Žmogaus ir mašinos sąmonė, arba ar turi robotai kentėti?

– Koks neurologijos ir filosofijos sankirtos taškas?

– Dažniausia pozicija šio klausimo atžvilgiu yra ta, kad sąmonės filosofija ne studijuoja žmogaus psichinę būklę, jo sąmonę ir intelektą, bet studijuoja sąvokas, kurias naudojame norėdami apibūdinti psichinę būklę ar sąmoningą patirtį. Todėl galima sakyti, kad neurologija ar psichologija apibūdina konkrečią objektų būklę pasaulyje, o filosofija žvelgia į patį mokslą ir apibrėžia jo objektus. Tačiau nėra taip paprasta, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Pavyzdžiui, jei neurologas nori ką nors pasakyti apie tai, kas yra sąmonė, jis pirmiausia kelia klausimą apie tai, ką reikia paaiškinti, tam kad tai suprastų.

Sąmonė yra ne tik neurologijos samprata. Už jos rasime šimtmečių tyrimus filosofijoje ir žymiai mažiau – neurologijoje. Todėl teisingas klausimas toks: kas paaiškina tai, ką reikia paaiškinti? O atsakymas gali būti toks: neurologai apskritai nepaaiškina sąmonės, jie užsiima tik sensoriniu suvokimu ar dėmesiu.

Kitas teorinis požiūris į šią problemą filosofijos rėmuose, tai užklausti, kas apskritai yra laikoma paaiškinimu. Taigi, neurologai gali turėti kažkokį įsivaizdavimą apie sąmonės idėją, ir tam tikru momentu gali pareikšti, kad rado paaiškinimą. Šiuo atveju, filosofo uždavinys – paklausti, kaip suprantamas šis paaiškinimas. Tai padeda suprasti, ar iš tikrųjų neurologai paaiškina, ar jie tik pareiškė, kad atrado paaiškinimą, arba, galbūt, sąmonės paaiškinimas iš esmės negali egzistuoti. Taigi, filosofija gali būti vertinama kaip mokslas apie sąvokas, tai teorinis mokslas.

Atsižvelgiant į tai, būtina suprasti, kad nėra taip paprasta. Nebegalima tiksliai nustatyti ribos tarp empirinių ir teorinių klausimų.

– Kaip filosofija pradėjo domėtis sąmonės tyrimu?

– Sąmonė – tai samprata, turinti palyginti trumpą istoriją, kuri prasideda 1650-aisiais m.

Šv. Hildos koledže dėstė garsi filosofė Kathleen Wilkes, kuri pastebėjo, kad 90 proc. planetos kalbų neturi žodžio „sąmonė“. Žinoma, šiame kontekste, klausimas apie šios sąvokos svarbą atrodo abejotinai, tačiau savų svarbių priežasčių turi.

Šiuolaikinės sąmonės sampratos ištakos siekia Dekartą, kuris 1650 m. sunaikino visas ankstesnes idėjas apie žmogaus pasaulėžiūros struktūrą  savo kognityvinės sąmonės samprata. Garsi Dekarto idėja yra ta, kad kūnas „pratęsiamas” erdvėje, susideda iš dalelių, ir todėl gali būti padalintas. Protas neturi erdvinio prisirišimo ir negali būti suskaldytas. Ši mintis tapo kūno ir proto problemos pagrindu. Sąmoningas patyrimas – viena iš šiuolaikinio supratimo apie kūno ir proto problemą.

Labai svarbu klausti apie tokių tyrimų svarbą. Reikėtų suprasti, kad tai yra tik viena nedidelė Vakarų filosofijos tradicija, dėl kurios sąmonė tapo didele problema. Pavyzdžiui, žmonės iš Pietų Amerikos ar Kinijos gali net neužduoti sau tokio klausimo, ir nesuprasti jo. Taigi, ši sąmonės problema yra santykinė. Tačiau yra didelis skirtumas tarp pabudimo ir buvimo po anestezijos.

– Koks ryšys tarp klasikinės sąmonės sampratos ir ego tunelio koncepcijos, kurią sukūrėte?

