Kaip Dievas gundė Abraomą (II istorija)

„Ir Dievas gundė Abraomą, ir tarė jam: paimk Izaoką, savo vienatinį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“

Buvo ankstyvas rytas< Abraomas pakirdo anksti, apkabino Sarą, savo senatvės nuotaką, o Sara pabučiavo Izaoką, apsaugojusį ją nuo nešlovės, savo pasididžiavimą, savo viltį visoms kartoms. Ir jie nujojo keliu tylėdami, ir Abraomo žvilgsnis buvo prikaustytas prie žemės, kol katvirtą dieną jis pakėlė akis ir pamatė tolumoje Morijos kalną, bet ir vėl nudūrė akis į žemę. Tylėdamas jis prirengė malkas, surišo Izaoką, tylėdamas išsitraukė peilį; tuomet jis išvydo aviną, kaip Dievas buvo numatęs. Jis paaukojo tą aviną ir pasuko namo. – nuo tos dienosAbraomas suseno, jis negalėjo užmiršti, kad Dievasiš jo buvo šito pareikalavęs. Izaokas klestėjo kaip ir anksčiau, bet Abraomo akys aptemo, džiaugsmo daugiau jis neberegėjo.

***

Kai vaikas paauga, ir turi būti atjunkytas, motina mergiškai slepia krūtinę ir nebeturi vaikas daugiau jokios motinos. Laimingas tas vaikas, kuris tik taip teprarado motiną!

[ Kierkegaard S. ard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P. 9, 10]