasiekti būtų labai sunku, jei aš būčiau katedros vedėja, dabar stengčiausi kalbėti su kiekvienu čia esančiu žmogumi, prašyti dirbti programos labui, atsižvelgti į bendrus programos tikslus, vengti kokios nors vienos filosofijos krypties ar temos akcentavimo tik todėl, kad ji dėstytojui „patinka“; įtikinėti taikyti filosofijos mokslui tinkamus pedagoginius metodus. (Beje, filosofinė didaktika, t.y. mokslas apie filosofijos pedagogiką yra viena mano filosofinių specializacijų ir dirbdama programos komitete savo žinias visada pritaikydavau. Buvau ir Praktinės filosofijos magistrantūros programos komiteto narė, tačiau neatsimenu, kad šis komitetas kada nors dirbtų. Visai neseniai vienai magistrantei prireikė greito Magistrantūros programos pirmininko sprendimo, bet pirmininkas sakė, kad jis nežino, ar dar yra pirmininkas, o studentė buvo informuota, kad tik vedėja gali spręsti.)

Filosofijos bakalauro programos komitetas turėjo planų ir pasiūlymų programą tobulinti. Yra pasiūlymas turėti paralelinę Filosofijos bakalauro programą, orientuotą į studentus iš buvusios Tarybų Sąjungos regiono, kurie tikrai yra suinteresuoti mokytis pas mus; tokia programa gali būti vykdoma rusų ir anglų kalbomis, atvykstantys studentai atneštų universitetui pinigus ir gautų gerą filosofinį išsilavinimą. Tačiau mūsų niekas neklauso.

Šiuo metu mūsų programoje mokosi geri studentai, ji pasirenkama žmonių, kurie į studijas žiūri ne kaip į pasilinksminimą ar „madingų“ ir „naudingų“ „profesijų“ įgijimą, bet nori įgyti tikrą, tvirtą ir platų filosofijos pagrindų išmanymą. Būtent tam ir skirta ši programa. Vis daugiau kitų specialybių studentų pasirenka Filosofijos bakalauro programą kaip savo gretutinių studijų dalyką. Studentai norėtų būti tikri, kad programos dalykai nebus keičiami kitais, kad jiems dėstys jų mylimi ir gerbiami dėstytojai, kurie išmano savo dalyką, pagaliau, jie nori matyti savo dėstytojus atsidavusius darbui, o ne karui. Nekalbant jau apie tai, kad jie nori matyti dėstytojus, besirūpinančius šią programą ir šiuo universitetu, o ne bėgančius iš vienos programos į kitą, iš vieno universiteto į kitą, galvojančius apie tai, kaip prasimaitinti ir neprarasti darbo ateityje, ir tikrai ne tokius dėstytojus, kuriems jų pačių karjera yra svarbesnė už studentų išsilavinimą. Mes esame pedagogai, mes nuolat atsinaujiname, kiekvieną dieną iš naujo ruošdamiesi kiekvienai paskaitai, kiekvienam seminarui tam, kad galėtume kaskart pateikti mūsų studentams naują požiūrį į tai, kas filosofijoje yra amžina, ir juos to išmokyti, nes toks yra mūsų pašaukimas.

Kitą dieną, spalio 9 d. sulaikiau tokio dekanės atsakymo:

Gerb. Marija, ačiū už išsamų laišką ir paaiškinimus. Visi esame sunerimę dėl Jūsų katedros ir filosofijos programos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad šioje vietoje būtina susėsti ir kalbėtis, tačiau problema ta, jog kai kurie kolegos jaučiasi asmeniškai įžeisti ir nebemato prasmės kalbėtis su juos tiesiogiai įžeidusiais žmonėmis. Aš visgi būčiau linkusi sulaukti Etikos komisijos išaiškinimo, tuomet kitos savaitės viduryje (su Rimantu [Viedrynaičiu] kalbėjome apie trečiadienį) mėginti rinktis ir dar kartą kalbėtis. Tikiuosi, kad man pavyks visus suburti pokalbiui. Tuo pačiu aptartume ir studijų komiteto klausimą, nes studijų komitetų atnaujinimas šiuo metu vyksta visose katedrose – jūsiškė ne išimtis.

Dėl Jūsų asmeninio atsidavimo programai ir indėlio į įvairias veiklas viskas kaip ir aišku, tačiau studijų programa remiasi bendru kolegialiu darbu. Diskusijas turėtų inicijuoti studijų komiteto pirmininkas, kuris gebėtų suburti kolegas bendram tikslui, deja, šiuo metu, aš tokios iniciatyvos nematau. Taigi, reikia kalbėtis ir apie tai. Tikiuosi, kad artimiausiu metu toks produktyvus pokalbis galės įvykti. Gražaus Jums savaitgalio,

Rūta

Elektroninio balsavimo metu balsu dauguma („už“ balsavo vėl 4 žmonės iš 7) nubalsavo už tokią naujos Filosofijos bakalauro programų komiteto sudėtį: Pirmininkas prof. dr. Jay Daniel Mininger; nariai: doc. dr. Jurga Jonutytė (PMDF Politinių ir Socialinių teorijos katedra), lekt. Viktoras Bachmetjevas, IV kurso studentas Ramūnas Boleslovas Malcius, Filosofijos katedros absolventas ir buvęs dėstytojas dr. Donatas Večerskis.

Spalio 11 d. Viedrynaitis FB ir FC paskelbė savo atsiprašymą:

Nuoširdžiai atsiprašau visų, kuriuos esu įžeidęs veiksmu ar žodžiu per pastaruosius 37 metus. Atsiprašau ir tų, kuriuos įžeidžiau visai neseniai. Nežinau ar Gintautas Mažeikis, Dalius Jonkus, Jurga Jonutytė, Bronė Gudaitytė, Viktoras Bacmetjevas jaučiasi įžeisti, bet atsiprašau viešai ir nuoširdžiai. Gyvenimas yra trumpas ir trapus, todėl nėra laiko gyventi įžeidimuose. Kviečiu visus rasti laiko gyventi, nes neapykanta yra maras.

Atsiprašymo pareiškimas susilaikė milžiniško palaikymo FB, o dėstytoja. Gudaitytė, sveikindama Viedrynaičio „drąsą ir nuoširdumą“, FB parašė, jog „nebuvo ir nėra įsižeidusi“.

Spalio 13 d. FB rašiau:

Tais laikais, kai atsirado pirmieji filosofijos mokytojai, tarp jų gyveno toks Sokratas. Jis turėjo bjaurų įprotį kalbėdamas su savo mokiniais agoroje ir kitur kritikuoti savo kolegas ir kitus įtakingus žmones. Šitoks kalbėjimas buvo vadinamas parresia. Vienas jo mokinys vardu Platonas parašė apie savo Mokytoją nemažai istorijų, o kai kurias jų netgi pavadino jo kritikuojamų kolegų vardais. Visi žinome, kuo baigėsi Sokratui. Pamiršau paminėti, kad vargšas Sokratas neturėjo jokių mokslinių publikacijų. Štai kodėl šiandien kai kurie abejoja, ar jis iš viso egzistavo.

Komentaruose užsimezgus diskusijai, toliau rašiau apie tai, kaip buvo įkurtą pirmoji Filosofijos mokymo programą Platono Akademijoje:

O kai Platono giminaitis po jo mirties norėjo tą programą „atnaujinti“, Aristotelis jautė būtinybę įkurti alternatyvią mokyklą. Bet jam irgi nekaip baigėsi – kaip ir visa eilė kitų filosofijos mokytojų, jis buvo išvarytas iš šlovingojo Atėnų miesto. Mirė tais pačiais metais Eubojoje, kur buvo ištremtas. Skundiko vardas žinomas.

Minėti buvę filosofijos studentai iš Leuveno piktinosi, kad „lyginu save su Sokratu“.

Viedrynaitis bandė kalbėtis apie situaciją su Jonutyte. Po kelių dienų, spalio 14 d. netikėtai gavome Jonutytės laišką, kuriame rašoma:

Aš, žinodama įtampas katedroje, siūlau save keisti į ilgametį šio komiteto pirmininką doc. dr. Mindaugą Romualdą Japertą. Tai turėtų garantuoti ir būtiną tęstinumą, programos idėjos išlaikymą. Jei nesutinkate su šiuo pakeitimu – rašykite, tuomet balsuosime. Jei negausiu prieštaravimų dėl pakeitimo per šią savaitę, tuomet pirmadienį komiteto sudėtį pateiksiu tvirtinti Dekanei.

