Demitizuoti moralę

mon

Čia galbūt naudinga padaryti intarpą, kuris sietųsi su paradoksaliu nūdienos religijos „sugrįžimo“, ir ypač krikščionybės sugrįžimo, į mūsų visuomenę aspektu. Dėl priežasčių, kurias bandžiau narplioti pradžioje, ir galbūt dėl daugybės kitų nuo manęs pasprūdusių priežasčių šiandien katalikų Bažnyčios mokymas tokiose šalyse kaip Italija, bet ne tik, linksta į tai, kad į jį būtų įsiklausyta su didesniu dėmesingumu ir pagarba; ir daugelis „krikščioniškųjų vertybių“ laikui bėgant tampa populiaresnės: visuotinai smerkiamas rasizmas, plinta humanizmas (kartais įkyrėjusios retorikos pavidalais, paverčiančiais jį groteskišku), atmetantis karo idėją, išgyvenantis dėl skurdo trečiajame pasaulyje, kviečiantis taikai ir solidarumui. Žinoma, yra pernelyg aišku, kad visa šitai visai nereiškia, jog mūsų dabartinis pasaulis praktiškai daug geresnis už praeities pasaulį; bet, šiaip ar taip, tai kažką reiškia: jeigu sugrįšime prie specifinės Italijos ar Vakarų tikrovės, reiškia bent jau tai, kad pasibaigė „modernusis“ antiklerikalizmas, pagrįstas scientistinio ir istoristinio proto pasitikėjimu savimi, nemačiusiu ribų visiškam savęs teigimui.

Šioje atmosferoje katalikų Bažnyčios pamokslavimas, liudijantis kietą šeimos ir seksualinės moralės gynimą, kurio netgi praktikuojantys katalikai nepriima iš tikrųjų rimtai, labiau nei dėl doktrininių priežasčių (kurios dažnai pasirodo tiesiog juokingos, ten, kur, pavyzdžiui, masturbacija vos netapatinama su genocidu), atrodo, įsiteisina reikalavimu ginti tam tikrą „tikrojo tikinčiojo“ vaizdinį, privalantį skirtis nuo abejingųjų krikščionių kaip tik praktikavimu darybių, nereikalaujamų jokios protingos moralės, tačiau naudingų Bažnyčios santalkai sustiprinti, – Bažnyčios, suprantamos beveik kaip kariuomenės, į kurią neturi būti priimami neryžtingi kareiviai. Stengiuosi pasakyti kaip tik tai, kad dabartinio popiežiaus užsispyrimas tam tikrais negintinais katalikiškos seksualinės moralės aspektais (vien pagalvojus apie draudimą naudotis profilaktinėmis priemonėmis AIDS paplitimo laikais) atrodo motyvuotas ne tiek pamatiniais argumentais (nieku gyvu nelaikant pagrindu natūralistinės ir esencialistinės metafizikos, kurią popiežius labiausiai vertina), kiek ketinimu išvengti bet kokio krikščioniškosios doktrinos bei moralės silpnėjimo įspūdžio. Apskritai krikščionybė turinti saugotis, kad neįgytų pernelyg draugiško vaizdinio akistatoje su žmogumi, jo aistromis, taip pat ir tomis, kurios patiriamos teisėtai, su jo gyvenimo planetoje poreikiais (galvoju, savaime aišku, apie draudimą bet kokiu būdu riboti gimstamumą demografinio sprogimo laikais).

Tačiau tikėjimo „supaprastinamas“, kuris gali išplaukti iš sekuliarizacijos idėjos, kaip pačios krikščioniškosios išgelbėjimo žinios esmės, visiškai nesiredukuoja iki išsilaisvinimo nuo moralės. Tai, kas krikščioniškoje žinioje yra bereikalingai skandalinga, nėra vien ar visų pirma koks nors itin „nepatogus“ bažnytinės moralės aspektas – kaip kad linkstama galvoti, vadovaujantis pretenzingu realizmu. Be kita ko, šiandien, neskaitant oficialių magisteriumo dokumentų, sielovadinė praktika yra daug mažiau susikoncentravusi ties seksualinės moralės klausimais. Tas pats sekso centriškumas gyvenime – tasai, dėl kurio dar šiandien šnekamojoje kalboje amoralumas yra lygus seksualinio elgesio peržengimams ir netvarkai, – atrodo, pagaliau nyksta dėl plintančios pornografijos smūgių, kurie gali būti irgi siųsti Apvaizdos. Čia galima netgi paklausti, mąstant Michelio Foucault paskutiniojo kūrinio kryptimi, ar pati psichoanalizė, taip susikoncentravusi ties seksualumu, nebus laikinas fenomenas, iškilęs seksofobinio moralizmo amžiuje ir, šiaip ar taip, apsėstas sekso, kuris modernybėje tapo paskutiniąja individualios sąmonės šventove gal dar ir dėl vis intensyvesnio visų gyvenimo aspektų suskirstymo į plotmes ir lygmenis, – aspektų, kurie jau nebeišsprūsta iš bendro racionalizacijos proceso. Bet ir tai yra vystymasis, kuris čia gali būti tik užsimintas; man atrodo, yra svarbu atkreipti dėmesį į hipotezę, kad ir seksualumo vaidmuo individualiame bei socialiniame gyvenime yra įtrauktas į sekuliarizacijos procesą. Ne tik dėl to, kad silpnėjant tradicinei moralei seksas tampa laisvesnis; bet pirmiausia todėl, kad jis ima prarasti tą sakralumo aurą – devynioliktojo amžiaus buržuazijos rojų ir pragarą, – kurią išsaugojo ir psichoanalizėje.

 

[Vartimo G. Tikėti, kad tiki. Iš italų kalbos vertė Rita Šerpytytė. Dialogo kultūros institutas. 2009. P. 74-76]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code