– Yra keletas paprastų problemų, susijusių su sąmonės problema. Pavyzdžiui, „vieno pasaulio problema“ (the one world problem) – klausimas apie tai, kodėl mes turime jausmą, kad gyvename viename pasaulyje ir vienoje situacijoje. Žmonėms tai atrodo kažkodėl visiškai normalu, tačiau smegenys turi turėti kokią nors priežastį suprasti pasaulį būtent taip. Klasikinėje filosofijoje ši problema vadinama sąmonės vienybės problema. Dabar mus domina klausimas apie tai, kaip vyksta globalinė integracija smegenyse.

Kita problema – „dabar problema“ (the now problem). Galbūt ne visi tai pastebi, bet mūsų sąmonės turinys nėra nei ateityje, nei praeityje, bet visada dabartiniame laike. Net jei planuojate, ką rytoj veiksite, jūs turite galvoje sąmoningą psichinę padėtį „dabar“. Net jei prisimenate, kas nutiko jums prieš šešerius metus, jūs vis tiek sąmoningai prisimenate savo galvoje „dabar“. Taigi, bet kokia sąmoninga patirtis visada yra dabartiniame laike. Ir mes turime suprasti, ką tai reiškia.

Trečioji problema yra realybės problema (the reality problem). Kodėl viskas aplink atrodo taip realiai? Kodėl tai ne tik mano sąmonė, bet pati tikrovė? Pavyzdžiui, daugelis žmonių mano, kad jie atmerkia akis ir mato spalvotus objektus. Žinoma, visi mes iš mokyklos laikų, fizikos pamokų žinome, kad visame pasaulyje neegzistuoja spalvoti objektai. Kiekvieną kartą, kai išgyvenate raudonos ar žalios spalvos jausmą, jūs susiduriate tik su modeliu, kurį sukūrė jūsų smegenys, su medžio ar, jūsų rankoje esančio, obuolio modeliais. Visos šios savybės (raudonumas, sūrumas, šaltis) yra ego tunelio sienos. Tai ne dėl priežasčių ar žinių, bet tai sąmoninga patirtis (spalvos, garsų, jausmų) – tai yra tai, ką apibrėžia mūsų galva. Tai ne dėl mūsų žinių, ne dėl socialinės sąveikos, ne dėl kultūros poveikio, bet visa tai – subjektyvus išgyvenimas nustatomas mūsų galvoje.

Tai labai įdomi problema – kodėl kažkas patiria būtent tokį patyrimą (kodėl tai yra jūsų mintis, o ne paprasta mintis; kodėl tai – jūsų patirtis, o ne paprasta patirtis; kas esu aš, išgyvenantis tokią patirtį?). Sudėtingiausias klausimas – ar galima įgauti patirtį iš pirmojo asmens perspektyvos? Ar galime pasiekti supaprastintą šios aplinkos supratimą, vidinius jos tinklus? Yra ne tik realybės modelis su spalvomis ir garsais, bet yra ir tas, kuris patiria ją.

– Kiek ego tunelis supaprastina mūsų tikrovės suvokimą?

Objektyvi tikrovė yra daug sudėtingesnė, nei mes matome ir suvokiame. Realybė ne tik daug turtingesnė, nei mes sąmoningai patiriame, bet ji yra ir visiškai kitokia. Žmogaus nervų sistema yra milijono metų evoliucijos produktas. Jos tikslas buvo ne parodyti realybę tokią, kokia ji yra, bet padėti mums išgyventi, efektyviausiu būdu nukopijuoti mūsų genus. Taip, pavyzdžiui, daugelis gyvūnų neturi spalvinio regėjimo. Žmonės mato spalvotai, greičiausiai todėl, kad tai padėjo mūsų protėviams, beždžionėms iš Vakarų Afrikos atskirti prinokusius vaisius nuo neprinokusių.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad sąmoninga patirtis susijusi su dideliu savęs apgaudinėjimu. Pvz., jei žvelgiate į savo vaikus, jūs juos automatiškai suvokiate kaip protingesnius ir gražesnius nei kiti vaikai. Tai ne jūsų nuomonė ir ne jūsų sprendimas – jūs tiesiog taip matote. Dažniausiai mes net nesuvokiame, koks yra šališkas ir subjektyvus mūsų suvokimas, kuris kuria pasaulį, kuriame mes gyvename. Ir didelė sėkmė, kad pasaulis atrodo toks tikras.