Tačiau su Japertu nebuvo kalbėtasi apie šį pasiūlymą (nei prieš, nei po šio laiško), jis paprasčiausiai gavo šį laišką tuo pat metu, kaip ir kiti katedros nariai. Jis kreipėsi raštu į Jonutytę, pareikšdamas, jog tokiomis sąlygomis ir tokioje programos komiteto sudėtyje dalyvauti atsisako.

Neverta ne sakyti, jog jokio dekanės žadėto posėdžio surengta nebuvo. Beje, išgirdome gandus, jog katedros vedėja atsistatydino ir ieškoma naujo vedėjo. Visą laiką nuo atviro karo pradžios Mažeikis užeidavo per pertraukas pas mane į katedrą „pakalbėti“, tvirtino, jog nenori veltis į šitą konfliktą, nenori katedrų sujungimo ir nieko nežino apie naują programą.

Dekanė ne iš karto sutiko tvirtinti naują programos komitetą, bet apsilankiusi katedroje bandė perkalbėti Japertą ir įtikinti jį dalyvauti Bakalauro programos komitete. Jos žodžiais, jo balsas nieko negalės pakeisti komiteto sprendimuose, bet „jūs bent jau turėsite informaciją“ apie tai, kas daroma. Jam nesutikus, komiteto sudėtis buvo patvirtinta. Beje, pokalbyje su Japertu ir manimi dekanė davė suprasti, jog mūsų trijų „reputacija“ nėra vienuoda: aš laikoma visiškai valdžiai „nepriimtina“ (tad mintis, jog galėčiau būti katedros vedėja, ją prajuokino), bet mano draugai yra „gerbiami“, tad jeigu jie bus sukalbamesni, su jais bus bendradarbiaujama.

Naujasis komitetas iš karto ėmėsi veiklos ir sudarė pavasario semestro tvarkaraštį.

Spalio 27 FB rašiau:

Smugis VDU Filosofijos bakalauro programai ir jos studentams. Iki šios savaitės pabaigos planuojama patvirtinti naują tvarkarštį, kuriame dalykų pavadinimai išlieka, bet dėstytojų pavardės keičiasi. Atimami kursai, kuriuos mes dėstome visą gyvenimą. Iš manęs atimama VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS ISTORIJA ir FILOSOFINĖ DIDAKTIKA, t.y. dalykai, kuriuose aš specializuojuosi. Iš viso, laikoma didžiausiu pačios save išsirinkusios valdžios „priešė”, Filosofijos bakalauro programoje man duodamas tik vienas, 5 kreditų kursas. (Primenu, kad universitetas vis tiek privalės man mokėti atlyginimą, nes mano darbo sutartis galioja iki vasaros pabaigos.) Labiausiai nukenčia IV kurso studentai, nes jie praranda ne tik „Didaktiką“, bet ir, kas baisiausiai, ESTETIKĄ. Primenu taip pat apie tokių pasikeitimų pasekmes bazinei studentų edukacijai: o jos tokios, kad svarbiausi klasikinės filosofijos tekstai, suplanuoti šiose kursuose kaip visos programos integrali dalis, liks neperskaityti ir neišanalizuoti. Jei šie sveiku protu nepaaiškinami dalykai vis dėlto įvyks, iš savo pusės prižadu vieninteliam man skirtam kursui skirti dvigubą laiką ir taip kompensuoti studentams praradimus, o Nietzsche’s ir Heideggerio studijas teks perkelti į „užklasinę veiklą“. Bet jei taip įvyks, ateitis (kurios „valdžia“ nemato) prognozuojama tokia: pirmiausia užsidarys magistro programa, o paskui – ir bakalauro

(Prognozė nepasitvirtino: uždarė ne magistro, bet bakalauro programą). Studentams klausinėjant, kokios tokių keitimų priežastis, ir komentuojant, jog jos nesusiję nei su darbo drausme, nei su kompetencija, atsakiau:

Priežastys aiškios: nori mus šalinti iš programos proporcingai mūsų „nepaklusnumui“, taip sakant, nubausti. Daugiausiai mane (man duodamas tik vienas 5 kreditų kursas), kaip labiausiai netinkančią valdžiai. Įdomiausiai, kad, nors naujo tvarkaraščio projektas eina naujo Programos komiteto pirmininko Miningerio vardu, dekanė jau praėjusią savaitę žinojo, kas bus, juokėsi man į akis, konkrečiai sakė, kad Miningeris pasiims Estetiką. Komitetas visas pakeistas ir yra toks: Miningeris, Bachmetjevas, Jonutytė, Večerskis (pastarieji 3 kursiokai, mūsų buvę studentai, puikiai prisimenu, kaip baigiant bakalauro studijas Večerskis kėlė tostą už Japertą kaip geriausią dėstytoją) ir studentų atstovas Ramūnas Malcius. Dėl pastarojo budrumo studentai apie tai sužinojo ir man pranešė. Kitaip niekas nieko nebūtų žinojęs, o tiesiog gautume patvirtintą tvarkaraštį jau šios savaitės pabaigoje. Nes dabar viskas sprendžiama pogrindyje. Viduramžių filosofijos istoriją pirmam kursui duodama Mažeikiui, o Viduramžių filosofijos seminarai – 1 kurso doktorantui Volungevičiui (tam, kuris agitavo nestoti į VDU ir buvo įkūręs „ateistų“ būrelį, o tai nuostabiai dera su viduramžių tekstais). Estetiką pasiima Miningeris (kažin, kaip jis Kantą dėstys?), o Didaktiką – Bachmetjevas (taps Edukacijos filosofijos specialistas?) Tai vadinasi – ATSINAUJINIMAS. Atsirado dar vienas dėstytojas – Bielskis. Dar vienas įdomus pastebėjimas: man atiduodamas vienas Rimanto kursas, Japertui – mano kursas, gal laukiu, kad mes susipešime, kibsime vieni kitiems į gerkles „atiduok kursą“? Kalbos iš dekanės lūpų nuskambėjo kaip kiršinimas.

Vėliau doktorantas Volungevičius buvo pakeistas PMDF doktorantu Mantu Davidavičiumi (Filosofijos bakalauro programos absolventu, kurio bakalauro darbo vadovas buvo Japertas).

Ketvirto kurso studentai parašė Pareiškimą, adresuotą Filosofijos katedros vedėjai, Filosofijos bakalauro komiteto pirmininkui ir HMF dekanatui:

Mes, filosofijos bakalauro programos studentai, susipažinę su pasiūlytu 2016 m. pavasario semestro filosofijos studijų tvarkaraščio projektu, reiškiame nepasitenkinimą dėl, mūsų nuomone, neargumentuoto ir nepagrįsto sprendimo pakeisti dėstytojus (konkrečiai, dr. Mariją Oniščik ir dr. doc. Mindaugą Japertą) šiuose dėstomuose dalykuose: Viduramžių ir Renesanso filosofijos istorija, Pažinimo teorija, Filosofijos didaktikos pagrindai ir Estetika. Kiek mums yra žinoma iš patirties, minėti dėstytojai yra kompetentingi ir turintys ilgametę dėstomųjų dalykų patirtį. Todėl prašome atsižvelgti į mūsų pageidavimą nekeisti dėstytojų, kurių darbas ir išsamus dėstomos medžiagos pateikimas mus iš esmės tenkina.

Pareiškimą pasirašė 25 pirmo, trečio ir ketvirto kursų Filosofijos bakalauro programos studentai.

Dekanės atsakymas datuotas lapkričio 2 d.:

ATSAKYMAS Į FILOSOFIJOS PROGRAMOS STUDENTŲ PAREIŠKIMĄ

Dėkoju už Jūsų susirūpinimą Filosofijos studijų programą ir išsakytą nuomonę. Malonu, kad savo poziciją išreiškia ir pirmo kurso studentai. Visgi tenka suabejoti pirmo kurso studentų gebėjimu, universitete praleidus tik du mėnesius, spręsti apie jiems dar nedėsčiusių dėstytojų tinkamumą dėstyti. Nesinorėtų tikėti, kad kai kurie dėstytojai studentų akivaizdoje kvestionuoja kolegų kompetenciją, taip pažeisdami pagrindines akademinės etikos normas. Kyla klausimas, ar studentų „žinios iš patirties ir kitų studentų atsiliepimai“ gali būti pagrindu pasitikėti tik iki šiol dėsčiusiais dėstytojais ir abejoti tais, kurie minimų programos dalykų dar nė karto nedėstė.

