Filosofė Marija Oniščik: Wittgensteinas atėjo su Traktatu, kuris buvo mano suvoktas, priimtas, kaip apreiškimas

Ludwig_Wittgenstein

Šaltinis: Muli Koppel/flickr.com

Ludwigas Wittgensteinas – žinomas austrų kalbos filosofas gimė 1889 m. balandžio 26 d. Bertrandas Russellas iš pradžių jį laikė nepritapusiu pamišėliu, bet vėliau pakeitė nuomonę, ir apibūdino kaip „tobulą genijaus pavyzdį – aistringą, įžvalgų, gilų ir valdingą“. Esate išsamiai susipažinusi su Wittgensteino filosofija, tikriausiai ir su biografija. Kokie būtų Jūsų komentarai apie šią asmenybę?

Iš pradžių man pasirodė keista Jūsų mintis pakviesti mane į Wittgensteino „gimtadienį“. Tikrai nesu, kaip Jūs sakote, išsamiai susipažinusi nei su Wittgensteino filosofija, nei su jo biografija, t.y. jokiu būdu nesu Wittgensteino „žinovė“, greičiau – mėgėja, arba, geriau pasakius, mylėtoja. Tiesa ta, kad visuomet turiu „po ranka“ Wittgenšteino tekstus – Rinktiniai raštai visada stovi lentynoje prie lovos, panašiai kaip kai kuriuose citata1namuose stalčiuje prie lovos guli Šventojo Rašto egzempliorius; koks nors Wittgensteino tekstas paprastai lydi mane kelionėse, tačiau niekados nelaikiau jo filosofijos specialiu „mokslinio“ susidomėjimo objektu, kaip tokiu nelaikome artimo žmogaus. Interpretuoti jo mąstymą būtų pernelyg drąsu. Į mano gyvenimą Wittgensteinas atėjo vėlai, kai pradėjau studijuoti filosofiją; jis atėjo su Traktatu, kuris buvo mano suvoktas, priimtas, kaip apreiškimas (tad palyginimas su Šventuoju Raštu čia tinka). Netrukus įvyko ir šio apreiškimo aiškinimas – Mindaugo Japerto, kuris tuomet buvo dar jaunas VU doktorantas, Kalbos filosofijos paskaitos. Keista, tačiau jaunystėje pavardė „Wittgensteinas“ man asocijavosi tik su filosofo broliu Paulu, pianistu, kuriam Ravelis parašė savo Koncertą kairei rankai (jo įrašai išliko ir šiandien mes galime jų klausytis Youtube), nes mokiausi muzikos istorijos. Štai taip šeima, aplinka, biografija pasirodė anksčiau nei pats pagrindinis šio pokalbio „herojus“. Apskritai visas šis „aukštojo modernizmo“ laikotarpis Europoje, kurio Wittgensteinas yra vienas iškiliausių atstovų, man atrodo labai įdomus ir vertas istorinių tyrinėjimų. Filosofo minties ir jo biografijos santykis – tai atskiras filosofinis klausimas. Rodos, Heideggeris yra sakęs, jog apie filosofo gyvenimą turi būti pasakyta tik trys dalykai: jis gimė, mąstė, pasimirė. Suprantama, toks požiūris nėra visada galiojanti taisyklė. Kartais filosofo biografijos žinojimas padeda suprasti jo mintį, ypač, kai pati mintis jo išreiškiama „autobiografiškai“. Turbūt, pavyzdinis tokio filosofo atvejis – šventasis Augustinas, Wittgensteinui labai artimas daugeliu aspektų. Ir tam tikras gyvenimo „neramumas“ būdingas jiems abiems. Tačiau Wittgensteino gyvenimas dažnai yra „mitologizuojamas“ ir tai trukdo pamatyti tai, kas jame buvo svarbiausia – nuolat atliekamą mąstymo darbą. Taip, „tobulas genijaus pavyzdys“ – labai taiklus apibūdinimas.

