Visuomenės pokyčių interpretavimas ir planavimas

evoliucija

Istoricistinis požiūris į visuomenės raidą nereiškia fatalizmo ir neveda prie neveiklumo — veikiau atvirkščiai. Daugumai istoricistų būdinga ryški „aktyvizmo“ tendencija (žr. I sk.). Istoricizmas visiškai pripažįsta, kad mūsų norai ir mintys, svajonės ir išprotavimai, baimės ir žinios, interesai ir energijos yra visuomenės raidos jėgos. Jis neteigia, kad nieko neįmanoma sukelti; jis tik numato, kad nei jūsų svajonės, nei tai, ką konstruoja jūsų protas, niekuomet neįvyks pcigal tam tikrą pianą. Efektyvūs gali būti tik tokie planai, kurie atitinka pagrindinę istorijos tėkmę. Dabar galima aiškiai matyti, kokią veiklą istoricistai laiko protinga. Tik tokia veikla protinga, kuri sutampa su artėjančiais pokyčiais ir padeda jiems vykti.

Visuomeninė akušerystė — tai vienintelė protinga mums tinkama veikla, vienintelė veikla, galinti remtis moksline įžvalga. Nors jokia mokslinė teorija savaime tiesiogiai neskatina veiklos (ji tegalėtų atbaidyti nuo tam tikros veiklos kaip nerealistiškos), ji gali implikuodama skatinti tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina ką nors padaryti. Istoricizmas aiškiai siūlo tokį skatinimą. Jis netgi ir žmogaus protui leidžia suvaidinti tam tikrą vaidmenį, nes kaip tik mokslinis protavimas, istoricistinis visuomenės mokslas vienintelis tegali nurodyti mums kryptį, kuria turi vykti protinga veikla, jei ji nori atitikti neišvengiamus pokyčius. Taigi istorinė pranašystė ir istorijos interpretavimas turi tapti kiekvieno apgalvoto ir realistiško visuomeninio veiksmo pagrindu. Atitinkamai istorijos interpretavimas turėtų būti svarbiausias istoricistinės minties darbas; faktiškai taip ir yra. Visos istoricistų mintys ir veiksmai siekia interpretuoti praeitį tam, kad nuspėtų ateitį.

Ar gali istoricizmas pasiūlyti viltį ar padrąsinti tuos, kurie nori sulaukti geresnio pasaulio? Šitokią viltį galėtų pasiūlyti tik istoricistas, optimistiškai žiūrintis į visuomenės raidą, tikintis, jog ji iš esmės „gera“ ar „racionali“ tuo atžvilgiu, kad iš esmės krypsta į geresnę, racionalesnę būseną. Tačiau toks požiūris prilygtų tikėjimui visuomeniniais ir politiniais stebuklais, nes jis neigia žmogaus proto galią sukurti protingesnį pasaulį. Iš tiesų kai kurie įtakingi istoricistai optimistiškai numatė, kad ateis laisvės karalystė, kurioje žmogaus veikla būtų racionaliai planuojama. Jie taip pat moko, kad perėjimas iš būtinumo karalystės, kurioje dabar kankinasi žmonija, į laisvės ir proto karalystę gali įvykti ne dėl proto, bet stebuklingai — tik dėl neišvengiamos būtinybės, aklų ir nepermaldaujamų istorijos raidos dėsnių, kuriems jie pataria pasiduoti. Tiems, kurie trokšta, kad padidėtų proto įtaka visuomeniniam gyvenimui, istoricizmas tegali patarti tyrinėti ir interpretuoti istoriją tam, kad būtų atrasti jos raidos dėsniai. Jei tokia interpretacija atskleidžia, kad jų troškimą atitinkantys pokyčiai yra neišvengiami, tuomet tas troškimas yra protingas, nes jis sutampa su moksline prognoze. Jei neišvengiama raida krypsta kita linkme, tuomet troškimas padaryti pasaulį protingesnį pasirodo esąs visiškai neprotingas; taigi istoricistams jis tėra utopinė svajonė. Aktyvizmą galima pateisinti tik tol, kol jis paklūsta artėjantiems pokyčiams ir padeda jiems įvykti.

Aš jau esu parodęs, kad, istoricistų supratimu, natūralistinis metodas implikuoja tam tikrą sociologinę teoriją — teoriją, jog visuomenėje nebūna reikšmingų įvykių ar pokyčių. Dabar matome, jog istoricistinis metodas implikuoja keistai panašią sociologinę teoriją — teoriją, kad visuomenė būtinai keisis, bet tik iš anksto nustatytu būdu, kuris pats negali keistis, ir nepermaldaujamos būtinybės nulemtais etapais. ,,Netgi, kai visuomenė atranda gamtos dėsnį apsprendžiantį jos pačios judėjimą, ji negali nei peršokti savo evoliucijos natūralių fazių, nei atsikratyti jų vien plunksnos brūkštelėjimu. Bet ji pajėgi padaryti štai ką: sutrumpinti ir sumažinti gimdymo skausmus.“ Ši Markso formuluotė puikiai atspindi istoricistinę poziciją.

Nors istoricizmas ir nemoko neveiklumo ar realaus fatalizmo, jis teigia kokių nors pastangų pakeisti artėjančius pokyčius bergždumą; tai tam tikra fatalizmo atmaina, fatalizmas istorijos tendencijų atžvilgiu, jeigu galima taip pasakyti. Matyt, „aktyvistinis“ teiginys: „Filosofai tik interpretuodavo pasaulį įvairiais būdais; o esmė yra jį pakeisti“  gali susilaukti daug istoricistų simpatijų (suvokiant, kad „pasaulis“ čia reiškia besiplėtojančią žmonių visuomenę). Tačiau tai prieštarauja reikšmingiausioms istoricizmo doktrinoms. Dabar matome, jog galime sakyti: „Istoricistas tegali interpretuoti visuomenės raidą ir jai įvairiais būdais padėti; tačiau, anot jo, pakeisti jos negali niekas“.

[Poperis K. R. Istoricizmo skurdas. Vilnius: Mintis. 1992. P. 68-71]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code