Atsižvelgiant į trečio ir ketvirto kurso studentų pastabas, noriu pabrėžti, jog universiteto ir fakulteto administracija siekia didinti studijų ir mokslo tyrimų sąsajas, jų tarptautiškumą ir sklaidą. Tik tokios studijos gali suteikti studentams platesnes perspektyvas, prieigas prie įvairesnių metodikų, paversti juos pilnaverčiais filosofijos klausimų diskusijų dalyviais ir savo srities profesionalais. Privalumu laikyčiau ir tą faktą, kad studentams siūloma galimybė bent dalį paskaitų išklausyti anglų kalba, susipažinti su anglakalbe terminija, be to, tokiu būdu atsiveria galimybė paskaitas lankyti ir studentams užsieniečiams. Tai gali pagyvinti filosofines diskusijas paskaitų ir seminarų metu.

Akademiniame pasaulyje priimta dėstytojų kompetenciją sieti su jų vykdomais mokslo tyrimais, tarptautine sklaida, pedagogine dėstymo patirtimi pripažintose pasaulio mokslo institucijose. Šiuo požiūriu studijų komiteto siūlymas įtraukti į studijų programą daugiau kvalifikuotų dėstytojų yra pagrįstas ir gerai apgalvotas. Peržvelgus naujame tvarkaraštyje siūlomų dėstytojų mokslo publikacijas ir akademinio darbo patirtį, nekyla jokių abejonių dėl jų kvalifikacijos dėstyti šiuos dalykus:

  • Viduramžių ir Renesanso filosofijos istorija – numatomas dėstytojas prof. G. Mažeikis. Dėstytojas yra puikus Renesanso specialistas (disertacijos tema – „Renesanso simbolinis mąstymas“), šia tema skaitantis pranešimus tarptautinėse konferencijose, paskelbęs ne vieną mokslo publikaciją, skaitantis Renesanso filosofijos istorijos kursą pripažintuose pasaulio universitetuose. Pirmo kurso studentai tame pačiame semestre turi dalyką „Viduramžių filosofijos šaltiniai“, dėstomą doc. dr. M. Oniščik. Taigi, studentams bus suteikta galimybė išklausyti du savo srities specialistus, įgauti platesnės patirties, susipažinti su skirtingomis dėstymo metodikomis. Būtina, jog jau pirmaisiais studijų semestrais studentai pamatytų kuo platesnį studijuojamos programos spektrą, todėl patartina, jog jiems dėstytų kuo daugiau dėstytojų – savo srities žinovų.
  • Estetika – numatomas dėstytojas prof. J. D. Mininger. Dėstytojas yra pripažintas šios srities specialistas, įrodęs tai mokslo publikacijomis (pvz., Barbaric Balladry: Adorno, Poetry, and Cultural Critique“, „The Insistance of Desire: Paul de Man on Kierkegaardo n German Romanticism“, „Nachschrift eines Freundes: Kant, Lithuania, and the Praxis of Enlightenment“, „Currencies of Love: Political and Ethical Econimies of Language in Shakespear“). Iki šiol Estetikos kursą skaitęs dėstytojas doc. dr. M. Japertas specializuojasi kitose srityse, estetikos tyrimų srityje per pastaruosius dešimt metų nepublikavo mokslinių straipsnių. Kadangi prof. J. D. Mininger dėstytų ketvirtakursiams, VDU studentams dėl anglų kalbos problemų kilti neturėtų.
  • Filosofijos didaktikos pagrindai – numatomas dėstytojas V. Bachmetjevas. Neseniai katedros kolektyvą papildęs dėstytojas yra studijavęs užsienio universitetuose, vykdė tarptautinius projektus, yra gerai susipažinęs su įvairiomis metodikomis. Be to, dėstytojas yra mėgstamas studentų, visuomet sulaukia tik palankiausių jų vertinimų. Tai iš dalies susiję su jo aktyvia visuomenine veikla, parodančia filosofo specialybės svarbą šių dienų visuomenėje.

Jeigu ateityje kiltų abejonių dėl vienos ir kitos dėstymo metodikos, raginčiau studentus tai atvirai aptarti su pačiu konkretų dalyką dėstančiu dėstytoju. Toks abipusis argumentuotas dialogas kurtų produktyvią akademinę aplinką, padėtų išvengti susipriešinimo ir nesusikalbėjimo. Linkiu filosofijos specialybės studentams išlikti kritiškiems ir atviriems įvairovei.

Paties pareiškimo ir dekanės atsakymo į jį tekstus gavau iš studentų lapkričio 3 d. Siunčiant man šį atsakymą jį teko nuskanuoti, nes buvo įteiktas tik vienas jo egzempliorius (kopija su parašu) ir tik vienam studentui, kuris, kaip studentų atstovas, buvo pakviestas į dekanatą. Todėl, juokaudami tarpusavyje, studentai pavadino dokumentą „slaptu protokolu“. Pareiškimą pasiraišusieji pirmo kurso studentai jautėsi įžeisti dekanės žodžių. Studentai taip pat pastebėjo neatitikimus tarp dekanės atsakymo ir originalaus pareiškimo (kuriame nebuvo užsimenama apie dėstytojų kompetenciją) bei atsakyme dėstomu argumentų nelogiškumą.

Lapkričio 4 d. visi Filosofijos bakalauro programos studentai dėstytojo Bachmetjevo buvo sukviesti į diskusiją, kurios metu jiems buvo aiškinama, esą jie yra „suklaidinti“, nesupranta jiems teikiamos „įvairovės“ naudos ir nėra kompetentingi vertinti dėstytojus. Tačiau, rodos, svarbiausiai diskusijos motyvas buvo tai, jog Filosofijos bakalauro studijų programa yra „ekonomiškai neefektyvi“, nes mažėja į ją stojančiųjų studentų skaičius, o visi pokyčiai esamoje programoje (t.y. vienų dėstytojų pakeitimas kitais) yra padiktuoti ekonominio bei administracinio būtinumo, t.y. būtinumo užtikrinti dėstytojų krūvį. Susirinkusieji buvo tikinami, kad būtinybę užtikrinti krūvį pirmiausiai taikoma tiems dėstytojam, kurie „laimėję konkursą“, o ne tiems, kurie „pralaimėjo konkursą“ ir todėl tenkinasi darbo sutartimi.

Dauguma studentų po susitikimo buvo pasimetę arba nusivylę ir įsitikinę, jog „nieko nebegalima padaryti“; kai kurie buvo įsižeidę, sakydami, kad iš jų argumentų buvo pasišaipyta. Tačiau atsirado ir tokių, kurie manė, kad su jais buvo nuoširdžiai pasišnekėta. Tuo pat metu mane pasiekė gandas, esą Jonutytė ir Bachmetjevas įsitikinę, jog pastarasis geriau už mane sugebės dėstyti „Filosofinės didaktikos“ kursą, jis esą paruoš visiškai naują kursą, kuris bus „skirtas pasiruošimui bakalauro darbui“ (kam jis ir anksčiau buvo skirtas), o aš, esą, „net paskaitų neskaičiau“. (Iš tikrųjų visas Bachmetijevo kartu su tvarkaraštyje nepažymėtu PMDF doktorantu dėstomas kursas buvo skirtas filmų žiūrėjimui ir aptarimui, o semestro pabaigoje doktorantas atsiprašė studentų už tai, kad „taip išėjo“ – naujas kursas paruoštas nebuvo, dėstytojas nežinojo, ką daryti, ir paprašė jį padėti). Be kitų gandų, studentai pasakojo girdėję, jog aš  nepagarbiai elgiuosi su studentais, iš jų šaipausi, ir stebėjosi, kodėl jie tokio mano „blogo elgesio“ niekad nebuvo patyrę. Vienas studentas – diskusijos dalyvis – parašė Bachmetjevui laišką, kurį išsiuntė taip pat man ir Viedrynaičiui. Laiške buvo kvestionuojama universiteto orientacija į pelno siekimą bei kiekybinius rodiklius ir pastebima, jog, jeigu universitetas vis dėlto tokios orientacijos laikosi, jis turėtų atsižvelgti į „klientų“, iš kurių jis vienaip ar kitaip gauna savo pajamas, teigiamus atsiliepimus apie programą ir dėstytojus. Laiške rašoma: „Tokiu atveju pedagogus dera vertinti kaip paslaugos teikėjus – teigiami klientų atsiliepimai byloja apie gerai atliekamą darbą. Čia būtų logiška atsižvelgti į studentų (klientų) feedback – pareiškimą pasirašę studentai akivaizdžiai teigiamai atsiliepia apie dėstytojus Japertą, Oniščik ir Viedrynaitį. Todėl būtų logiška tokį resursą tausoti ir naudoti ateityje“. Į šį laišką Bachmetjevas neatsakė.