Ar pritartumėte Wittgensteino „Loginiame filosofiniame traktate“ (toliau vadinsiu tiesiog „Traktatu“) išsakytai nuostatai, kad apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti, nes kalba turi būti konkreti, o jei neįmanoma pasakyti tiksliai, tai išvis neverta kalbėti? Kadangi etika, estetika, mistika, religija yra transcendentalios, pasak Wittgensteino, negali būti išreikštos, todėl ir kalbėti apie jas absurdiška. Kokia Jūsų nuomonė: ar kalba pajėgi išsemti žmogaus patirtį?

Kardinali „Traktato“ mintis tokia, kad kai kurie dalykai negali būti pasakyti, jie gali būti tik parodyti. Kaip Jūs paaiškintumėte tokį ankstyvojo Wittgensteino teiginį, jog kalba piešia pasaulį? Kaip susidaro reikšmė kalboje?

citata2Atsakysiu išsyk į abu klausimus, nes man jie pasirodė susiję. Pirma, nemanau, jog paskutinė Traktato tezę gali būti interpretuojama kaip tiesiog raginanti laikytis kalbos „konkretumo“ ar tikslumo. Tai yra „mistinė“ tezė, kuri neatsitiktinai užbaigia visą Traktato argumentų grandinę ir nėra eksplikuojama, nes čia yra kelio pabaiga. Traktatas (lygu pati filosofija) priklauso „mistikos“ sferai – tai bandymas pasakyti tai, kas neišsakoma (kopėčios, kurias reikia numesti). Jis buvo sumanytas, kaip „etikos“ veikalas, ir, suprantama, ta „etinė“ dalis nėra parašyta, (nes apie etiką niekas negali būti pasakyta), bet būdama neparašyta, ji yra svarbiausia dalis. „Tai, kas neišsakoma (kas man atrodo paslaptinga ir ko neįstengiu išsakyti) turbūt sudaro foną, kuriame tai, ką galėčiau išsakyti, įgyja reikšmę“. Tai – 1931 metų Wittgensteino pastaba. Šis „tylaus fono“ principas galioja visam jo mąstymo keliui (užbėgant už akių Jūsų klausimui, ar jo filosofija yra vientisa). Jei „ankstyvasis“ Wittgensteinas yra įsitikinęs, jog kalbėti negalima apie tai, kas yra „anapus faktų erdvės“, tai vėliau (1947 m.) jis prisipažįsta manąs, jog dar toli „iki taško, kai žinosiu, apie ką turiu kalbėti ir apie ką kalbėti nereikia“. Bet kuriuo atveju filosofija visuomet yra nuoroda į šį paslaptingą tašką.

Perskyra tarp „pasakyti“ ir „parodyti“ suprantama tik „atvaizdavimo teorijos“ kontekste. Sakinys „parodo“ tikrovės padėtį todėl, kad jis yra šios padėties atvaizdas, paveikslas, „rodyti“ yra jo pagrindinė funkcija ir jis tai daro pačiu savimi, savo sąranga (struktūra, forma), kuri yra tikrovės formos atitikmuo, matas. Tradicinės filosofijos terminais galėtume pasakyti, jog „parodyti“ reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą „kas yra“. Į „egzistencinį“ klausimą – „kad yra“ – turėtumėm atsakyti „pasakydami“. Tačiau būtent tai ir yra „mistiška“, t.y. nepasakoma.

Kalbos kaip „paveikslo“ samprata daro ją geriausiu tikrovės pažinimo instrumentu. Aišku, tai žinojo jau Platonas, kaip ir tai, jog jei kalbėdami nerodome „kas yra“ (ir kas nėra), visai nekalbame, o tik sukeliame neaiškų triukšmą, kurio negalima vadinti „kalba“. Labai panašų požiūrį į kalbą randame pas Aristotelį, tai – vadinamas kalbos ir tikrovės „izomorfizmas“. Tikrovę ir kalbą jungia tai, kad jos turi vienodą formą, todėl pažinus kalbos struktūrą ir veikimą, (kas Aristoteliui būtinai susieta, o Wittgensteinui tampa vis labiau ir labiau susieta gyvenimo bėgyje), pažįstame „kas yra“. Bet ar kalba yra vienintelis toks „instrumentas“, arba, kaip klausiate, ar ji gali „išsemti patirtį“? Nelygu ką vadiname „patirtimi“. Toliau laikantis tradicinės (aristotelinės) minties, pati žmogaus patirtis (empeiria) tampa įmanoma kalbos sugebėjimo dėka, ji yra arba kalbos sugebėjimo išdava, arba sutampa su juo; žmogus gali įprasminti savo patyrimą, būdamas zōon logon echōn (gyvūnas, turintis kalba).

