Patirtis

Andrew Ly / Unsplash

Netgi išsakyta ar aptarta, ši patirtis nėra nei individuali, nei kolektyvinė. Juk ji – individuali tik santykinai, metaforiškai, tokia prasme, kokią, tarkim, skrisdamas lėktuvu ar gyvendamas priemiestyje, išsakau: mano lėktuvas, mano priemiestis.

Aš esu toje patirtyje, o ne ji manyje, nes ji pati nėra mano talento ar mano kūrybinės veiklos produktas. Tiesiog aš (ar kas nors kitas) papuolė į jos sritį. Tai aš buvau „atsitikimas“ joje, o ne ji manyje (dabar aš pažodžiui kartoju Merabo posakį).

Taigi ir mūsų darbas šiek tiek beveidis, ir mes patys, pasakyčiau, esame metafiziškai netipiški. Apie tave ir save galėčiau drąsiai pasakyti Chodasevičiaus žodžiais, kad mes – ne tipai, o simptomai. Mes – sąmoningos patirties simptomai, o ne savo ar svetimų idėjų skelbėjai.

Ištrauka: Aleksandr Piatigorskij. Vieno skersgatvio filosofija.Vilnius: Sofoklis. 2016. P. 134, 135