Apie studentams pateiktos informacijos „netikslumą“ lapkričio 6 d. FB rašiau:

Žinoma, kad naujasis Filosofijos bakalauro tvarkaraštis „valdančiosios daugumos“ yra priimtas. Į studentų prašymą neatsižvelgta, dėstytojų „mažuma“ neinformuota. Gandų padaugėjo dešimteriopai. Čia noriu pakomentuoti tik vieną jų. Girdėjau, kad dėstytojas, „laimėjęs konkursą“ skirstant krūvį turi privilegiją prieš dėstytoją, „nelaimėjusį konkurso“. 1) Neįmanoma „nelaimėti konkurso“, kai a) konkursas nebuvo skelbtas ar b) asmuo konkurse nedalyvavo. Pavyzdžiai: dėstytojai Japertas, Oniščik ir Bachmetjevas. 2) Negalima sakyti, kad asmuo ‚laimėjo‘ konkursą, kai konkursas buvo skelbtas tik šiam konkrečiam asmeniui ar jis neturėjo konkurentų. Pavyzdžiai: dėstytojas Miningeris, Rektorius Augutis. 3) „Konkursiniai“ ir „nekonkursiniai“ dėstytojai turi lygiai galiojančią terminuotą darbo sutartį, skirtumas yra tik tas, kad „konkursinis“ dėstytojas gali būti ramus, kad turės darbo 5 metus, o „nekonkursinis“ – tiek, kiek yra nurodyta sutartyje. 4) Universitetuose, dirbančiuose normaliom sąlygom, konkursai yra skelbiami, kai a) kokio nors „konkursinio“ dėstytojo kadencija baigiasi. Tuomet susidaro natūrali konkurencinė aplinkybė, kai ne tik jis, bet ir kiti jo dėstomų dalykų specialistai gali pretenduoti į šią poziciją. b) kai atsiranda vakansija, dėstytojui išėjus iš darbo arba mirus. Abiem atvejais konkurso sąlygos apibrėžia, kokiam dalykui dėstytojas samdomas. 5) Mūsų katedroje šią vasarą buvo skelbiamas konkursas į vakansinę docento vietą 0,5 etatui, dėstytojai Būdriūnaitei mirus. (Įprasta) Konkurse dalyvavo dėstytojai Jonutytė ir Kavaliauskas, nei vienas nelaimėjo. (neįprasta) Siekiant skatinti dėstytojų įvairovę, buvusi 1 etato profesoriaus vietą buvo padalintą į dvi po 0,5 etato: viena buvo skirta dėstytojui Jonkui, kita – dėstytojui Miningeriui. (neįprasta) Krūvio valandų dėl to nepadaugėjo. Kitų konkursų skelbta nebuvo. Su „nekonkursiniais“ dėstytojais universitetas sudarė sutartis atsižvelgiant į jų dėstomų dalykų, kurių jie yra specialistai, skaičių. (įprasta) 6) Mūsų universitete galiojanti krūvio skaičiuotė numato, kad profesorių krūvis yra ženkliai mažesnis nei docento krūvis. Draudžiama turėti daugiau nei 1,5 etato krūvį per visas programas, kuriose dėstai.

Tą pačią lapkričio 6 d. parašiau dekanei antrą laišką:

„Gerbiama Dekane. Prieš porą dienų susipažinau su studentų prašymu ir Jūsų atsakymu į jų prašymą. Jaučiu pareigą pasidalinti su Jumis keliais pastebėjimais.