citata3Reikšmės problema lygu kalbos problema. Jei sugebėtume paaiškinti, kas tai yra, paaiškinsime visą kalbos filosofiją, o tai būtų toks pat nemenkas užmojis, kaip paaiškinti, kas yra buvimas ir kas yra pažinimas. Paaiškinimų pasirinkimas filosofijos tradicijoje yra labai didelis, pasirinkite tokį, kuris, jūsų požiūriu, veikia. Man patinka Fregės-Akviniečio variantas, kur reikšmė būtų kalboje aptinkama tam tikra prasminių ir referentinių santykių visuma, kurioje, priklausomai nuo jūsų samprotavimo tikslo, tai prasminė, tai referencinė pusė pasimato kaip labiau problemiška, t.y., visuomet išlieka tam tikra nepaaiškinama paslaptis, be kurios nebūtų filosofijos. Galima pasirinkti ir kitą – Saussure‘o-Augustino (semiotinę) kalbos sampratą, bet paslaptis lieka. Man visada atrodo, jog filosofijoje geriausiai „veikia“ ta teorija, kuri sugeba geriau išsaugoti paslaptį. Traktatas šiuo – „mistikos“ – požiūriu yra nepralenkiamas.

Tikriausiai girdėjote istoriją apie 1929 m. Wittgensteino disertacijos (jau pripažinto ir prieš aštuonerius metus išspausdinto „Traktato“) gynimą. Kaip manote, ar Wittgensteinas išties nuplagijavo nemažai Bernardo Bolzano minčių ir tai nutylėjo? Ar tai buvo tiesiog egzaminatorių provokacija? Kas ir kuomet, Jūsų manymu, yra plagijavimas?

Bolzano atvejis man asocijuojasi veikiau su Husserliu ar Meinongu, be abejonės, su Frege, kuris, rodos, juo nesidomėjo, nepaisant ne kartą gautų (tarp kitų ir iš Husserlio) tiesioginių nuorodų į jų „panašumą“, negu su Wittgensteinu. Nepamirškime ir Tarskį. XIX a. vokiškai kalbančiųjų tarpe buvo paplitęs senas mokyklinis vadovėlis, kurio autorius rėmėsi Bolzano (ir, kiek girdėjau, irgi buvo apkaltintas „plagiavimu“). Visos XIX a. citata4filosofijos istorijos peripetijos man nėra gerai žinomos. Įvairių „panašumų“ ieškojimas filosofijos istorijoje gali būti vaisingos tiek, kiek jų atradimai nušviečia bendras minčių kryptis, linijas ar tendencijas, pagal kurias galima „atsekti“ didžiųjų filosofų minčių genezę, su sąlyga, jog istoriją įsivaizduojame kaip „priežasčių ir pasekmių“ grandinę. Tačiau yra ne mažai atveju, kai šių „panašumų“ paaiškinti neįmanoma, taigi, idėjų istorija vis dėlto nėra taip tiesmukiškai suprastas „įtakų“ vėrinys, kaip kartais manoma. (Wittgensteino pastaba: „Juk nieko nėra kvailiau nei plepalai apie priežastį ir poveikį istorijos knygose; nieko labiau iškraipyta, nieko menkai apmąstyta“.) Tiek pat „sėkmingai“ galėtumėm, pvz., Augustino „plagijavimu“ apkaltinti Descartes‘ą. Kai šiandien akademiniame pasaulyje kalbame apie plagijavimą, tai kalbame ne apie filosofiją, bet apie mokslą – nesąžiningą arba nerūpestingą, lėkštą „mokslą“. Kita vertus, Wittgensteinas sąmoningai nesitaiksto su „akademinio“ pasaulio taisyklėmis („man nesvarbu, ar tai, ką aš galvoju, kas kitas pirma manęs jau yra galvojęs“) ir mano, jog filosofijoje „laimi tas, kas atbėga paskutinis“.

