Kunigas A. Peškaitis: „Žinojimas atima pasirinkimą, o tikėjimas visada bus pasirinkimas“


Iliustracija: Wendy van Zyl / pexels.com

Besiruošiant išskirtiniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje, Vilniaus universitetas (VU) ir advokatų kontora GLIMSTEDT pakvietė į pirmąją šio semestro atvirų paskaitų ciklo LEAD paskaitą, skirtą tikėjimo temai aptarti. Vakar VU Didžiajame kieme brolis pranciškonas, psichologas, publicistas, kunigas Arūnas Peškaitis OFM su susirinkusiais svarstė, kokia yra tikėjimo situacija šioje plačių galimybių ir pasirinkimų eroje.

Kas mus vienija?

Šiuolaikiniam jaunimui veriasi pasaulis ir galimybės jį pamatyti atsiranda labai anksti – galimybės rinktis, kur gyventi, emigruoti ar ne, kokiai bendruomenei priklausyti – viso to nebuvo kunigo jaunystės laikais.

Visame šiame laisvos rinkos, nuomonių ir begalybės pasirinkimų kontekste dvasininką labiau domina vertybių klausimas.

„Ar yra vertybių, kurios mus vienija? Ar yra šiandien Lietuvoje bent vienas autoritetas, kuris vienija, bet nesupriešina? Ar yra daina, kuri mus jungia?“ – retoriškai klausia vienuolis.

Kunigas prisipažįsta pats nežinantis tokių autoritetų, o dainos, kurios jungė, su metais ir kartomis vis keitėsi: nuo Eugenijaus Ivanausko „Skinsiu raudoną rožę“, Andriaus Mamontovo „Laužo šviesos“ iki Marijono Mikutavičiaus „Trijų milijonų“. O dabar vienos jaunimo kartą jungiančios dainos nėra.

Pasitikėjimas mokslu silpsta

Paskaitoje filosofas klausia: mokslu ar religija tikime labiau?

Kaip prisiminė A. Peškaitis, VU profesorius Naglis Kardelis yra pasakęs, kad šiandieninis (ypač gamtos, psichologijos, filosofijos) mokslas neturi nieko tikslesnio už hipotezę.

Visos mokslų sritys yra paremtos įvairaus lygio hipotezėmis. Pasak filosofo, mokslinė paradigma kinta, nuolat atsiranda naujos hipotezės, paneigiančios arba papildančios prieš tai jau patvirtintas, atrodytų, galutines, mokslo tiesas.

„XVIII–XIX a. pradžioje Europoje vyravo didelis pasitikėjimas mokslu. XVIII a. kai kurie filosofai sakydavo, kad religijos vieta ten, kur mokslas dar neprasiskleidė. Atėjus XX a. pamatėme vieną paradoksą – mokslas paaiškina daug dalykų ir skverbiasi vis toliau ir toliau, bet pasirodo, kad ir mokslo tiesos nėra amžinos – jos irgi kinta“, – sako dvasininkas.

Anot jo, šiandien žinome, kas yra reliatyvumo teorija, žinome argumentus, kurie ją apgina ir patvirtina jos teisingumą, bet kol kas nežinome, ar tie argumentai galios visada, visur ir visose galimose visatose.

Vienas žymiausių XX a. mokslininkų Albertas Einsteinas buvo išsikėlęs sau tikslą sukurti bendrojo lauko teoriją, kuri paaiškintų visatos struktūrą, bet perskaitęs Evangeliją pagal Joną pareiškė, kad tokia teorija jau yra sukurta, ir jos nebekūrė iš naujo.

XVIII a. pasitikėjimas mokslu buvo pažangos matas. Tačiau XIX a. pasitikėjimas mokslu susvyravo – savo kūriniais abejonių pasėjo to meto filosofai Sørenas Kierkegaardas, Friedrichas Nietzsche, rašytojas Herbertas George’as Wellsas.

XX a. pabaigoje mokslas imtas vertinti dar kritiškiau, kas atsispindi mokslinės fantastikos filmuose („Frankenšteinas“, „Matrica“). Juose ima dominuoti mokslo sukurtų technologijų padarinių temos, tai, kaip technologijos pavergia ir sunaikina visą žmoniją.

„Tikėjimas progresu, mokslu, manau, šiandien yra išskirtinai retas dalykas. Tikinčių tuo, kad mokslas, jo vystymasis sukurs tobulą visuomenę, neliko. Prie to prisidėjo ir atominės bombos, ir Holokaustas su moderniom dujų kameromis. Mes pamatėme akivaizdų dalyką – mokslo pasiekimai gali būti panaudoti griaunamajai jėgai didinti“, – teigia brolis pranciškonas.