  1.          Studentų prašymas man pasirodė labai korektiškas. Jame nėra užsiminta apie naujai paskirtų dėstytojų kompetenciją, tad neaišku, kodėl iškilo klausimas, ar studentai, kieno nors inspiruoti, nekvestionuoja šios kompetencijos.
  2.           Bet kadangi toks klausimas iškilo, Jūsų atsakyme bandoma pagrįsti naujai pasirinktų dėstytojų kompetenciją.
  3. a)         Dalyko pavadinime yra žodis „Renesansas“, todėl dėstytojas, kuris parašė disertaciją apie Renesansą, yra kompetentingas jį dėstyti. Sutinku. Bet šio dalyko pavadinime dar yra žodis „Viduramžiai“. Viduramžių filosofijos istorija apima 11 amžių (nuo IV iki XIV), per šiuos 11 amžių filosofijoje įvyko bene daugiausiai jos istorijoje svarbių dalykų, iškilo patys įvairiausi mąstytojai, kurių mintimis rėmėsi tiek Modernioji, tiek šiuolaikinė filosofija. Viduramžiais susiformavo mūsų šiandien turima universiteto idėja ir artes liberales Renesanso periodas apima tik 2 amžius (XV-XVI), kultūros požiūriu tai buvo labai įdomūs laikai, bet juose buvo labai mažai įtakingų filosofų (nors vienas buvo labai svarbus – tai Nikalojus Kuzietis, bet jo tekstus pirmajame kurse skaityti per sunku, nėra lietuviškų vertimų). Kas yra svarbiau išdėstyti?
  4. b) Dalyko pavadinime yra dar labai svarbus žodis – „istorija“. Deja, tikrų filosofijos istorijos specialistų neturime ne tik Lietuvoje, jų yra labai mažai visame pasaulyje, Lietuvoje vienintelis toks specialistas, kurį man teko sutikti, buvo a.a. prof. Plečkaitis. Labai stengiuosi perteikti filosofijos studentams, kas yra istoriją, bet tikrai nelaikau save istorijos specialiste (greičiau, tai yra mano „hobis“). Esu publikavusi tik vieną straipsnį filosofijos istorijos tematika: „Rational Reconstruction: An Approach to a History of Philosophy”, ir kelis, susietus su XX a. filosofijos istorija. Tačiau vieną žinau (ir tai turėtų žinoti tas, kuris imasi programos pirmininko vaidmens): Filosofijos istorija ir Filosofijos šaltiniai yra visiškai skirtingi dalykai. Šaltinių kursai nėra susietas su istorija, tai – seminariniai kursai, kuriuose studentai mokomi analizuoti filosofinius tekstus, parinktus pagal jų pedagoginę svarbą. Gavusi dėstyti šį kursą, žinoma, laikysiuos buvusios šio kurso tvarkos, tačiau vienas jame numatytas autorius vis dėlto „nukentės“, nes nesu šio autoriaus specialistė (o dėstytojas Viedrynaitis yra). Sykiu noriu priminti, kad visa Filosofijos bakalauro programa buvo organizuota pagal šį principą: per ketverius metus studentų turi būti perskaityti tam tikri filosofiniai tekstai, kurie sudaro bazinį filosofinį išsilavinimą. Todėl būtų gerai, jei gavę dėstyti naujus kursus dėstytojai informuotų apie tai, kokius filosofinius tekstus jie ruošiasi nagrinėti
  5. c) Nei vienas Jūsų pateiktas dėstytojo Miningerio straipsnių pavadinimas nėra susijęs su estetika. Galbūt kažkas yra jų turinyje? Reikės susirasti ir paskaityti. Iš pavadinimų galima spręsti, kad vienas susijęs su kritine teorija (filosofinė kryptys, kurioje Adorno dirbo lygiagrečiai su savo estetikos tyrinėjimais), du yra ne iš filosofijos, o iš literatūrologijos srities, o vienas – negalima pasakyti, iš kokios srities, bet, kalbant apie filosofiją, spėju, jog iš politinės filosofijos, nes žodžių junginys „Kantas“ ir „Švietimas“ man skamba kaip nuoroda į Kanto politinius traktatus. Dėstytojas Japertas publikavo labai reikšmingą Lietuvos filosofijai straipsnį „Kaip apibrėžti estetikos objektą“.
  6. d) Didelį susirūpinimą kelia anglų kalbos protegavimas Filosofijos bakalauro programoje. Sutinku, vieną kitą kursą anglų kalba studentams naudinga išklausyti, jei galvosime tik apie šios kalbos žinių gerinimą. Bet sykiu reikia pagalvoti ir apie tai, kad būtinybė nuolat vartoti užsienio kalba stabdo lietuviškos filosofinės kalbos vystymąsi. Stengiantis įsiminti ir pakartoti įsigalėjusius užsienio kalbos klišes, stabdomas ir pats studentų savarankiškas mąstymas. Angliškai dėstomuose seminaruose diskusijos vyksta daug sunkiau nei lietuviškai. Ir tai dėl dviejų priežasčių: pirma, akivaizdu, kad lietuviams studentams sunkiau taip reikšti savo mintis; antra, juose dalyvaujančių užsienio studentų pasirengimas dažnai būna daug silpnesnis nei mūsiškių. Be to, studentai ir taip pakankamai dažnai filosofijos studijose susiduria su anglų kalba. Filosofinės anglų kalbos stiprinimui programoje yra numatytos praktikos (pati tokią dėstau), didžioji dalys seminaruose skaitomų filosofinių tekstų nuo 2 kurso yra skaitomi angliškai, nes jie nėra išversti į lietuvių kalbą. Kas dėl kompetencijos, tai visi Filosofijos katedros dėstytojai gali dėstyti kursus anglų kalba. Net specialiame tam skirtame projekte visi dalyvavome. Dėstytojas Japertas puikiai moka anglų kalbą (yra baigęs Jablonskio gimnaziją). Aš myliu anglų kalba. Turiu anglų filologijos gretutinės specialybės sertifikatą, esu išklausiusi daug anglų literatūros ir lingvistikos magistrantūros kursų (pas dėstytojas Mildą Danytę ir Dalią Masaitienę). Reguliariai dėstau užsienio studentams, bet jiems rengiu atskirus seminarus ir skiriu papildomą laiką. Visi jie lieka patenkinti, esu gavusi net nuostabių padėkos laiškų iš kai kurių jų. (Šiuo metu turiu vieną studentę iš Japonijos, su kuria dirbu individualiai ir tikiuosi, jai pavyks gerai išlaikyti egzaminą, nors jos tiek filosofijos, tiek anglų kalbos žinios silpnos). Esu paruošusi kursą ir publikavusi mokymo priemonę Filosofijos A dalyko anglų kalba, tačiau šio kurso dėstyti man dekanė neleido. Publikuoju straipsnius ir dalyvauju konferencijose anglų kalba. Suprantama, kad dėstytojui, kuriam anglų kalba yra gimtoji, patogiau dėstyti angliškai nei lietuviškai. Man irgi lietuvių kalba nėra gimtoji, bet atvažiavus į Lietuvą 1982 m. man nei vienos minutės neatėjo į galvą mintis, kad galiu kalbėtis su žmonėmis kitaip nei lietuviškai, nors tuo metu dar ne taip gerai šią kalbą mokėjau
  7. e) Sprendimas dėl Didaktikos kurso stebina labiausiai, nes nekaip nėra pagrįstas. Tai, kad dėstytojas studijavo užsienyje, dalyvauja projektuose, ar užsiima visuomenine veikla, neturi nieko bendro su jo kompetencija vieno ar kito dalyko atžvilgiu. Juolab tai, kad jis gerai vertinamas studentų. Filosofijos programos studentai puikiai vertina visų dabar dėstančių dėstytojų kompetenciją (išskyrus dėstytojos Gudaitytės, bet ji yra vertinama už „gerumą“). Studentų pagarbą dėstytojas Bachmetjevas užsitarnavo dėstydamas kitus dalykus, nes jis nėra naujas dėstytojas šioje programoje. Mano dėstomo Didaktikos kurso paskaitos visada buvo labiausiai lankomos, o šio kurso seminarai buvo skirti studentų pasiruošimui bakalauro darbo gynimui. Jei ir šiuo kurso kompetenciją galima būtų bandyti pagrįsti publikacijomis, tai mano publikacijos, skirtos Edukacijos (Švietimo, Ugdymo, yra įvairių pavadinimų, mūsų programoje yra priimtas vokiškos tradicijos variantas – Didaktikos) filosofijai, yra šios: „Filosofijos mokymas ir pasaulėžiūra“, „The Postmodern Idea of the University and Responsibility“, „Du antikiniai mokymo modeliai: ar galima išmokyti dorybės?“, „Ko mus moko Tomas Sodeika? Arba filosofijos mokymo antinomijos“. Ar dėstytojas Bachmetjevas publikavo ką nors iš šios srities, neteko girdėt
  8. Pabaigai noriu priminti kai kuriuos filosofijos dėstymo ypatumus: naują kursą dėstytojas gali paruošti tuo metu, kai nedėsto, t.y. sausį (jei neturi praktikos) arba liepos-rugpjūčio mėnesį. Vieno mėnesio kurso paruošimui yra per mažai. Neseniai man teko ruošti naują kursą – „Moderniosios filosofijos istorijos“, ir dėstytojui Japertui prieš porą metų teko ruošti naują kursą – „Politinės filosofijos“. Abu tam skyrėme visą vasarą, abu sėkmingai šiuos kursus dėstėme, bet katedros vedėjas mums leido tai padaryti tik po vieną kartą. Kai kursas jau paruoštas, ir net kai jis yra dėstomas to paties dėstytojo 15 ar 20 metų, dėstytojas vis tiek turi iš naujo ruoštis kiekvienai paskaitai ir kiekvienam seminarui. Kažkada bandžiau „pagelbėti“ studentams, kurie praleido kelias dėstytojo Japerto paskaitas, pasiūlydama jiems senus konspektus, bet pasirodo, kad iš jų mažai naudos, nes didesnė dėstymo dalis seniai pasikeitė. Bet tuos konspektus (pati turiu keletą variantų, taip pat ir Tomo Sodeikos paskaitų konspektus) saugau, kada nors juos galima bus išleisti taip, kaip buvo išleistos studentų užrašytos Saussure‘o, Austino ar Wittgensteino mintis. Tuo ir baigsiu, nes prisiminus Wittgensteiną pasidaro graudu. Šis didysis filosofas tik jaunystėje publikavo 1 straipsnį ir 1 knygą. Jis tikrai negalėtų dėstyti mūsų universitete, nes būtų vertinamas kaip „nekvalifikuotas“ ir sugadintų reitingus.

Lapkričio 9 d. sulaukiau tokio dekanės atsakymo: “Gerb. Marija,

labai Jums ačiū už išsamų laišką ir susirūpinimą dėl filosofijos studijų programos. Noriu Jus užtikrinti, kad tiek fakulteto, tiek universiteto lygmenyje diskutuosime visais Jūsų keliamais klausimais ir pakviesime kolegas pokalbiui”. Taigi, neįvykdyti pažadai tarpininkauti katedros narių pokalbiui, galinčiam juos sutaikyti, virto „diskusijos“ fakulteto ir netgi viso universiteto „lygmenyje“ pažadu. Supratau, kad susitaikyti nebepavyks.

Tą pačią dieną iš katedros referentės gavome pavasario semestro tvarkaraščius, ne tik bakalauro, bet ir Praktinės filosofijos magistrantūros. Pastarajame ties kurso „Naujausiųjų laikų praktinė filosofija“, kurį įprastai dėstydavo Japertas, radome Miningerio pavardę. Prierašas skelbė: „Tvarkaraščius patvirtino studijų komitetai”. Referentei parašiau: „Pagal naujus reikalavimus, bakalauro programos tvarkaraštį sudarė naujas Bakalauro programos komitetas. O kas tuomet sudarė Magistrantūros tvarkaraštį? Už naują Magistrantūros komitetą balsavimo nebuvo, o senojo esame nariai”. Referentė atsakė: „Dalius Jonkus kaip komiteto pirmininkas ėmėsi atsakomybės“.

Tą dieną FB rašiau:

Galiu tik spėti, kad VDU Filosofijos katedros „valdančioji dauguma“ nutarė daugiau „demokratijos“ nežaisti. Tad dėmesio tie, kam dar rūpi. Primenu, kad kai grupei draugų prireikė „atnaujinti“ Bakalauro programą, buvo imtasis anksčiau negirdėtų „demokratinių“ procedūrų: iš pradžių visų katedros narių buvo prašoma balsuoti už visišką programos komiteto pakeitimą (tiesa, nauja komiteto sudėtis buvo pasiūlyta Bachmetijevo, taigi, ne „demokratiškai“); vėliau naujai pasiskyręs komisijos pirmininkas už naują tvarkaraštį prašė balsuoti visus komiteto narius. 4 iš 5 balsavo „už“ ir tvarkaraštis buvo patvirtintas. O štai naujas magistrantūros tvarkaraštis tiesiog nukrito iš dangaus. Jį sudaryti „atsakomybės“ ėmėsi senasis magistrantūros komiteto pirmininkas full professor Jonkus (tikriausiai, prisiminęs, kad yra pirmininkas). Dabar nebereikia nei naujo komiteto, nei balsavimo. Sprendžiu iš to, kad jeigu „demokratinės“ procedūros būtų reikalingos, mes turėtumėm balsuoti bet kokiu atveju: arba dėl naujo komiteto, arba kaip esantys galiojančio seno komiteto nariai. (Atsiprašau už nelabai rišlų dėstymą, – labai blogai jaučiuosi, bet tikiuosi, kad dvigubai “standartai“ aiškūs.) Ir ne koks nors nepažįstamas žmogus, kitų prikalbėtas, o 20 metų buvęs kolega Jonkus be jokio įspėjimo pašalino dėstytoją Japertą iš Magistrantūros programos. Pernai jis jau pasiėmė sau jo doktorantūros „Mokslo filosofijos“ kursą apie tai nepranešęs (iki šiol). Šį kartą kursas atiduotas tam pačiam Miningeriui. Bet už šį nusikaltimą atsakingas yra Jonkus”.