Veikale „Filosofiniai tyrinėjimai“ vėlyvasis Wittgensteinas rašo, kad kalba yra pati tobuliausia struktūra, kokią tik žmogus gali turėti. Kuo skiriasi, Jūsų nuomone, dirbtinė (mokslinė) ir natūrali žmogaus kalba? Koks žaidimas yra „kalbinis žaidimas“?

Kalba yra, tam tikra prasme, vienintelė žmogaus struktūra. Galbūt Jūs turėjote omeny skirtumą tarp idealiosios ir kasdienės kalbos? (Nes „dirbtinė kalba“, mano supratimu būtų tokia, kurios referentiniai santykiai yra kieno nors nustatyti kokiu nors tikslu, kaip, pvz., esperanto ar programavimo kalbos, o vadinamoji „mokslinė“ kalba mokslininkui yra tokia pat natūrali, kaip ir kasdienė, tai tiesiog kitas „kalbinis žaidimas“.) Apie „dirbtinę kalbą“ Witgensteinas yra pasisakęs išskirtinai neigiamai: „Pasibjaurėjimo jausmas tariant pramanytą žodį“. Koks skirtumas tarp idealios ir kasdienės kalbos? Atsakysiu keistai: toks pat, kaip tarp „ankstyvojo“ ir „vėlyvojo“ citata5Wittgensteino, t.y., iš esmės joks, skiriasi tik akcentų perkėlimas, o tiksliau, skiriasi požiūris į tai, kas, galiausiai, „gali būti pasakyta“. Koks žaidimas yra „kalbinis žaidimas“? Kaip žaidimas, koks tik nori, jei tik „šeimyninio panašumo“ bruožai įžiūrimi. Tačiau dažniausiai tai – komandinis žaidimas, kurio taisyklės skirtos supratimui. Jei mes su Jumis vienas kitą suprantame, žaisdami bet kokį „kalbinį žaidimą“, žaidimas pavykęs, gražus. Nesupratimas kyla tuomet, kai daromos klaidos arba žaidžiama nesąžiningai. „Idealios“ kalbos paieškos – kaip idealaus žaidimo, idealios gyvenimo formos, tokio galutinio skaidrumo neįmanomybės siekis. Beje, „kalbinis žaidimas“ išlieka „komandinis“ net ir tada, kai žaidžiama „pats su savimi“. Wittgesnteino tekstai kaip tik pasižymi tokiu meistrišku soliloquia žaidimu. Tokio žaidimo pavyzdžiu išlieka filosofija, tokia, kokią ją „sugalvojo“ Platonas, pavadindamas tokį žaidimą „dialektika“, lietuviškai būtų „pokalbis“ arba, dar geriau, „per-kalbis“. Vienas Wittgesnteino tekstų supratimo sunkumu yra tai, kad jis yra nuolatiniame pokalbyje pats su savimi, ir gali atsitikti taip, jog kuri nors populiari jam priskiriama frazė iš tikrųjų yra ne „šio“, o „kito“ L.W. ištarta ir čia pat „šio“ paneigta. Toks žaidimas, kuriam stebėti (net ne žaisti) reikia nors šiek tiek žinoti taisykles.

Ar pritartumėte Wittgensteino filosofijos skirstymui į ankstyvąjį ir vėlyvąjį periodus? Ar tai nėra tiesiog natūrali filosofo minčių raida?

Kaip jau minėjau, mano manymu, Wittgensteino filosofija yra nuosekli, t.y. tokia, kokią galima būtų apibūdinti žodžiais „natūrali filosofo minčių raida“. „Skaidrumas“ būtų jos bendras vardiklis. Ir dar „veiksmas“. Filosofija, kaip ir pati kalba, yra veikla.