Kokia būtų tikrovė, jei žmogus galėtų suvokti visą jos sudėtingumą? Tai reikštų turėti jausmų organus kosminiams spinduliams, ultragarsui – viskam. Mums prireiktų labai stiprių kognityvinių gebėjimų tik tam, kad suprastume visą šią informaciją. Manau, kad sąmoningos patirties jėga yra ta, kad ji sumažina tikrovės sudėtingumą ir yra labai galingas išorinio pasaulio filtras, kuris mums tiesiog būtinas. Priešingu atveju, jūsų smegenys turėtų sugebėti apdoroti visą šią informaciją. Galbūt tokie dalykai tiesiog fiziškai neįmanomi, turint fizinį kūną.

– Ką reiškia „turėti sąmonę” mašinai, kuri nėra gyva būtybė? Ar sąmonė taip pat supaprastins mašinų tikrovę, kaip ir žmonėms?

– Pirma, etikos požiūriu, aš esu visiškai prieš  sąmonės kūrimą mašinoms. Ego tunelis atnešė mūsų biologiniam pasauliui daugybę kančių ir esu tvirtai įsitikinęs, kad sąmoninga patirtis apima daug daugiau kančių nei laimė. Mes neturėtume tai dauginti mašinose: dirbtinis intelektas – tai viena, dirbtinis sąmoningumas – tai kitka.

Klausimas veikiau toks: ar įmanoma dirbtinė sąmonė? Galbūt, ji neįmanoma, nes tik būtybės su biologiniu kūnu ir metabolizmu gali patirti sąmoningą patirtį. Bet jei ji įmanoma, tai kam bus naudinga? Kodėl atsirado sąmonė? Kodėl mašinoms reikia patirti sąmoningą patirtį?

Šiuos klausimus užduoda mokslinė bendruomenė, užsiimanti sąmonės klausimais. Galbūt, sąmonė yra tik šalutinis efektas, kuris neturi pasekmių. Tačiau yra keletas veiksnių, kurie veikia greičiau esant sąmonei nei be jos (pavyzdžiui, mokymosi procesas). Mokymasis iš savo klaidų visada yra greitesnis ir efektyvesnis, kai esate sąmoningas. Sąmonė yra aukštas intelekto lankstumo lygis, gebėjimas greitai keisti savo elgesį, o ne būti mašina.

Manau, kad yra paplitusi filosofinė apgaulė manyti, kad skirtumas tarp dirbtinio ir natūralaus yra išsamus ir išskirtinis. Pavyzdžiui, pastaruoju metu mes vis dažniau susiduriame su dirbtiniais neuronų tinklais. Jie veikia vardan biologinės informacijos dirbtiniame aparate apdorojimo principu: kompiuteriai yra dirbtiniai, bet būdas, kuriuo jie mokosi – biologinis. Kita vertus, žmonės pradėjo naudoti sveikus gyvūnus kaip „aparatus” darbui: kompiuterio mikroschemos implantuojamos žiurkėms ar tarakonams. Pasirodo, kad jų smegenys turi nedidelį dirbtinį daiktą, bet visas kūnas yra biologinis. Manau, kad tai gali būti laikoma istorinės kaitos pradžia: mes netrukus pamatysime kiborgus – žmones, kurie turės daug dirbtinių dalių/organų ar genetiškai modifikuotą biologinę „aparatūrą”. Netrukus atsiras vaikai, kurie naudosis internetu ar planšetiniais kompiuteriais, jau iki to, kol išmokos skaityti ir rašyti. Galbūt, šiems vaikams skirtumas tarp dirbtinio ir natūralaus proto,  jausmų – visiškai išnyks. Tačiau – tai labai pavojinga situacija.

Vokiečių filosofas Thomas Metzinger kalba apie mūsų ribotą sąmonę, ar reikia ieškoti sąmonės mašinose, ar privalo robotai kentėti.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal https://postnauka.ru/talks/82181

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code