Kitą dieną po magistrantūros tvarkaraščio paskelbimo, lapkričio 10, parašiau dekanei trečią laišką:

Gerbiama Dekanė. Ačiū Jums už atsakymą. Deja, vakar situacija radikaliai pablogėjo. Dabar kalba eina jau apie magistrantūros tvarkaraštį, kurį tiesiog vakar gavome elektroniniu paštu. Nieko gero negaliu pasakyti apie Magistrantūros programą. Aš, kaip ir dėstytojas Japertas, ilgus metus buvau šios programos komiteto narė, tačiau komiteto pirmininkas kaitaliojo dalykus taip, kaip jam atrodė geriau, nė karto su mumis nepasitaręs, tad programa visą laiką buvo ganėtinai marga. Ir dėstytojus dalykams skyrė pats pirmininkas, būdamas vedėjas, kaip ir Bakalauro programai dėstyti dalykus visada skirdavo tik katedros vedėjai (kiekvieną kartą reikėjo nuolankiai prašyti, tartis, reikalauti). Dabar bakalauro programos atveju buvo imamasi „demokratinių“ priemonių: iš pradžių visi katedros nariai turėjo balsuoti už komiteto pakeitimą (mes nebalsavome, bet balsavimas vis tiek įvyko), vėliau pati nauja komisija balsavo už naują tvarkaraštį (4 už, 1 prieš, tiesa, buvo tartasi su prof. Jonkumi, nors jis nėra naujo komiteto narys, tvarkaraštis buvo patvirtintas nepaisant studentų protestų). Magistro programos atveju jokio naujo komiteto paskirta nebuvo, arba mes apie tai nieko nežinome. Jeigu nėra naujo komiteto, tai mes vis dar esame seno komiteto nariai, bet jokio balsavimo už naują tvarkaraštį irgi nebuvo. Komisijos pirmininkas Prof. Jonkus atsakomybės ėmėsi pats. Rezultatas: dėstytojas Japertas vėl pakeistas dėstytoju Miningeriu (primenu, kad dėstytojas Miningeris priimtas į darbą pagal konkursą tik 0,5 etatui). Šioje situacijoje nemanau, kad galėsiu „diskutuoti” su tais, kurie taip elgiasi su žmogumi, kuris savo protu, sąžiningumu ir atsidavimu darbui tūkstantį kartų juos pranoksta, ir atsakingu laikau pirmiausiai prof. Jonkų, 20 metų buvusių kolega. Tiek dabar. Baisiausiai, kad tai kainuoja sveikata. Šiuo metu net nebežinau, kaip galėsiu dėstyti ir dar užbaigti savo turimą projektą.

Pagarbiai. Marija.

Į šį laišką atsakymo nesulaukiau.

Lapkričio 13 d. iš asmeninių pokalbių paaiškėjo, jog magistrantūros pavasario tvarkaraštis buvo suplanuotas kartu su bakalauro studijų tvarkaraščiu, tų pačių žmonių, t.y. bakalauro programos komiteto. Jonutytė „konfidencialiai“ studentams paiškinimo, esą nebuvo jokios diskriminacijos, bet kiekvienam dėstytojui buvo paskirta po du kursus, tad ir man atsirado antras kursas Magistrantūros programoje. Buvo keista, kad paskirtų kursų skaičius nepriklausė nuo turimos etato dalies, ir kad, deklaruodami „įvairovę“, naujasis komitetas Japertui paskyrė dėstyti du dalykus vienam ir tam pačiam, mažiausiam trečiam kursui.

Apie tai rašiau FB:

Filosofijos magistro tvarkaraštis buvo sumanytas tuo pat metu ir tų pačių žmonių, kaip ir bakalauro. Tai paaiškina ir bakalauro komitetui nepriklausančio asmens – Magistro programos komiteto pirmininko – dalyvavimą. Bet tai nepaaiškina Magistro programos komiteto nedalyvavimą. Pastaroji aplinkybė paaiškinama tik boikotu. Informacija tikrai ateina tik atsitiktinai ir labai pavėluotai, reikia pripažinti, kad boikotas veikia puikiai. Galvoju apie atsakomybę, kuri tenka visiems žmonėms, šiuo metu naikinantiems ne tik VDU filosofijos mokymo tradiciją, bet ir jaunų žmonių tikėjimą žmogiškumu. Kas lieka? Mintis, kad „mažas esu ir pakeisti nieko negaliu“. Mintis iš pradžių gniuždanti, bet vėliau, o kartais ir labai greitai (ypač, kai įvairūs įtikinėtojai maloniai aiškina, jog tau pačiam taip bus geriau, „įdomiau ir lengviau“, jei prisidėsi ar bent prisiderinsi prie „objektyvių aplinkybių“) prie jos priprantama, su ja susigyvenama ir ji tampa pastovi žmogaus „tapatybė“ visam gyvenimui. Šito „moko“ VDU.

Kai kurie pirmo ir ketvirto kurso studentai asmeniškai rašė laiškus, protestuodami prieš dėstytojų pakeitimus esamoje programoje. Šių laiškų adresatai buvo: Programos komitetas, Programos komiteto pirmininkas, dėstytojas Bachmetjevas, HMF dekanė, studijų Prorektorius. Programos komiteto pirmininkas neatsakė studentui – komiteto nariui į jo pirmą laišką komitetui. Atsakė komiteto narys Večerskis, pritardamas komiteto sprendimams, ir Jonkus, kuris visai nepriklauso komitetui (taigi, jam šis laiškas adresuotas nebuvo). Bachmetjevas, būdamas aukščiau minėtos diskusijos iniciatorius, neatsakė studentui – diskusijos dalyviui; nei dekanė, nei prorektorius į laiškus neatsakė. Mažeikis liovėsi vaikščiuoti į katedrą tą pačią dieną, kai buvo pasiūlytas bakalauro tvarkaraštis, kurime mano kursas atiteko jam, ir daugiau su manimi nebekalbėjo.

Semestro pabaigoje įvyko „diskusija universiteto lygmenyje“. 2015 m. gruodžio 16 d. Filosofijos katedros dėstytojai ir kai kurie (ne visi, ir pasirinkimo kriterijus neaiškus) doktorantai, taip pat ir kai kurie Socialinės ir Politinės teorijos katedros dėstytojai buvo pakviesti į susitikimą su Mažuoju rektoratu; kvietimas buvo nusiųstas netgi Sodeikai, nedėstančiam nei vienoje programoje. Susitikimo metu, kaip buvo rašoma Rektorato veiklos koordinatorės (tokios buvo nurodytos asmens pareigos) išsiųstame kvietime, „diskutuosime Filosofijos bei Socialinės ir politinės teorijos katedrų veiklą“. Nežinau, apie ką buvo kalbama šiame sutikime ir kas jame dalyvavo. Tačiau tuo metu elektroniniu paštu gavau paruoštus naujosios bakalauro programos dokumentus.

Naujosios programos pagrindimą, aprašą ir tinklelį gavau netikėtai, iš man nepažįstamo asmens, su prierašu „esu už filosofijos išsaugojimą“. Programos pavadinimas: FILOSOFIJA IR POLITINĖ KRITIKA. Programos rengimo komitetas: Komiteto pirmininkas: prof. dr. Gintautas Mažeikis. Komiteto nariai: prof. dr. Jay D. Mininger, Prof. dr. Leonidas Donskis, prof. dr. Dalius Jonkus, doc. dr. Jurga Jonutytė, dokt. Viktoras Bachmetjevas. Trys iš jų yra Filosofijos bakalauro programos komiteto nariai, kurie inicijuoja savo programos, už kurią yra atsakingi,uždarymą. Numatomas naujos programos pedagoginis personalas: Mažeikis, Donskis, Bielinis, Miningeris, Žukauskaitė, Jonkus, Mažeikienė, Bielskis, Gedutis, Gordon, Baločkaitė, Jonutytė, Drunga, Bachmetjevas, A. Davidavičius, Kalpokas, Stramskas, Volungevičius, M. Davidavičius.