Wittgensteinas jautė antipatiją daugybei klasikinių filosofų, sąmoningai neskaitė jų veikalų. Pavyzdžiui, pasakojama, kad buvo nesusipažinęs nė su vienu Aristotelio tekstu. Kokia būtų Jūsų filosofo samprata, ar tai žmogus – eruditas, išsamiai išsianalizavęs mąstytojų paveldą, ar, tai tiesiog žmogus su iki maksimumu išlavėjusiu kritiniu, loginiu mąstymu?

Kiekvienam (filosofui) – savo. Lygiai taip galima būtų pasakyti, jog Wittgensteinas kartais sąmoningai siekė užmėgsti tam tikrą ryšį su filosofine tradicija. Šiuo požiūriu, Filosofinių tyrinėjimų pradžia yra iškalbinga. „Norėčiau pradėti pirminiais filosofiniais parašytais ir pasakytais sakiniais – tarytum knygomis“ (pirminis pratarmės variantas, parašyta 1930 metais). Tad ir pradėjo tokia pirmine knyga ir dar autobiografine knyga – Augustino Išpažinimais – čia pat ją įtraukdamas į savo vidinį dialogą, kaip tradicijos balsą, išgirstą, kai tik atsirado poreikis. Taip pat, sakydamas, jog sokratiški (Platono) dialogai yra „laiko švaistymas“, juos skaito ir, galima sakyti, „pritaiko sau“, aptikdamas paaiškinimo reikalaujantį sokratiškos logikos prieštaringumą.

citata6Ryšys su tradicija atsiranda kaip filosofinio išsilavinimo, t.y. priklausomybės pačiai tradicijai išdava, jis nėra kažkas išorinio, iš šalies gauto, bet – teisėtai priklausantys „palikimas“, kurį privalu puoselėti. Žinoma, Wittgensteinas tiesiogiai tokio „palikimo“ negavo, arba gavo nedaug ir vėliau nei pats pradėjo kurti, tad toks ryšys nebuvo jam „savas“, galima pasakyti, filosofijoje jis buvo „savamokslis“. Tai dar vienas aspektas, lemiantis jo ir Augustino panašumą. Jų filosofija yra visa nauja. Tai labai reti atvejai filosofijoje. Didžioji dauguma didžiųjų filosofų yra „eruditai“, išaugę iš tradicijos ir joje įaugę. Pavyzdžių galime prisirankioti po visą filosofijos istoriją, nepriklausomai nuo laikotarpio: Tomas Akvinietis buvo neįtikėtinas „eruditas“; tokie XX a. „didieji“, kaip Emanuelis Levinas ir Jacques‘as Derrida buvo „eruditai“. O gerą loginį mąstymą, nors ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi, galima sutikti visur – pradedant nuo matematikos ir baigiant paprastu „kaimo žmogumi“. Tiesa, filosofijos studijos padeda tokį mąstymą lavinti, štai kodėl jos yra reikalingos kiekvienam žmogui ir, mano galva, turi būti pradėtos jau vaikystėje. Tačiau net filosofijos programų studentai nėra ruošiami tapti „filosofais“. citata7Nes nei „erudicija“ nei loginis mąstymas savaime negali išugdyti filosofą. Filosofas yra kūrėjas. Taip, jeigu Jūs iš prigimties turite gerą muzikinę klausą ir nuo pat vaikystės buvote pratinami klausytis geros muzikos ir visą gyvenimą mėgstate tai daryti (ko aš linkiu kiekvienam žmogui), tai dar nereiškia, jog galite būti kompozitorius.

Kalba – visuotinybės terpė, o filosofija neišvengiamai siejasi su kalba. Tačiau filosofas paprastai siekia pasaulį pamatyti autentiškai, singuliariai, taip, kaip nemato dauguma. Ar įmanoma filosofui išspręsti šį vidinį konfliktą?