Tačiau dvasininkas tuoj pat priduria, kad mokslo jis nenuneigia. Mokslas turi savo sritį, jis yra davęs daug gero žmonijai. Daugelis ligų, nuo kurių prieš 30–50 mirdavo žmonės arba kurios buvo sunkiai pagydomos, šiandien yra lengvai įveikiamos. A. Peškaitis ir iš savo asmeninės patirties žino, kaip pažengė širdies chirurgija. Jam būnant septynerių medikai atliko 8 val. trukmės atvirą širdies operaciją (kurios metu stabdomas širdies darbas) prieširdžių pertvaros defektui panaikinti. Dabar šios operacijos yra minimaliai invazinės.

Todėl, pasak dvasininko, mokslas vertingas, nes jis mums gali pasakyti, kas yra norma, o kas jau anomalija, ir padeda tas anomalijas gydyti.

Yra religijos ir be tikėjimo

Tikėjimas mokslu – daugiau pasitikėjimo juo reikalas. Visai kitaip tikėjimo sąvoką traktuoja religijotyrininkai ir apreikštųjų religijų teologai. Jis reiškia tikėjimą apreiškimu. Pasak kunigo, tokių religijų, be krikščionybės, yra nemažai (judaizmas, islamas, mormonų religija).

„Ar galima su tokiu tikėjimu žiūrėti ir į mokslą, kad ir kas jis būtų – teorija, hipotezė, dėsningumai? Kad ir kaip jis būtų apibrėžiamas, mokslas tikrai nėra ir negali būti apreiškimas“, – skirtumus tarp tikėjimo mokslu ir religija pabrėžia dvasininkas.

Religija yra institucionalizuotas tikėjimas, bet ne tik, nes yra religijų ir be tikėjimo. Tokios yra induistinės religijos, budizmas. Kas vis dėlto religijoje yra esmingiausia? Tai yra institucija, organizuotos religinės praktikos ir nuolankumas aukštesniam pradui, kad ir kaip jis būtų įvardijamas. Budizmas tuo požiūriu skiriasi nuo kitų ir ypatingas tuo, kad neturi dievo sąvokos ir nesprendžia esminio kosmogoninio klausimo apie pasaulio atsiradimą.

„Mano pozicija yra tokia: religija tikėti negalima, ją reikia praktikuoti tam, kad išreikštum savo tikėjimą – tikėjimą, kuo tu tiki. Ir čia kiekvienas turi pasirinkimą, kuo tikėti. Tačiau apie tikėjimo sąvoką galima kalbėti tik tose religijose, kurios turi kokius nors apreiškimo šaltinius“, – sako brolis A. Peškaitis.

Krikščioniškos religijos išskirtinumą taikliai apibūdino vienas žinomiausių Lietuvos religijotyrininkų Gintaras Beresnevičius. Jis teigė, kad krikščionybės religija net negalima vadinti: nors ji turi institucijas, papročius, apeigas, tačiau jos pati esmė yra tikėjimas į dieviškuosius asmenis: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Tikėjimas yra pasirinkimas

Kaip rodo Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktos gyventojų apklausos, pomirtiniu gyvenimu tiki apie 90 proc. amerikiečių.

Tikėjimas antgamtybe nėra aklas tikėjimas todėl, kad kažkas nežinoma.

Kunigo dažnai klausia, kaip jis gali tikėti tuo, ko nežino. Bet jis atsako, kad tik dėl to ir galima tikėti, nes nežinome ir niekada nežinosime.

„Dievas, kuris apreiškė save išrinktajai tautai, duoda pažadus, ir yra tiek bendruomeninių, tiek asmeninių skirtingų epochų tikėjimo patirčių, kurios man atsako į klausimą, kodėl aš gyvenu. Kaip sakė Martinas Heidegeris, kodėl kas nors yra, o ne nieko nėra?“

A. Peškaitis pacitavo kitą žymų XX a. filosofą neotomistą Marie Dominique’ą Philippe’ą, kuris sakė, kad jei filosofas yra sąžiningas, jis būtinai prieis išvadą, kad yra kažkas, ko jis nepažįsta. O tą kažką tradicinės religijos vadina Dievu. O Dievas yra Dievas tada, kada jis – amžinas, antlaikis ir antgamtis.

Krikščionybėje būtent toks Dievas ir yra. Dvasininkui šioje religijoje tai yra labai svarbu, bet, anot A. Pečkaičio, dar stebuklingiau, kad jis yra Dievas, kuris įsikūnijo. Todėl mums taip lengva užeiti į bažnyčią ir guostis tokiam „žmogiškam“ Dievui.

„Žinojimas ir tikėjimas yra skirtingi dalykai. Žinojimas mums atima pasirinkimą, o tikėjimas visada bus pasirinkimas. Tai yra mūsų laisvės aktas“, – apibendrino kunigas.

Liudmila Januškevičienė
Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus ryšių su visuomene specialistė
Vilniaus universitetas

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code