Aiškindami, kodėl nuspręsta uždaryti bazines filosofijos studijas Kaune, programos rengėjai motyvavo, jog tam Lietuvoje „visiškai užtenka Vilniaus universiteto”. Daugelis naujo „pagrindimo“ žodžių keistai priminė tą, kuris buvo parašytas prieš 7 metus, steigiant Socialinės ir politinės teorijos katedrą. Programos aprašas taip pat vertina HMF Filosofijos katedros veiklą, kaip „akcentuojančią filosofijos istoriją ir fenomenologiją“. Tačiau čia pat atsiranda esminis prieštaravimas: parašyta, jog nauja programa, tarp kitų dalykų, siekia rengti specialistus, „turinčius loginės analizės, argumentavimo, dialektinio mąstymo, fenomenologinės bei hermeneutinės metodologijos įgūdžius ir gebančius juos pritaikyti analizuojant bei vertinant kapitalizmo, visuomenės sutarties, teisingumo, kolonializmo, genderines etc. praktikas“. Taigi, be akivaizdaus politinio konteksto, matome proteguojant bent dvi filosofijos kryptis – fenomenologiją ir hermeneutiką. Fenomenologija programoje figuruoja netgi (vėlgi) nė kaip filosofijos kryptis, bet kaip viena „fundamentinės filosofijos“ dalykų (lygiagrečiai su tokiais „dalykais“, kaip „metafizika“ ir „dialektika“ ir netgi „poststruktūralizmas“); ji esą bus dėstoma kaip „filosofijos pagrindas“. Pagrindime akcentuojama, jog programa orientuojasi į „filosofinių teorijų pritaikymą“, ir netgi į „perkeliamuosius gebėjimus“ (tokius, kaip „karijeros planavimas“). Tokia akivaizdžiai taikomoji studijų programa neva tenkina daugumos studentų paklausą „aktualijoms“ ir „darbdavių lūkesčius“.

Gruodžio 18 d. FB priminiau:

Kaip neseniai tai buvo. Ištrauka iš vis dar veikiančios Filosofijos katedros vedėjos daugiau ne prieš 2 mėnesius (po įsimintino katedros posėdžio, kuriame „nieko neįvyko“) parašyto viešojo laiško: „Dar kartą noriu tvirtai pasakyti, kad dabar egzistuojančiai Filosofijos bakalauro programai NIEKAS NEGRESIA – nei išnykimas, nei radikalus pasikeitimas. Ji tikrai bus paleidžiama ir kitais, ir dar kitais metais, tol, kol bus į ją stojančių. Tokį pažadą aš gavau asmeniškai iš Rektoriaus rugpjūčio pabaigoje, prieš pat prasidedant semestrui“. Nuo to laiko radikalus pasikeitimas jau įvyko, dabar laukiame išnykimo.

2015 metai baigėsi visuotiniu Filosofijos katedros darbuotojų ir studentų susirinkimu, įvykusiu gruodžio 22 d. Referentės išsiųstame kvietime rašoma: „Susitikimo metu bus pristatomas sprendimas dėl struktūrinių pokyčių Filosofijos katedroje. Rektorato bei HMF Dekanato atstovai atsakys į visus Jums rūpimus klausimus dėl įvyksiančių pokyčių”. Pasklido gandas, kad nutarta panaikinti HMF Filosofijos katedrą, ją sujungus su PMDF Socialinių ir politinių teorijų katedra. Turėdama naujos programos dokumentus, tuoj pat juos išsiunčiau visiems tiems, kurie buvo kviečiami į susirinkimą. Gavau keletą studentų ir doktorantų laiškų, kuriuose jie piktinosi esą buvusia studentų „apklausą“, kurioje nedalyvavę, reikšdavo savo nepritarimą naujai programai ir klausdavo, nejaugi nieko nebegalima padaryti, kad senoji būtų išsaugota.

FB parašiau:

Taigi, sprendimas padarytas: pokyčiai „struktūriniai“. Nuo šiol VDU bus dėstoma tik viena „filosofija“ ir tik vieno „klubo“ žmonių. Tiek tos „įvairovės“. Visi nesutinkantys bus „ištrinti“ vardan „ekologijos“. O atsakymai žinomi iš anksto. Daugelis mūsų – tie, kurie bandė protestuoti – juos jau girdėjo arba skaitė, ir visi tie atsakymai atrodė taip, lyg juos teikiantys nemoka nei skaityti nei skaičiuoti. VDU Filosofijos katedros nebėra. Ji okupuota. Tai užtrūko 7 metus, bet pagaliau tai pavyko padaryti. Tegyvuoja naujas pop-filosofijos didaktikos principas: „Negerbk savo mokytojo!“

Ištraukos iš to meto asmeninių studentų laiškų ir FB komentarų: „Nebesinori ne tik kad magistrantūros, bet iš vis į universitetą eit. Kaip anksčiau su džiaugsmu eidavau į paskaitas, tai dabar tik kartėlis ir nusivylimas dėl tokio požiūrio į žmones (tiek dėstytojus, tiek studentus)“. „Nors dekanė ir žadėjo studentus išklausyti, ir deklaravo, jog jai svarbi mūsų nuomonė, tačiau į susitikimą kviečia jau post factum: tik informuoti apie struktūrinius pakeitimus, o ne diskutuoti kas ir kam būtų geriau“. „Jei vietoje „Filosofijos“ bus ta „Filosofija ir politinė kritika“, yra pagrindo manyti, kad tai bus tiesiog vienos ideologijos stūmimas filosofijos vardu“.

Taigi, į susitikimą gausiai susirinkę studentai buvo pasiruošę, žinojo ne tik apie naują programą, bet ir numatytą jos turinį, kas labai nepatiko susirinkimo organizatoriams. Kas dėl „struktūrinių pokyčių“, atrodė, jog kažkoks sprendimas jau priimtas, tačiau, kokie tai bus pokyčiai, taip ir nebuvo pasakyta. Susirinkime buvo kalbėta tik apie naujos programos, turėsiančios „pritraukti daugiau studentų“, perspektyvą. Kai kurie susirinkimo dalyviai bandė kelti klausimus ir reikšti protestus. Vienas jų FB rašė: „Be jokių skrupulų buvau patupdytas nuostatos „gana tos demokratijos, grėsmių akivaizdoje reikia adekvačių sprendimų“. Štai ir naujieji laikai VDU“.

Tačiau tikrieji „struktūriniai“ pokyčiai prasidėjo tik 2016 m. pavasarį. Pasklydo gandas, esą HMF Filosofijos katedros dėstytojai pasiprašė priimami į PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedrą. Atsitiktinai sutikti įvairių specialybių HMF dėstytojai, o ypač fakulteto Tarybos nariai klausinėjo, kaip tai gali būti, ir pasakojo, kad Fakulteto Tarybos posėdyje jiems buvo pasiūlyta pritarti Filosofijos katedros sprendimui pereiti į kitą fakultetą. Klausimas balsavimui buvo pristatytas Jonkaus, tad Tarybos nariai patikėjo, jog toks sprendimas tikrai buvo, tik stebėjosi, kaip pats buvęs katedros vedėjas prašo balsuoti už tai, kad jo humanitarinių mokslų srities katedra būtų perkelta į socialinių mokslų srities fakultetą.

2016 m. kovo 10 d. FB rašiau:

Šiandien sužinojau, kad prieš porą savaičių (tiksli data dar neišaiškėjo) VDU HMF Fakulteto tarybos narių buvo paprašyta „pritarti“ HMF Filosofijos katedros perėjimui į PMDF. Jokios diskusijos nebuvo, reikėjo tik „pritarti“, nes esą, viskas jau „nuspręsta“ katedroje. (Kad nors dėl vaizdo kokį elektroninį posėdį padarytų, ar ką). Na, jie ir „pritarė“. Prieš tai buvo tik gandas, tai gandais nesidalinau. O gal reikėjo, nes gandas buvo toks: esą Filosofijos katedros dėstytojų dauguma (t.y. 4 iš 7) pasiprašė priimami į kitą fakultetą (maždaug kaip Krymo gyventojai ar dar kai kas žymiai anksčiau). Prireikė 8-rių metų.