Jūsų minimas siekis „pamatyti pasaulį autentiškai“ man asocijuojasi su fenomenologija (chronologiškai, Wittgensteinui „paralelinis“ siekis). Visa bėda, jog, kai to specialiai „siekiama“, gaunasi banalybė, o ne filosofija. Čia reikėtų grįžti prie „patirties“ sąvokos. „Singuliariai“ mato pasaulį gyvūnas, kuris atskirų savo patirčių nesusieja į visumą. Ten, kur prasideda bendrybė, prasideda žmogus.

Knygelėje „Apie tikrumą“ radau tokią Wittgensteino mintį: „Būdami vaikai mes išmokome kaip faktus tai, kad, pvz., kiekvienas žmogus turi smegenis, ir juos priimame su pasitikėjimu. Aš tikiu, kad yra tokia sala, Australija, kuri yra tokios ir tokios formos, ir t. t., ir t.t.; aš tikiu, kad turėjau prosenelius; kad žmonės, kurie sakėsi esantys mano tėvai, iš tiesų ir buvo mano tėvai etc. Šis tikėjimas gali būti niekad aiškiai neišsakytas, netgi mintis, kad taip yra, niekados nemąstyta.“ Koks, Jūsų nuomone, kultūros ir tikrovės santykis? Kaip apibūdintumėte tikėjimo ir žinojimo koreliaciją? Kas yra tikrovė? Ar išvis žmogui yra pasiekiamas užtikrintas žinojimas?

Visi šie paminėti „faktai“ priklauso „tikrovei“. Kitaip tariant, tai – objektyvūs dalykai, kurie nepriklauso nuo to, ar aš kažkokiu būdu tai žinau, ar ne. Štai, jei Wittgensteinas būtų sakęs, kad, pavyzdžiui, būdamas vaikas, jis išmokęs, kad Brahmsas yra geras kompozitorius, o Mahleris – nelabai, tai jau būtų „kultūros“ faktai, kitaip sakant, subjektyvios vertybinės išraiškos. To jis neišmoko, o susiformavo pats. Liūdna, bet dažnai tokio pobūdžio dalykai yra išmokstami, tačiau tai būtų jau kita tema. Wittgesnteino kontekste „kultūros“ dalykai, tokie, kaip etika, estetika kaip tik ir išlieka „paslaptingi“, nes nepriklauso objektyvaus žinojimo sferai. Kai kalbame apie žinojimą, paprastai tai reiškia, jog turime omeny žmogaus santykį su „objektyvia tikrove“. Klausimas, kaip šis žinojimas ateina ir kiek jis „patikimas“? „Aprašomasis“ (deskriptyvus) arba „istorinis“ (kaip Kantas vadino, turėdamas omeny pasakojimą, naratyvinį žinojimą) žinojimas užima didesnę dalį viso mūsų kasdienio tikrovės pažinimo ir yra visuomet susijęs su tikėjimu, kitaip sakant, pažinimas ir tikėjimas visuomet „koreliuoja“. Užtikrintumo laipsnis priklauso nuo to, ar esate daugiau ar mažiau „epistemologinis“ optimistas ar pesimistas. Realistai paprastai turi daugiau optimizmo. Aš tikiu, jog Australija egzistuoja. Tuo galima įsitikinti, ten nuvažiavus, tačiau absoliučios „garantijos“ tai neduoda. Kol kas įdomesnis yra kitas pažinimo būdas – toks, kurį Russellas vadino knowledge per aquaintance, „per pažintį“. Čia visai nebūtina remtis vien Russello teorija, nes vienaip ar kitaip panaši perskyra filosofijoje dažnai iškyla, visada turimas omeny tiesioginis, taip sakant, asmeniškas žinojimas. Viduramžiais šis skirtumas atitiko perskyrą tarp spekuliatyvaus ir intuityvaus žinojimo, beje, sutinkama nepriklausomai nuo mąstytojo „ontologinių įsipareigojimų“, tiek realistų, tiek nominalistų filosofijoje. Rodos, vieną tokio pažinimo formą Wittgensteinas turi omeny, kai klausia „Ar žinai, kaip skamba klarnetas“?