Viedrynaitis šią žinią taip pakomentavo: „Politinis švietimas tegyvuoja! Nieko kito ir nereikėjo tikėtis, tik dabar visiškai akivaizdu, kad VDU atsisako bet kokių pretenzijų turėti filosofijos programą. Nuostabu ir man, kad, būdamas katedros nariu nieko apie tai nežinojau…“ Savo komentare atkreipiau dėmesį į tai, „kad visa tai, kas rudens pradžioje buvo pavadinta šmeižtu ir įžeidimu, pildosi kuo puikiausia“.

Beje, nei katedros „mažuma“, nei kitų specialybių HMF dėstytojai, su kuriais teko kalbėtis, nuo semestro pradžios nežinojo, kas dabar yra Filosofijos katedros vedėjas, ir ar toks iš viso yra. Buvo žinoma tik tai, kad Jonutytės atsistatydinimas rudenį dekanės nebuvo patvirtintas ir ji buvo įkalbėta pasilikti vedėjos pareigose iki rudens semestro pabaigos.

Kovo 18 d. FB rašiau:

VDU Humanitarinių mokslų fakuteto dėstytojai gavome tokį kvietimą: „Gerb. kolegos, kovo 24 d. 16.15 val. 422 auditorijoje K. Donelaičio g. 52 vyks fakulteto tarybos posėdis. Jo pradžioje ateis rektorius susitikti su mūsų bendruomene. Šiame posėdyje, be kitų klausimų, bus pristatyta fakulteto metinė ataskaita, bus diskutuojama dėl fakulteto restruktūrizacijos“. Taigi Restruktūrizacija. Diskutuojama?”

Komentaruose turėjau pasitaisyti, nes mane pasiekusi informacija, kaip tuo metu tapo įprasta, buvo netiksli. Pasirodo, jog po to, kai HMF Taryba pritarė Filosofijos katedros dėstytojų prašymui (Tarybos nariai nežinojo, jog tai 4 iš 7 katedros dėstytojų, kitų neinformavę, priėmė tokį sprendimą), jau kitą dieną Senatas patvirtino Filosofijos katedros panaikinimą. Kovo 22 d. patikslintame kvietime žodžio „diskutuojama“ nebebuvo, vietoj jo atsirado žodis „pristatoma“.

Pradėję aiškintis, kokiu pagrindu fakulteto Taryba priėmė sprendimą, kurima reikalingas katedros posėdžio protokolas, nieko nesužinojome. Referentė sakė, jog apie jokį posėdį nieko negirdėjo jokio protokolo nematė. Kai Jonkus FB diskusijoje pradėjo aiškintis, jog katedra ne naikinama, bet praplėčiama, ir išdidžiai patvirtino, jog už tai balsavo, supratome, jog balsavimas buvo. (Protokolas šiuo metu vis dar yra ieškomas.)

Kovo 20 d. FB trumpai pranešiau, jog „VDU Senatas nutarė uždaryti Filosofijos katedrą. Prireikė 8 metų”. Atsakydama į klausimus, kokie „aštuoni metai“ čia minimi, komentare trumpai prisiminiau jog

2008 m. buvo sukurta Socilainės ir politinės teorijos katedra PMDF. Dabar ji vadinsis „Filosofijos ir kažkokios kritikos“ (tiksliai nežinau, nes informacijos šaltinis nežino, kas tai yra). Pagrindinis motyvas – Filosofijos katedroje dėstoma „ne ta“ filosofija (iš esmės buvo vartojamas tas pats žodynas, kaip ir dabar). Po metų buvo norėta prisijungti prie jos mūsų katedrą su visais studentais ir programomis. Tuomet atsilaikėme“.

Iš tikrųjų, prisijungimo (iš tikrųjų, okupacijos) motyvas nei kiek nepasikeitė. Kas pasikeitė – tai jėgų pusiausvyra: tuomet buvęs katedros vedėjas Jonkus priešinosi dviejų katedrų sujungimo ketinimui, dabar jis aktyviai jį palaiko ir dalyvauja naujos programos (kurioje jo dėstomai fenomenologijai pažadėta filosofijos „pagrindų“ vietą) kūrime; galima manyti, jog už prisijungimą balsavo ir Gudaitytė (nors jai naujoje programoje niekas nebuvo pažadėta). „Naujas“ padalinys pasivadino Filosofijos ir socialinės kritikos katedra, o VDU Senato patvirtinta ir skubiai Švietimo ministerijos akredituota nauja programa – Filosofijos irpolitinės kritikos. Tikriausiai, dėl neaiškaus šių dviejų pavadinimų santykio žmonės susipainioja.

Kovo 23 d. Ališauskas savo FB paskyroje pastebėjo, jog VDU „ką tik sulikvidavo filosofijos katedrą“.

Per visą 2016 m. pavasario semestrą nei aš, nei Japertas neturėjome jokių žinių nei iš valdančiosios katedros „daugumos“, nei iš Filosofijos bakalauro programos komiteto, nei iš dekanato; dekanė buvo kelis kartus susiekusi tik su Viedrynaičiu dėl bendrauniversitetinio dalyko „Filosofija“ dėstymo. Visą tą laiką Jonkus buvo vienintelis Filosofijos katedros programose dėstantis dėstytojas, savo darbo dienomis užeidavęs į katedrą; kitus kartais matėme universiteto koridoriuose, bet nei vienas jų neparodė nei mažiausio noro su mumis kalbėtis. Visus reikalingus administracinius nurodymus gaudavome iš katedros referentės elektroniniu paštu. Tokiu pat būdu Japertas ir Viedrynaitis gavo kitų mokslo metų senos Filosofijos bakalauro ir Praktinės filosofijos magistrantūros tvarkaraščius. Aš negavau, nes mano pavardės juose jau nebebuvo. 2016 m. balandžio 28 d. FB informavau:

Gautas bakalauro studijų rudens tvarkaraštis (senosios Filosofijos programos, II – IV kursų). Gera žinia: dėstytojo Japerto „Kalbos filosofijos“ ir „Mokslo filosofijos“ kursai išsaugoti. Bloga žinia: „Ontologijos” kursas (antrakursiams) atiteko dėstytojai Gudaitytei (kartu su Jonutyte, kažkodėl), o trečiakursių vertimo praktika… vėlgi Gudaitytei. Beje, tvarkaraštis gautas iš kitų asmenų, nes juk manęs jame nebėra…

Pasirodo, jog vienas pernai „demokratinių” būdu išrinkto bakalauro programos komiteto narių – ketvirto kurso studentas Ramūnas Malcius – apie dėstytojams jau pateiktą kitų mokslo metų bakalauro programos tvarkaraštį nieko negirdėjo. Kokios sudėties komitetas yra atsakingas už magistrantūros programą (į kurią grąžintas dėstytojas Japertas, bet ties mano dėstomo „Aktualiosios etikos“ kursu atsirado Geniušo pavardė), sužinoti nepavyko.

Tą pačią balandžio 28 d. iš referentės gavome pranešimą, jog rektoriaus įsakymu Filosofijos katedros vedėju laikinai paskirtas Mažeikis. Filosofijos katedra neturėjo vedėjo beveik tris mėnesius. Gegužės 4 d. Bachmetjevas apgynė daktaro disertaciją.

Scan_20160725_165036

Pro katedros langą

Šiuo metu (2016 m. vasara) apie „naują“ katedrą ir naują programą galima sužinoti VDU interneto svetainėje. Filosofijos ir socialinės kritikos katedra ten skelbiasi atsiradusi, „reorganizavus“ Socialinės ir politinės teorijos bei Filosofijos katedras, bet katedros puslapyje vis dar pateikiamas tik  Socialinės ir politinės teorijos katedros dėstytojų sąrašas, kuris yra labai trumpas: vedėjas Mažeikis, Jonutytė, Miningeris, prof. dr. Lauras Bielinis, doc. dr. Rasa Baločkaitė. Oficialiai dviejų katedrų sujungimas įsigalios tik nuo 2016 m. rudens semestro. Jokių konkursų darbo vietoms „naujame“ akademiniame padalinyje užimti skelbta nebuvo, o tai reiškia, kad „reikalingi“ dėstytojai bus priimami į darbą pagal „susitarimą“, su terminuota darbo sutartimi.

Autorė: Marija Oniščik | Marijos tekstai

[1] Visi tekste minimi, naudojami ar cituojami dokumentai saugojami autorės asmeniniame archyve.

Share Button
Share