Su „pažintimi“ grįžta „kultūros“ tema. Nes kultūros sferoje įmanomas tik toks, asmeninis pažinties žinojimas. Aš tiesiog „žinau“, kad Brahmsas yra geras kompozitorius, o kalbinė tokio „žinojimo“ išraiška galėtų būti „Man patinka Brahmsas“ (arba Wittgensteino „Įspūdingas Brahmso gebėjimas“, – sakinys, kurį autoriaus pabrauktas žodis daro dar labiau nepaaiškinamu). Kito išreikštas jo „pažintinis“ žinojimas gali padėti įsisąmoninti mano: taip, niekad negalėjau suprasti, kodėl man nepatinka Mahleris, kol neperskaičiau Wittgensteino pastabos apie jį. citata8Bet „iki galo“ paaiškinti to neįmanoma, jokia formos analizė (muzikoje) negali to paaiškinti, kaip negali paaiškinti išraiškos „aš myliu“. Štai kodėl toks žinojimas yra „mistinis“. Kažkiek „aprašomojo“ žinojimo reikia ir čia: jūs turite bent žinoti, jog „Brahmsas ir Mahleris egzistavo“ (ko nereikėjo Wittgensteinui, nes jis juos abu vaikystėje pažinojo), tačiau klausytis jų muzikos privalote patys. Tas pats – etikoje, nes etinės kategorijos nepriklauso objektyvių faktų sferai. Tas pats tinka ir religijai. Kai kalbama apie religiją, žodžio „tikėjimas“ vartojimas man visuomet atrodo šiek tiek „ne vietoje“.

Čia tinka prisiminti Wittgensteino filosofijos vientisumą, apie kurį kalbėjome. Pradžioje Traktato „mistika“, vėliau – pastabos apie tai, kad filosofinė kūryba turi būti „poetinė“. Beje, Kanto samprotavimai apie „istorinį“ žinojimą pasirodo edukaciniame kontekste: toks žinojimo būdas, kasdieniame gyvenime įprastas, netinka filosofijoje. Nors „istorinis“ (ne būtinai istorijos) žinojimas reikalingas, tačiau jis nepadaro žmogų filosofu. Filosofija negali būti mokoma „iš antrų rankų“. Filosofija tai akcentavo per amžius, vartodama žodį theōria, kuris senovėje reiškia ne tik ir ne tiek žiūrėjimą, stebėjimą, bet ir liudijimą, t.y., filosofas yra tas, kuris pats asmeniškai stebi pasaulį ir žmones jame, ir gali apie tai paliudyti; arba, kaip Platonas pradeda savo Faidoną žodžiu autos – „aš pats“.

Tai siejasi su Jūsų klausimu ir apie „autentišką“ santykį su pasauliu ir kažkiek su klausimu apie „eruditus“. Taip, šia prasme filosofo, kaip ir kiekvieno kūrėjo, santykis su pasauliu visada autentiškas, net ir tuomet, kai filosofas yra „eruditas“. Taip tik atrodo, jog pastarasis pasitiki „pasakojimais“ apie praeities filosofus, iš tikrųjų jis domisi tik jų tekstuose aptinkamu asmeniniu liudijimu ir savo koreliuoja su juo. Kaip tik tradicijoje „istorinio“ žinojimo yra mažiausiai. Tradicija priklauso ne nuo to, kiek „pasakojimų“ apie mums tekusį palikimą išgirsime ir kiek jais pasitikėsime, bet nuo to, kiek mes tą palikimą patys „kultivuosime“, kiek mūsų paveldėtame darže išauginsime naują derlių. Tai – daugiausiai, ko galima išmokyti filosofijos studentus.

Kaip manote, ar dar yra kažkas, ko nepaklausiau ir svarbu paminėti apie Wittgensteiną?

Galbūt, čia galima grįžti prie „biografijos“ (paties Wittgensteino ir kiekvieno jį skaitančio). Mano „biografijoje“ svarbūs su Wittgensteinu susieti „raktiniai žodžiai“ būtų: žydas, muzika, architektūra.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.04.26

Paulas Wittgensteinas, koncertas kairei rankai, parašytas Ravelio:

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code